Tęsiame pasakojimus apie marijampoliečius, kurie buvo išvykę gyventi į užsienį ir sugrįžo atgal. Šįsyk – daugeliui marijampoliečių gerai pažįstamos buvusios pedagogės, politikės, pirmosios Marijampolės savivaldybės tarybos narės, ilgametės švietimo specialistės Vandos Pangonienės istorija. Ją pasakodama moteris ir juokėsi, ir graudinosi, o į Didžiąją Britaniją teigė išvykusi, kad įkalbėtų ten gyvenusį ir dirbusį savo vyrą Vytautą grįžti į gimtąją Marijampolę. Tam prireikė net trejų metų, bet tikslas buvo pasiektas ir dabar šeima vėl gyvena Sūduvos sostinėje.
Šviesūs prisiminimai iš Užgirių mokyklos
V. Pangonienė gimė Klaipėdoje, ten baigė ir pedagogikos mokslus. Pirmasis darbo paskyrimas buvo į vieną Kelmės rajono vaikų darželį. Mūsų kraštuose ji atsirado, nes čia buvo vyro Vytauto gimtinė. Dirbo tuometėje Marijampolės mokykloje-internate pradinių klasių mokytoja, po to – Purviniškių kaime, kur mokė keturių klasių vaikus, o vėliau atsidūrė Užgirių kaime, kur mokė pradinukus. Apie šio krašto vaikus buvusiai mokytojai išliko patys šviesiausi prisiminimai.
– Aš pati esu tikras gamtos vaikas, tad kaime tikrai gerai jaučiausi. Užgiriuose buvo labai geri, nuoširdūs vaikai, rengdavome įvairias šventes, minėjimus, keliaudavome. Viskas buvo gerai, bet man dar trūko kažkokios veiklos, tad atsidūriau politikoje, – prisiminė V. Pangonienė.
Pasuko į politiką
Tuo metu ji papildomai studijavo Šiaulių universitete pedagogiką, rašė magistro darbą. Susidomėjo Naujosios sąjungos (socialliberalų) veikla, įsitraukė į šios partijos darbą, buvo aktyvi Marijampolės skyriaus narė. Kaip šios sąjungos narė 2000-aisiais dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Tais metais vykdant šalies administracinę reformą ir susijungus miestui bei rajonui buvo įkurta Marijampolės savivaldybė. Jos taryba nare ir tapo V. Pangonienė. Ji buvo vienintelė moteris iš 27 Tarybos narių.
Tuo metu Liudvinavo K. Borutos vidurinės mokyklos Užgirių skyrių buvo nuspręsta uždaryti, o V. Pangonienė gavo pasiūlymą dirbti valstybės tarnyboje – ji tapo tuomečio Marijampolės savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento vyriausiąja specialiste, atsakinga už pradinį mokymą, neformalųjį švietimą, su bendraminčiais kūrė neformaliojo švietimo programos aprašus ir nuostatus. Savivaldybės administracijoje moteris dirbo iki pat 2016 metų, kai išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją.
Į Angliją vyko pas vyrą
– Mano vyras dar 2010 metais emigravo į Angliją, nes reikėjo uždirbti pinigų dukrai Ievai, kuri ten studijavo, o studijos brangiai kainavo. Sūnus Artūras taip pat jau buvo emigravęs, jis gyveno ir tebegyvena Vokietijoje. O Ieva, baigusi studijas, persikraustė iš Plimuto miesto į Liverpulį, kur su šeima gyvena ir dabar. Tuo metu daug mano draugų, pažįstamų emigravo į Skandinavijos šalis, Angliją – buvo tokia banga, – prisiminė pedagogė.
Pasak moters, tie metai, kai liko Marijampolėje visai viena, buvo labai sunkūs. „Prie šuns būdos tai bent žvirblis priskrenda, o aš nė to neturėjau“, – graudinosi ji. Tad jau netrukus nusprendė ieškoti būdų, kaip išeiti į išankstinę pensiją ir išvykti pas vyrą į Angliją. Į pensiją ji išėjo 20 mėnesių anksčiau ir labai vylėsi, kad vyrą pavyks įkalbėti grįžti atgal į gimtinę, nors apie tokius planus iš pradžių jam nieko nesakė.
Išvykti marijampolietė ruošėsi – pradėjo lankyti privačius anglų kalbos kursus, mokytis kalbos. Kolegas Savivaldybėje įspėjo, kad išvažiuos, tad jos prieš išvykstant dar buvo paprašyta padėti pasirengti miesto atstovų dalyvavimui 2016 metais vykusioje Dainų šventėje. Iš karto po Dainų šventės V. Pangonienė paliko Marijampolę.
Sunki pradžia
– Pati pradžia Anglijoje buvo labai labai sunki. Aš jau seniai turėjau sveikatos bėdų dėl kojų, teko iškęsti ir menisko operaciją, o ten nuvykus pirmasis kambarinės darbas buvo trijų aukštų viešbutyje, kuris neturėjo lifto. Vargau, kenčiau skausmus, pailsdavau taip, kad namo eidavau susirietusi, kartais koks anglas pakeliui sustodavo ir paveždavo.
