Marijampolės savivaldybė gali džiaugtis didėjančiu sugrįžtančių iš emigracijos marijampoliečių skaičiumi. Jei prieš keliolika metų gyventojų skaičius mieste sparčiai mažėjo, tai, Statistikos departamento duomenimis, pastaraisiais metais į Marijampolę gyventi grįžta daugiau, nei iš jos emigruoja: 2021 m. į Marijampolę sugrįžo 731 asmuo, o pernai – jau net 1284. Neoficialūs duomenys liudija, kad Marijampolė tarp visų 60 Lietuvos savivaldybių yra penkta pagal grįžtančiųjų iš užsienio gyventojų skaičių.
Kas skatina po keliolikos užsienyje praleistų metų grįžti gyventi į gimtinę, kokias kliūtis ir abejones tenka įveikti, kas kartais vis dėlto dar neleidžia grįžti, kaip sekasi čia sugrįžus – apie tai rašysime šiame straipsnių cikle.
Pirmoji pažintis – su Laimos ir Romo Jonuškių šeima, kuri susikūrė Londone, ten gimė ir du vaikai, o šiemet rugpjūtį sukaks jau ketveri metai, kai jie grįžo gyventi į Marijampolę, sukūrė čia savo verslą ir nesigaili dėl tokio savo sprendimo.
Teko išbandyti daug įvairių darbų
Laimai Jonuškei buvo vos devyniolikos metų, kai 2005 metais ji išvyko gyventi į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną. Laima mokėsi tuometėje 7-ojoje vidurinėje mokykloje, po to įsidarbino Jaunimo gatvėje veikusioje „Maximoje“, ir ten sekėsi neblogai, darbas patiko, buvo visos galimybės kopti karjeros laiptais. Laima turi dar keturias seseris. Kai kurios iš jų tuomet jau buvo išvykusios į Londoną, tad pakvietė atvažiuoti ir ją.
– 2005 metais, kai Lietuva jau buvo įstojusi į Europos Sąjungą, atsivėrė valstybių sienos, lengviau buvo išvykti į užsienį. Išvažiuoti į Angliją apsisprendžiau greitai. Nuvykus į Londoną pati pradžia buvo išties sunki. Dirbau restorane indų plovėja, valytoja, vėliau buvo darbai gėlių šiltnamiuose. Po to ilgesniam laikui įsidarbinau drabužių sandėliuose, kur reikėjo tikrinti drabužių kokybę. Su rūbais susijęs ir dabartinis mano verslas, kurį su vyru sukūrėme grįžę į Marijampolę, – pasakoja Laima.
Būsimą vyrą Romą ji sutiko Londone vienoje diskotekoje. Romas iš Mažeikių ten jau buvo atvykęs dirbti anksčiau, 2000-aisiais. R. Jonuškis 2006 metais buvo sugrįžęs į Lietuvą, savo gimtuosiuose Mažeikiuose turėjo verslą, bet 2009 metais prasidėjo didžioji Rusijos krizė, verslai sustojo ir jis grįžo atgal į Londoną.
Kiekvieną vasarą sugrįždavo į gimtinę
Prasidėjo bendras poros gyvenimas, vestuves jie atšventė Marijampolėje, pamečiui gimė du berniukai: Danielius ir Rojus. Kasmet vasarą šeima grįždavo į Lietuvą, tad ryšiai su gimtine ir artimaisiais visada buvo labai glaudūs.
R. Jonuškis iki šiol turi verslą Londone ir dažnai ten skraido. Londone jis aprūpina būstu tuos, kurie į šį didmiestį atvažiuoja ieškoti darbo. Vyriškis nuomoja namus iš vietos gyventojų ir gyvenamąjį plotą pernuomoja atvykėliams.
– Daugelis per tiek metų žino mano numerį ir žino, kad padėsiu, išnuomosiu tuos kambarius atvykusiems. Įdomu, kad nuomotojai skiriasi – kokiais 2013 metais važiavo daugiausia lietuviai ir dirbau su jais, bet vėliau jų reikalavimai didėjo, žmonės norėjo geresnių sąlygų. Lietuvius pakeitė moldavai, kurių atvažiavo daug, o po to plūstelėjo ukrainiečių banga. Jų ir dabar dar atvažiuoja, bet vis daugiau sulaukiu skambučių iš kazachų bei tadžikų.
Pastaraisiais metais kainos Londone labai pakilo, viskas labai pabrango ir aš nuomos mokestį turėjau pakelti, nes ir man pakėlė. Lietuviai sakytų, kad brangu, o kiti sutinka mokėti. Dabar turiu 28 namus, kuriuos nuomoju, bus jų dar ir daugiau. Per tą laiką, kai verčiuosi nuoma, turėjau šimtus nuomininkų, – pasakojo Romas.
