Kai bibliotekininkės Rasos Krašinskienės laiško dėka susipažinome su šalia Bagotosios (Kazlų Rūdos sav.) ūkininkaujančia Dūdonių šeima, sužinojome visokių įdomybių, natūraliai kilo noras susipažinti ir su bibliotekininke. Šio kaimo biblioteka prieš daugelį metų buvo vienas pirmųjų kaimo kultūros židinių, kuriuos pradedančiai žurnalistei teko svetimame rajone pažinti. O bibliotekininkės Onos Krupavičienės daugiau nei dviejų dešimčių metų darbo stažas tąsyk atrodė nerealus… Ji paliko malonios, tvirtos ir organizuotos, išmintingos moters įspūdį (jis nepakito ir laikui bėgant). Taigi – šiek tiek jaunystės nostalgijos, prisimenant ne vieną darbinę viešnagę šiame krašte, pažintis su kitais žmonėmis – ir susitinku su Bagotosios bibliotekos bibliotekininke Rasa Krašinskiene.
Istorija
Netrukus paaiškėja, kad ji – Onos Krupavičienės anūkė, trečios kartos bibliotekininkė… Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos Bagotosios filiale kaip tik parengta parodėlė apie Bagotąją ir jos žmones – kas ir kur buvo rašyta, skelbta, o istoriją galima sužinoti iš kruopščiai surinktos ir saugomos medžiagos. Tad pažvelkime atgal…
Biblioteka Bagotojoje buvo įsteigta 1951 metų pabaigoje septynmetės mokyklos mokytojų ir visos kaimo šviesuomenės iniciatyva. Nupirkta, iš gyventojų surinkta 300 knygų – su tiek O. Krupavičienė ir pradėjo dirbti. Bibliotekininkei Onutei teko pasukti galvą, kaip patraukti žmones, kad po darbų kolūkio laukuose ar fermose (daug kas tų laikų neprisimena, o ir nenori apie juos žinoti bei tuomet gyvenusių žmonių rūpesčių suprasti) dar norėtų ir turėtų jėgų paimti į rankas knygą.
Kita vertus, po išgyventų karo ir pokario sunkumų, gyvenimui ėmus tekėti normalesne vaga noro šviestis, skaityti būta ne taip ir mažai – ne vienas norėjo atsigriebti už prarastus metus, nutrauktus mokslus, turėjo planų ateičiai… Energinga bibliotekininkė buvo ir renginių organizatorė, nelaukdama, kol žmogus pravers bibliotekos duris, pati ėjo „per kiemus“, kaip kažkada yra sakiusi, kvietė. Reta kuri kaimo biblioteka, skaičiuojanti veiklos dešimtmečius, dėl patalpų stokos ir kitų priežasčių nėra keliavusi per gyvenvietę. Ne išimtis ir Bagotoji – su vis augančiu knygų fondu Ona Krupavičienė irgi ne kartą per trisdešimt metų kraustėsi iš vienų patalpų į kitas.
1981-aisiais į biblioteką atėjo darbuotoja tokia pat pavarde – Zanė Krupavičienė, pirmosios bibliotekininkės marti. Ji buvo pedagogė, daug dėmesio skyrė darbui su vaikais. Dokumentai liudija, kad knygų fondas tuomet siekė per 6500 egzempliorių, o skaitytojų visoje aptarnaujamoje zonoje buvo apie 250. Su šia moterimi irgi teko kartą kitą bendrauti – bet ne kaip su bibliotekininke ar mokytoja, o kaip su kaimo bendruomenės pirmininke, be galo veiklia ir energinga. Tuomet bendruomenės daug kur tik kūrėsi, o Bagotojoje jau buvo nuveikta realių darbų ir planuojami nauji. Veikli moteris bibliotekoje dirbo 13 metų, grįžo į mokyklą.