Šiek tiek palengvėjo, kai susiradau darbą dideliame prekybos ir farmacijos parduotuvių centre „Boots“ – iš pradžių ten rūpinausi švaros priežiūra, o vėliau jame dirbusi ukrainietė padėjo įsidarbinti to centro laboratorijoje, kur buvo jau lengviau, – pasakojo V. Pangonienė.
Tuo metu ji su vyru ieškojo buto, nes Vytautas gyveno prastomis sąlygomis. Pavyko įsikurti Lemingtono mieste, sąlygos pagerėjo, darbas buvo netoli, bet moteris nuolat galvojo apie grįžimą namo ir pamažu pradėjo tam ruošti ir vyrą. Laisvu laiku Anglijoje V. Pangonienė papildomai mokėsi anglų kalbos. Atsirado ir papildomas darbas šeštadieninėje mokykloje Birmingemo mieste, kur ji mokė emigrantų vaikus.
Užsiėmė holistiniu ugdymu
– Man, kaip švietimietei, tai buvo tikrai įdomi ir naudinga patirtis. Toje mokykloje turėjau apie 30 vaikų nuo 4 iki 7 metų, buvau mokytojos padėjėja. Vaikai iš lietuvių, lenkų, rusų šeimų jau buvo gimę Anglijoje, aš versdavau mokytojos žodžius į tas kalbas, padėdavau bendrauti.
Užsiėmėme holistiniu ugdymu, kai vaikams puoselėjamos kultūros, tautos tradicijų, kalbos, papročių vertybės, siekiama vaiko fizinės, psichinės, emocinės gerovės, tenkinamas bendravimo ir bendradarbiavimo poreikis, mokymasis veikti kartu, išlaisvinama vaiko vaizduotė, skatinama kūryba, saviraiška, originalumas. Buvo tikrai įdomu, – prisiminė ji.
Vyras Vytautas tuo metu turėjo gerą darbą pašto tarnyboje, siuntinių skyriuje. Šeima nemažai laiko skirdavo ir laisvalaikiui, lankydavo parodas, kultūrinius renginius, žiūrėdavo filmus.
Sugrįžti traukė žmonės ir kultūrinis gyvenimas
– Vytautas anglų kalbą mokėjo prastai, tad ir tuos filmus ne visai suprasdavo, prašydavo manęs išversti, o aš sakydavau – tai važiuojam namo, į Marijampolę, ten viską suprasi, ten bus gerai. Tas jo apsisprendimas užtruko, nes sulaukė pensinio amžiaus, o Anglijoje senjorams yra nemokami vaistai, transportas, daug įvairių lengvatų, tarp jų ir būsto nuomai.
Bet aš nenusileidau, vis įkalbinėjau, nes gi esu užsispyrusi žemaitė, kol pagaliau 2019 metais jau sukroviau daiktus ir pasakiau, kad tikrai laikas grįžti, nors ir dukra norėjo, kad pasiliktume Anglijoje, – pasakojo moteris.
Pasak jos, grįžti atgal į Marijampolę buvo nuostabus jausmas. Nors moteris nuolat palaikė ryšį su čia likusiais buvusiais bendradarbiais, grįždavo ir atostogų, bet tik parvažiavusi visam laikui pajuto, kad čia jaučiasi geriausiai. Ir nuvykusi į gimtinę Klaipėdoje, kur gyvena brolis ir dvi seserys, dabar jaučiasi tik viešnia – norisi atgal, į Sūduvos sostinę.
Paklausta, kas labiausiai viliojo ir traukė sugrįžti, moteris sako, kad tai du dalykai – nuostabūs ir išskirtiniai žmonės bei miesto kultūrinis gyvenimas, įvairūs renginiai, kuriais su vyru mėgaujasi grįžę. Neretai nueina į kino teatrą, ir jokių vertėjų nereikia, Vytautas yra muzikantas, tad grįžęs jis įsiliejo į Marijampolės kultūros centro kantri kapelos „Jovarai“, vadovaujamos Albino Venclovo, gretas, groja smuiku ir džiaugiasi galimybėmis repetuoti bei koncertuoti.
– Aš puikiai suprantu, kad kiekvienas emigracijos atvejis yra vis kitoks. Vienas dalykas, kai išvyksta jauni žmonės, užsienio šalyse susikuria gerą gyvenimą, vaikai pradeda lankyti vietos mokyklas ir tada apie grįžimą jau negalvojama. Mes išvykome jau vyresnio amžiaus, situacija buvo kitokia.
Įgijome daug patirties, tačiau puikiai supratome, kad mūsų vieta – čia, Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad ir mano misija buvo sėkminga – pavyko į gimtinę parsigabenti savo vyrą, tad mėgaujuosi kiekviena diena čia, nuostabioje Marijampolėje, – šypsojosi pašnekovė.