Liepos 29-ąją, į savo gyvenimo šimtmetį žengė Kalvarijos sav. Pagraužių kaime gyvenanti Leonija Derenčienė. Paprašyta papasakoti apie praeityje likusius dešimtmečius, močiutė uždainuoja. Vieną, kitą dainą – nuo pradžios iki pabaigos, tarsi, su daina palygindama savo ilgą gyvenimą.
„Visi mane labai mylėjo“
– Nebuvau dainininkė, o ir dainuoju tik dabar. Anksčiau neturėjau kada dainuoti, daug dirbau, – sako gerai nusiteikusi pašnekovė, nors pripažįsta, kad tie prabėgę 99-eri metai buvo įvairūs.
Visas gyvenimas praleistas čia, tarp Liubavo seniūnijos kalvelių, šalia tų pačių žmonių – iš pradžių Jurgiškių kaime, dabar Pagraužiuose. Didelėje tėvų Sabaliauskų šeimoje pagiry augo iš viso aštuoni: trys dukros ir penki sūnūs.
– Visi mane labai mylėjo – ir tėvai, ir broliai. Buvau per vidurį, bet dabar likau viena, – apgailestauja močiutė Leonija, prisipažinusi, kad labai pasiilgo mamytės, kuri iki 92-ejų metų gyveno kartu.
Tėčio neteko anksti, „bet jo mirtis išgelbėjo nuo tremties į Sibirą – atvažiavo mūsų išvežti, o čia laidotuvės. Taip ir likom namuose“.
Vis dėlto nuo tremtinės dalios Leonija nepabėgo – iš pasienio kaimo Sabaliauskai buvo iškelti į Lenkiją, paskui apgyvendinti kaime prie Krosnos, kol galiausiai pasiekė namus. Tas blaškymasis iki dabar močiutei išlikęs. Žinodama, ką reiškia būti be namų ir nežinioje, ji užjaučia ukrainiečius, kurie kenčia nuo įsibrovėlių. Pačios išgyventa baimė, ugnis ir žūtys gyvi atmintyje.
– Kad greičiau ten karas baigtųsi, – sako L. Derenčienė.
Per darbus nei kur išvažiavo, nei ką pamatė
Ištekėjusi už kaimynystėje gyvenusio Petro Derenčiaus Leonija susilaukė dviejų sūnų: Zeniaus ir Edmanto. Vyresniojo, deja, jau nebėra, o su jaunėliu, sako, gyvenanti gerai.
– Tik kad tas Edmas, kaip ir aš būdavau, šimtą darbų užsiėmęs, poilsio neturi, – linguoja galva mama.
Norėtųsi jai, kad sūnus labiau save pataupytų, „bet kad be darbo nieko nėra“. Pati Leonija dirbo kolūkio veršelių fermoje ir sako nemačiusi nieko – tik darbą.
– Dar saulei netekėjus į fermą eidavau. Pačiai reikėjo šimtui veršiukų ir pašaro atsivežti, padalinti, ir metalinėmis bačkomis vandenio iš balos privežti. O žiemą per speigus prie to metalo nė prisiliesti negalėjai, pirštai lipo, bet kibirais prisemi, kibirais ir išnešioji. Pašėrus ryte pareini, apsisukus ir vėl atgal reikia eiti. Taip iki vakaro. Per tuos darbus nei kur išvažiuosi, nei ką pamatysi. Buvo ir buliai subadę, ir elektra papurčiusi, šlapiomis rankomis prie karančių laidų prisilietus, bet va – gyva, – pasakoja močiutė, čia ašarą nubraukdama, čia ir vėl šypsodamasi.
Visokių metų per gyvenimą būta – ir linksmų, ir labai liūdnų. Teko ir medieną namo statybai miške pačiai ruošti, ir arklį pasikinkius šieno vežimą pakrauti. Neskirstė darbų į vyriškus ar moteriškus. Reikėjo – ir dirbo.