Sprendimą grįžti lėmė ir rūpestis dėl vaikų
Paklausti, kas vis dėlto lėmė, kad po 14 metų Londone šeima grįžo gyventi į Marijampolę, sutuoktiniai sakė, kad nulėmė keletas priežasčių. Tas grįžimas nebuvo spontaniškas, jis brendo pamažu. Pasak Romo, daug ką lėmė tai, jog Londone mokyklose tikrai mažiau tvarkos, ten nemažai patyčių, neigiamų dalykų, nusikaltimų atvejų.
– Savo akimis mačiau, kaip auga draugų vaikai ir sulaukę 18 metų tampa nevaldomi, prasideda žolės rūkymas, neaiškios kompanijos, nesusikalbėjimas. Tikrai nenorėjau, kad taip nutiktų ir su mano vaikais. Grįžus namo vaikai greitai priprato, nes mažasis Londone dar nebuvo pradėjęs lankyti darželio, o didysis jau buvo lankęs, anglų kalba darė vis didesnę įtaką. Čia, Marijampolėje, vaikai noriai lanko futbolo treniruotes ir tuo labai džiaugiasi.
Iš anksto domėjomės būsimu vaikų užimtumu Marijampolėje, nes Londone vaikams buvo įvairūs užsiėmimai, ir apsidžiaugėme, kad čia jiems tikrai yra ką pasiūlyti. Marijampolėje tiek žalumos, o ten, kur gyvenome, jie nelabai į kiemą turėjo kur išbėgti ir pažaisti, – pasakojo Romas.
2019 metų rugpjūtį vasaros atostogoms, kaip įprasta, sugrįžusi šeima čia ir pasiliko, nors Romas iki šiol savo verslo Londone neatsisakė. Netrukus prasidėjo koronaviruso pandemija, ji gerokai apsunkino verslo planus, bet buvo daug entuziazmo ir džiaugsmo dėl priimto sprendimo. Dabar Londone pasilikusi tik viena iš keturių Laimos seserų, kitos trys irgi jau sugrįžo gyventi į Lietuvą.
Marijampolėje sukūrė savo verslą
Kai nuolat besišypsančių ir šiltai bendraujančių Jonuškių klausiu, kaip paskatinti žmones grįžti į Marijampolę, jie sako, jog kiti gal nesiryžta, nes čia neturi namų, išvyko iš savo tėvų namų ir dabar ten jau turi savo būstą, o čia grįžus reikėtų namų ieškoti. Daug kas priklauso ir nuo to, koks vaikų amžius, kaip su jų mokslais. Jonuškiai Marijampolėje nusipirko keturių kambarių butą, dabar jį remontuoja. Pradėti statyti ir du kotedžai, kuriuos baigę planuoja parduoti.
Marijampolėje šeima turi parduotuvę „Top Safety“, kurioje prekiauja darbo drabužiais. Pasak R. Jonuškio, šitas verslas atsirado iš Mažeikių, jį ten turėjo kolega. Žinoma, prireikė laiko ir pinigų, kol verslas įsivažiavo. „Aš žinojau, kokias prekes siūlysime pirkėjams, nes nuolat atsidaro naujos įmonės, jiems reikia darbo drabužių ir klientai mus susiranda. Jei pirkėjų įmonė didesnė, darbuotojų daugiau, tai ir nuperka daugiau prekių, kurių tiekėjai yra švedai, taip pat airiai, lenkai – jų prekės pigesnės. Perkama ir drabužiai, ir avalynė, daug kas priklauso nuo sezoniškumo“, – teigė jis.
O ateities svajonės? Laima sakė, kad labiausiai jiems trūksta laiko, o svajonių visada yra. Sutuoktiniai nori, kad pirkėjai jais pasitikėtų, žinotų, kad jiems yra naudingi. Svarbu ir bendravimas, komunikabilumas, tad kartais žmonės į parduotuvę užeina tiesiog pabendrauti, kažko paklausti. Čia šeima susirado verslo partnerių, draugų, ir taip jau susiklostė, kad Jonuškiai daugiau bendrauja su kitais reemigrantais, grįžusiais iš Anglijos ar Švedijos.
– Mes niekada nesigailėjome, kad grįžome čia. Neseniai buvau keturioms dienoms nuvykusi į Londoną ir kažkokių sentimentų jau nėra. Parodžiau vaikams namus, kur gyvenome, pasidairėme ir su džiaugsmu skubėjau namo į Marijampolę, – prisiminė Laima.
Pasak šeimos, Anglija dabar jau tikrai nėra tokia svajonių šalis, kokia buvo prieš keliolika metų. Viskas ten labai išbrangę, pinigų nelabai susitaupysi, nebent turi nuolatinį gerai apmokamą darbą. O Marijampolė tikrai yra geras miestas gyventi, sąlygos čia puikios, yra viskas, ko reikia, tik gal geresnio lygio gyvenamųjų būstų trūksta. Reikia tikėtis, kad laikui bėgant jų atsiras daugiau ir tų sugrįžtančiųjų skaičius tik augs.