Tai vienas iš tikslų, į kurį sutelktas šeimos ūkio „Daržo bitės“ šeimininkų dėmesys ir pastangos. Jei ne laiškelis iš Bagotosios bibliotekos apie susitikimą su jauna ūkininke Viktorija Dūdoniene ir originalus ūkio pavadinimas, nebūtume ir sužinoję, kad pačioje atokiausioje Bagotosios (Kazlų Rūdos sav.) miestelio sodyboje, pažymėtoje kaip Rytų g. 1 – jau vienkiemyje – vyksta daug įdomių ir netikėtų dalykų. Tiesa, aplinkiniai žino daugiau ir net iš Kauno atvyksta grupelės norinčių pabūti tikrame kaime…
Tikras kaimas
Čia yra visko: plačios laukų lygumos – matytum tik horizontą, tačiau gamta nepagailėjo didesnių ir mažesnių medžių gojelių; tvarkingas namas, nemažai matęs ir tuo patrauklus, yra tvenkinys ir tarp medžių besisupantys hamakai, o ūkinėje dalyje – būreliai mekenančių ir kudakuojančių sodybos gyventojų. „Čia šiauriausias Bagotosios taškas, čia vėjams nėra krypties – pučia iš visų pusių vienu metu, tačiau nėra musių ir uodų… Čia užaugau, iš čia išėjau ir vėl aš čia, – sako V. Dūdonienė. – Gyvenome su šeima Kazlų Rūdoje, turime butą, bet norėjosi erdvės, ypač vaikams – čia jaučiasi laimingi, bendrauja su gyvūnais, žino mūsų darbus. Čia paprastas gyvenimas, norėjosi, kad ir daugiau žmonių, vaikų pažintų tikrą kaimą, gamtą, labiau domėtųsi, lankytųsi. Tokių paprastų, nedidelių, atvirų kaimo sodybų nėra daug – taip prie vienų veiklų prisidėjo kitos, nes vienos kitas papildo.“
Ūkis
Kilus šiai idėjai viskas atrodė painu ir sudėtinga, nes oficialieji dalykai, projektai buvo visiška naujiena. Domėjosi, konsultavosi, sulaukė pagalbos iš Žemės ūkio konsultavimo tarnybos, gavo paramos… Tik dabar rašant atrodo, kad paprasta: tai ir nemiegotos naktys benaršant kompiuteryje, ir slenksčių mynimas (kas tai yra daręs, supras). Pradžia – apie 2018 metus. Dabar Viktorijos ūkyje „Daržo bitės“ auga hektaras smidrų (šparagų), tiek pat moliūgų ir aras šitakio grybų (tai valgomasis dantenis, pastaruoju metu vis populiarėjantis).
Taip pat bent dvi dešimtys avių, yra ir paukščių. Beje, avys, sako, vyro Vytauto žinioje, nes jis dovanų gavo pirmą aviną vardu Adomas – mat gimęs po šiuo ženklu… Tiesą sakant, ūkis ne tik Viktorijos, bet iš tiesų šeimos: vyro, jos mamos Norgenijos Steponaitienės (ji pedagogė), o bene labiausiai – linksmų ir be galo draugiškų Vytautės ir mažojo Dominyko rūpestis. Nes tikrai niekas vaizdingiau už jį nesupažindins su žmonių kalba nekalbančiais ūkio gyventojais. O juk ne kiekvienas iš atvykstančių vaikų drįsta priartėti net ir prie paukščių…
Taigi – ir pavadinimas, kurį, beje, ne taip lengva buvo rasti, nes registras vis rodydavęs, kad toks jau yra – simbolizuoja, kad čia visi triūsia kaip tos bitės, liepos viduryje dūzgiančios virš sausros nualintų, bet dar gyvų pievų.
Pradžioje – smidrai
Pradžios reikėtų ieškoti vis minimos 2008 metų krizės padariniuose. Kaip ir daugelis, Viktorija nerasdama darbo išvyko dirbti aukle į Vokietiją. Buvo pavasaris, toje šalyje visi svaigo dėl šparagų sezono pradžios… Pašnekovė sako nelabai ką apie juos, kaip apie daržovę, žinojusi (ir dabar nustembama, kad jie – tos pačios dar močiučių darželiuose augusios gėlės), o ir didelio įspūdžio pradžioje jie nepadarė. Tačiau atėjo kitas pavasaris, vėl sezono pradžia – ir nuo tada šią vertingą, bene ankstyviausią daržovę Viktorija taip pamėgo, kad ėmusi galvoti apie ūkį retoriškai savęs paklausė: „O kodėl ne?“ Taigi, pradžioje – 20 daigų, parsisiųsdintų iš Vokietijos.
Praėjusiais metais jų jau buvo 18 tūkstančių… Auginti, vis ieškant informacijos, viena, o kaip skleisti žinią, kad jų jau yra? „Prasidėjo nuo šeimos, giminių, draugų, bendruomenės – kad atvažiuotų, pamatytų, kaip auga. Daug kam tai naujiena, o matydami nepigią, kartais apvytusią daržovę parduotuvėje neįsivaizduoja, kad tik ką nuskinta ji visai kitokia: traški, sultys tiesiog varva. Pirmą kartą vaikai žiūri įtariai, bet kai paragauja, tik pasklinda po lauką… Norime tiekti šviežius – iš lysvės ant stalo, todėl ir patys išvežiojame.“
Vienmečio smidro aukštis – per gerą sprindį, tad reikia laiko, kol taps vešliu krūmu. Teoriškai jie naudingi apie 10 ar 12 metų, bet priklauso nuo daug ko – ir šalnos, ir kitos oro sąlygos net ir lysvę teturint, svarbu, o čia… Štai moliūgams pernai kenkė drėgmė, jų buvo mažiau. Šiemet sausa, tad naujausia kultūra – grybai – reikalauja nuolatinio laistymo. Nesigilindami į jų auginimo technologiją tik pasakysime, kad čia jie auga ne patalpoje, kaip įprasta, o lauke, grybiena atkeliauja iš Lenkijos. Po to dar reikia ilgai ja rūpintis, tad apie pelnus kol kas lieka pasvajoti.
Edukacija
Tai „išsivyniojo“ iš jau minėto noro, kad žmonės susipažintų su gyvenimu kaime. Tad „Daržo bičių“ kieme ar darže galima ne tik paglostyti avį ar paukštį, nusitriaukšti saldų smidrą ar paragauti, koks jo kepto skonis, bet ir kūrybiškai praleisti laiką. Pirmiausia apie tai galvodama Viktorija ėmėsi auginti moliūgus – kad būtų ką skaptuoti, tačiau pasirodė, kad jų žmonės nori ne vien tam. Paskui atsirado iš gipso lieti moliūgai, pelėdos (Bagotoji – pelėdų kraštas), avytės, kuriuos svečiai gali nudažyti visokiausiomis spalvomis. Viktorija sako neduodanti juodos ir rudos spalvų – tegul būna linksma, atsiskleidžia vaizduotė. „Norime, kad iš mūsų namų žmonės išvyktų ir pailsėję, ir kažką naujo sužinoję, ir pavalgę“.
Apie tai, ko čia galima paragauti, reikėtų atskirai kalbėti. Nes tai – ir moliūgų pyragas, ir gaivus gėrimas su šeivamedžių sirupu, kai sezonas – be abejo, ir smidrai. O jei pavyks – paragausite ir kankorėžienės…