– Prisimenu, vienais metais lijo ir lijo. Bulvės vandeny, vien košė. Kasu ir verkiu – kad nors sėklai prikasčiau. Sėklai prikasiau, bet valgyt reikėjo gručkus, tokias geltonas ropes, o nuo jų – jokios soties, – pasakoja L. Derenčienė, iš karto prisipažindama, kad valgio gaminti ji nemokėjo, o tiksliau – nenorėjo „to malonumo“ iš savo mamytės atimti.
Į tolimas keliones per darbus moteris sako neturėjo nei laiko, nei noro vykti, bet pas savo ir Petro brolius, seseris (Derenčių šeimoje irgi aštuoniese užaugo) važiuodavo dažnai. O kiek vestuvių atšokta!
– 23 poras apženijom – Petras piršlys, aš svočia. Po 2–3 dienas tada veseiliodavo. Kiek šposų, kiek dainų, šokių, – pasakoja L. Derenčienė.
Pastebėjus, kad tiek vestuvių – didelės išlaidos, močiutė mosteli ranka: „Pinigų kainavo, bet mes dirbome“. Ir netikėtai priduria:
– Pinigų daug pragėriau, o šnapso – nė lašo. Ne tik vestuvėse. Būdavo ar šienapjūtė, ar bulviakasis – visi metasi, kad darbas smagiau eitųsi, prisidedu ir aš, bet gerti niekada negėriau.
Dabar jaučiasi kaip ponia
Jau užaugo L. Derenčienės sūnų vaikai – trys anūkai. Turi močiutė ne tik septynis proanūkius, bet ir proproanūkę, tik mato ją rečiau, mat ši Anglijoje. Didžiausias paskutinius šimtmečio metus skaičiuojančios Leonijos ramstis – sūnus Edmantas ir anūkė Gintarė, kuri Pagraužiuose stengiasi atgaivinti čia buvusį dvarą. Tad močiutės atsiminimai labai praverčia.
– Ką prisiminiau, Gintarei papasakojau, nes ji nori atkurti taip, kaip buvo, – pasidžiaugia anūkės noru atgaivinti dvarą. – Papasakojau apie didžiulę duonkepę krosnį dvaro virtuvėje, tokia ir dabar stovi, ir rankena sukamą sviestamušę, kuria sviestą mušė mano brolis. Ir dar prisimenu, kaip pro dvaro „palocius“ iš Jurgiškių į Aleksandravo kaime esančias ganyklas gindavom karves. Kiekvieną rytą – pirmyn, vakare – atgal, po penkis kilometrus į vieną pusę, bet mums, vaikams, buvo niekis. Išsigandom tik tada, kai kartą atitrūkęs dvaro bulius užpuolė mūsų karves ir jas subadė, sumindžiojo. Gerai, kad ponas geras buvo – kol karvės pasveiko, jis mums pieno veltui davė.
Nors ir niekada nebuvusi ponia, dabar L. Derenčienė sako tokia jaučiasi. Kasdien pas ją iš Kalvarijos atvažiuoja socialinė darbuotoja, padeda susitvarkyti. Patinka jai dabar apsilankanti Inga, kuri verda labai skanią sriubą.
– Valgyčiau ją kad ir tris kartus per dieną, nors valgyti visko yra – pilni šaldytuvai. Man atrodo, kad nuo sriubos šilčiau, nes man visada šalta. Edmas vis perspėja: perkaisit, mama, kad tokiame karštyje tiek prisirengus sėdžiu. O aš dar į lauką išeinu ir prieš saulutę atsisėdu ant kėdės. Bet vienai baisu eiti, kad nepulčiau, nes matau tik per miglą, ir kojose jėgos nėra, – skundžiasi močiutė.
Per visą ilgą gyvenimą ji sako tik vieną skrandžio operaciją turėjusi. O šiaip buvusi sveika. Tai dabar rankas, kojas skauda, bet 100-ojo gimtadienio vis tiek labai laukianti. Taigi atsisveikinome su L. Derenčiene iki kitų metų.