Kaip svarbu užklupus sunkumams nelikti vienam – banaloka tiesa, ypač jeigu tai žinai tik teoriškai. Marijampolietė Edita Kričenienė su vėžiu susidūrė realiai ir šitą tiesą ji žino ne iš nuogirdų. Onkologinių ligonių asociacijai „Rūpestėlis“ priklausančios moterys buriasi asociacijos patalpose ir kartu kuria, gamina įvairius rankdarbius. Asociacija „Rūpestėlis“ Marijampolėje įkurta 2018 metais.
Ir E. Kričenienė yra Onkologinių ligonių asociacijos „Rūpestėlis“, kuriai vadovauja Roma Karčiauskienė, narė, o į redakciją užsuko papasakoti, kad rengiama asociacijos narių darbų paroda. „Per Onines, liepos 26 dieną, atidarysime parodą Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Parodysime tai, ką veikiame laisvalaikiui – savo veiklos rezultatus.“
E. Kričenienė apie savo ligą kalba be sentimentų, pasak jos, kad susirgo, esmė – ne tai. „Mažai tokių, kaip aš: sužinojau, kad sergu, susidėliojau prioritetus ir pasirinkau, dėl ko verta krimstis ir nerimauti, o visa kita atmečiau ir susitelkiau į pasveikimą. Ir dabar einu, darau, kiek galiu, kiek pajėgiu. Noriu, kad žmonės mūsų nesibaidytų, mus paremtų ar bent jau suprastų, kad ši liga neužkrečiama, taigi nereikia mūsų šalintis. Palaikymo reikia, o užuojautos – nelabai. Pakaktų nesunkinti dar labiau mums gyvenimo, nežiūrėti kaip į raupsuotuosius. Mes visi puikūs, turime idėjų. Esame prikelti antram gyvenimui, – sako moteris. – Kaip mus medikai prikėlė antram gyvenimui, taip ir mes daiktus prikeliame antram gyvenimui – kuriame kažką naujo.“
Parodoje eksponuos savo rankdarbius apie 10 moterų, kitos asociacijos narės nelabai aktyvios – dėl suprantamų priežasčių. „Pasiūlymas surengti parodą buvo senokai, ir aš pasirašiau „nuosprendį“ tai padaryti. Padrąsino Rūtelė Kupčinskaitė: „Tu gali, pabandyk.“ Taigi, bandau padėti vadovei Romai. Už pagalbą, pasitikėjimą ir paskatinimą esu dėkinga ir vadovei Romai, ir Virginijai Kuršvietienei, ir kuratorei R. Kupčinskaitei (ji ne mūsų asociacijos narė, bet daug padeda), taip pat Aušrai Rutkauskienei, na ir, žinoma, visiems, padėjusiems paruošti šią parodą“, – pasakojo moteris.
Ji sako norinti moteris išjudinti. „Kažkam reikia tai daryti. Pabendrauti susirinkus – dar ne viskas, reikia eiti į viešumą, nes žmonės bijo onkologinių ligonių ir jų vengia. Žinau, kad pora moterų net teisiasi su darbdaviais, nes jas nuskriaudė tik dėl to, kad susirgo. Privertė dėl to išeiti iš darbo“, – pasakojo E. Kričenienė.
Iš patalpų J. Jablonskio gatvėje asociacija neseniai turėjo išsikraustyti. Ten rinkdavosi antradieniais, o kartais ir dažniau – buvo patogu. Dabar laukia iš Savivaldybės administracijos pasiūlymo dėl naujų patalpų, tikisi, kad jas greitai gaus ir bus galima įsikelti – vėl visos turės kur susirinkti. „Per mažai žino apie šiuos ligonius visuomenė, šalinasi, baidosi, net laiko neįgaliais. Bet mes nesėdime, neverkiame, kad turime bėdą, kad mums blogai. Mes norime gyventi ir burtis, kad visoms kartu būtų tvirčiau“, – kalbėjo energinga moteris.
E. Kričenienė, kaip ir daugelis moterų, labai kūrybiška, parodė savo iš medžiagų atliekų sukurtus žaisliukus, iš džinso pasiūtus dailius kaktusiukus. Papasakojo, kad susėdusios visos kartu moterys dirba, pasikalba. Joms būna surengiamos ir įvairios pamokėlės: buvo papuošalų gamybos, odos dirbinių, kitokių meniškų dalykų, paveikslų tapymo taškavimo būdu pamokėlės. Kai kuriuos darbelius iš šių pamokų pamatysime ir parodoje. Taigi ateikite į parodą ir pamatysite, kuo užsiima šios moterys.