Taip sako Želsvoje gyvenanti Simona Leveckienė. Entuziazmo jai galima tik pavydėti, o aplinkiniai džiaugiasi turintys šalia kūrybingą jauną moterį.
Suspėja Simona visur
„Oi, kaip jaunos moterys nenori po daržus kapstytis, darželiuose gėlynus ravėti – juk suleidus nagus į žemę ir manikiūrą sugadinsi, ir rankeles išpurvinsi“, – pirmą pažinties su Simona Leveckiene akimirką pastebėjus išpuoselėtas rankas šmėstelėjo mintis.
Ir kaip netikėta buvo, kai trisdešimtmetį vos peršokusi Simona pradėjo pasakoti, kokias daržoves, dekoratyvius krūmus, gėlynus augina, kokiais nemoteriškais rankdarbiais užsiima, nepaisydama nei nagų, nei rankų grožio.
– Ilgą laiką tvarkiau ne tik savo, bet ir draugių nagus. Tik dabar panorau ir pati pabūti ponia, taigi šį darbą patikiu profesionalėms. O darbas sode man didžiulis malonumas ir savęs realizacija, – sako želsvinė, kaip pati save vadina, Simona.
Želsva – jos gimtas kaimas, čia sukūrusi šeimą ir gyvena, ir progimnazijoje administratore dirba. Be to, tokias pat pareigas eina ir Mokolų progimnazijoje. Laiko taip pat užtenka ir Želsvos kaimo bendruomenės reikalams – yra tarybos narė. Suspėja Simona visur – ir pareigas kruopščiai atlikti, ir dar šimtus kitų darbų padaryti, apie kuriuos net nepagalvotum, kad tai moters jėgoms. Pavyzdžiui, medinės arkos ar krėslo gamyba, baldų restauravimas, sėdmaišių siuvimas. O kur dar tortų kepimas, puokščių komponavimas, iškilmių salių dekoravimas ir kt.
Ką sugalvojusi nelaukia
– Tai – ne darbai, o malonumas. Esu savikritiška, garsiai apie tai, kuo užsiimu laisvalaikiu, reklamuotis nemėgstu. Tai draugai, kaimynai, giminaičiai, žinodami mano pomėgius kažką sukurti, man visokias užduotis sugalvoja, o aš ir darau, ko paprašyta. Dar ir pati visko prisigalvoju, – kuklindamasi kalba Simona.
Vasarą daugiausia kūrybinių minčių moteris realizuoja sode. Viena didžiausių aistrų – gėlės, ypač daugiametės: hortenzijos, katžolės, monardos, gauros, netgi kaktusai ir kitos – kuo įdomesnių formų, įvairesnių spalvų, kad vienos kitą keisdamos žydėtų visą vasarą. Auga devynių arų sode ir daržovių, kurias Simona dažnai panaudoja išskirtinėmis dekoracijomis.
– Myliu žemę, man patinka įleisti nagus į ją, o tada ir visas nuovargis nueina, – sako darbšti moteris.
Į sodą mamą dažnai lydi devynmetis sūnus Lukas, o spanielių mišrūnė Pupa net neklausdama pirmutinė pro buto duris išdumia. Ir vyrui Arūnui sode yra ką veikti – tai sūpuokles pastatyti, tai terasą įrengti, tai medelius pasodinti ir t. t. Abu betriūsdami senelių sodą pavertė į neatpažįstamą poilsio oazę.
– Abu ir sode, ir namuose mėgstame kažką sumeistrauti, tik kartais aš greitesnė už vyrą. Būna, kad išeidamas į darbą Arūnas mane net perspėja, jog nesiimčiau „ne savo“ darbų. „Gal bent šviestuvą pakabinti man leisi?“ – kartą išeidamas tarstelėjo, matyt, jau nujausdamas mano nekantrumą kuo greičiau jį pakabinti ir įvertinti, ar tinka. Taigi aš jį ir pakabinau pati, – juokdamasi pasakoja Simona ir čia pat prisipažįsta, kad ne tik šviestuvą gali pakabinti, bet ir rozetę pakeisti, ir kitokį „vyrišką“ darbą padaryti. – Man įdomu viską pabandyti – jei kitas moka, ir aš galiu. Darau, kol pavyksta, ir dar naujai ką prigalvoju, – sako S. Leveckienė.
Mėgsta stebinti
Sugalvojo Simona į mamos jubiliejų atvykstančius svečius prie fotosienelės pasitikti ir įamžinti. Iš medinių lentelių pati sukalė šešiakampį rėmą, papuošė jį gėlėmis ir visus nustebino.
Ir vyrui per jo gimtadienį staigmeną padarė.
– Sugalvojau, kad jam reikia krėslo (pufo), ant kurio atsisėdęs batus apsiautų. Mačiau tokius reklamuojant, bet pirkti man atrodė per brangu, be to, baldas turėjo tikti ir prie interjero. Sumojau, kad aš pati galiu padaryti tokį ir dar gražesnį negu reklamuoja, taigi tėčio garaže ėmiausi darbo. Visi įrankiai ėjo į trasą. Sukonstravau medinį rėmą, nusipirkusi prisukau ištekintas kojas, šveičiau, dažiau, aptraukiau audiniu, pagražinau ir vyrui padovanojau. Nesitikėjo tokios dovanos, – šypsodamasi apie staigmeną pasakoja meistrė.
Atnaujino Simona ir virtuvės kėdes: išardė, pertraukė kita jai patikusia medžiaga ir vėl sutvėrė. Taip pat atnaujino ir senutėlę spintelę, kurią seneliai jau buvo susiruošę išmesti: „Nušveičiau senus dažus, tepiau glaistu, lyginau ir vėl šveičiau, perdažiau baltai ir ant jos pastačiau patefoną“, – džiaugiasi prikėlusi naujam gyvenimui senovišką baldą.
Puikia interjero dalimi tapo ir aksominis sėdmaišis, kurį pasiuvo taip pat pati.
„Esu lakios vaizduotės“
Taip sako Simona, paklausta, iš kur kyla minčių ką ir kaip daryti. Žinodami jos lakią vaizduotę artimieji tik užsimena: „Gal galėtum“, ir kūrybinga moteris iškart sumoja ką panaudos, tarkime stalų, puošimui. Didžiulio pasisekimo tarp pusbrolio gimtadienio svečių turėjo vazos iš moliūgų – po iškilmių giminės ir juos, ir juose pamerktas puokštes iš darželio gėlių namo išsivežė. O kad gėlės ilgiau išbūtų gražios, nenuvystų ir netgi paaugtų, į vazas ji įpila vandenilio peroksido.
Mėgsta Simona stebinti ir kitais „moteriškais“ darbais. Iš mamos išmokusi megzti, ji neria raštuotus plonos moheros šalikus. Be to, su didžiausiu užsidegimu gamina tortus. Pradėjusi nuo paprastų pyragų, kuo toliau, tuo gražesnius ir skanesnius įvairių formų tortus iškepa.
Bekepdama sako jau įsivaizduoja, kaip ir kokiomis gėlėmis tortą puoš: valgomomis ar gyvomis. „Prie mūsų šeimos šventinio stalo vien savų 12 žmonių susėda, o kur dar svečiai. Tai ir tortą kepu 3–4 kilogramų. Gyvomis gėlėmis puošiu prieš nešdama į stalą. Ragauja visi ir visada pagiria“, – džiaugiasi S. Leveckienė.
Taigi, pasiklausius Simonos ir pamačius jos darbus atrodo, kad nieko nėra neįmanomo. Reikia tik noro ir užsispyrimo: „Jeigu kiti moka ir aš galiu“.