Dabartis
Ir štai – Zanės dukra (ir Onos Krupavičienės anūkė) Rasa Krašinskienė sako, kad ji šioje bibliotekoje taip pat kone trys dešimtmečiai! Pradėjo dirbti labai jauna, iš pradžių atrodė – laikinai, bet „viskas vyko taip, kaip, matyt, ir turėjo būti“. Teko daug ko išmokti, nors biblioteka buvo tarsi antri namai – čia atlėkdavo pas močiutę, o ir namuose knygos visada buvusios neatsiejama gyvenimo dalis. Labai daug skaitė Rasos tėvas – gal iš jo tai labiausiai ir perėmusi. Pašnekovė teigia tikrai giliai čia šaknis įleidusi: augusi šešių vaikų šeimoje, žinojusi visus ne tik savo, bet ir aplinkinių rūpesčius, nuolat bendraujanti su žmonėmis, Rasa sako, kad „Bagotoji – gerų žmonių kraštas. Čia gal ne tokios derlingos žemės, bet mūsų žmonių širdys bagotos. Reikia pagalbos – visada sulauki, štai dvi lentynos sudovanotų knygų, labai džiaugiuosi.
Kaip ir kitur, Bagotojoje gyventojų sumažėję, buvo daug tuščių namų – dabar jų mažėja. Atvyksta, įsikuria nauji gyventojai, labai džiaugiuosi, kai jie apsilanko bibliotekoje. Kaime gyvenimas kitoks, todėl ne visiems tai yra tikri namai – kai kam tik gyvenamoji vieta, kur atvažiuoji-išvažiuoji ir nieko daugiau. Mane liūdina stereotipai, kad kaime – vieni pijokai, o jeišeima daugiavaikė – tai asociali… Kitas taip šnekantis gal kaime iš viso nežinia kada buvęs. O aš džiaugiuosi, kad pas mus yra darželis – trys grupės, dar išliko pradinė mokykla, kad vyksta bendri kultūros darbuotojų, bendruomenės renginiai…“ Ir pati biblioteka ne tik rengia savo renginius, bet ir prisideda prie bendrų reikalų.
Bibliotekoje erdvės ne kažin kiek, tad surengti didesnę parodą ar susitikimą nėra lengva. Bet, regis, dabartinė bibliotekininkė bus perėmusi savo giminės moterų optimizmą, o prigimčiai talkina ir nepraeinantis noras skaityti – dėl savęs, ne tik dėl to, kad galėtum informuoti skaitytoją, ir ne vienas pomėgis. Jei manote, kad Rasos Krašinskienės pavardę kažkur girdėjote ar matėte, veikiausiai nesuklydote. Iš giminės paveldėjusi meilę rankdarbiams ji daug ką sugeba ir kuria. Didžiausia „liga“ – siuvinėjimas: nuo vasario jos darbai keliauja po savivaldybę – ir ne tik. Dar ji kolekcionuoja angelus, dabar net negalėtų pasakyti, kiek jų turi. „Labai daug. Kažkada Klaipėdoje per Jūros šventę pamačiau angelą-varpelį ir viskas: noriu! Tai kaip apsėdimas: turiu jų visokiausių, iš visokių medžiagų, unikalių autorinių – retų… Dažnai gaunu dovanų, ir skaitytojai neretai pradžiugina“.
…O dar pastebėjome bibliotekoje nemažą būrį pelėdų… Kaip kitaip, nes Bagotoji – ne pirmą kartą tą dieną išgirdome – pelėdų kraštas. Jei atidžiau pasižvalgytume po miestelį, pamatytume jų ne vieną, dažnai ir gerokai nuo akių pasislėpusią. Sako, viskas prasidėję nuo vieno (gal tikro, gal išgalvoto) pasakojimo apie ūkaujančias pelėdas – ir gimė idėja šį iš tiesų čia neretą paukštį įveiklinti… Moterų klubas sumanė žaidimą, per šventę tai buvo smagi atrakcija.
…Beje, pirmąjį rugpjūčio sekmadienį Bagotojoje – tradicinis kermošius. Sako, vėl būsią visokių įdomių dalykų.