Dažniausiai žmogus sau į draugus išsirenka gyvūnėlį, bet pasitaiko, kad ir keturkojis susiranda šeimininką. Būtent taip nutiko 8-erių marijampolietei Miglei Bartaševičiūtei. Nors gal tiksliau – katinukas pasirinko šeimos automobilį. Bet apie viską – nuo pradžių.
– Tai buvo prieš ketverius metus, – pasakojimą pradeda Miglės mama Rūta Kupčinskaitė. – Į naują butą visa šeima važiavome pirkti šaldytuvo. „Topo centre“ išsirinkome „Šarpą“, bet su pirkiniu pirma užvažiavome pas mano tėvelį Seminarijos gatvėje. Mums besikalbant name tėvelis išėjo apžiūrėti šaldytuvo ir sugrįžęs sako: „Jūsų mašina kniaukia“. Abu su vyru Tadu atidžiai apžiūrėjo automobilį ir po variklio dangčiu rado katinuką – sulysusį, sužalota letenyte. Manome, kad jis prie parduotuvės ten įlindo nuo kažko slėpdamasis, o gal sąmoningai mus pasirinko. Nusprendėme padėti tam vargšeliui, o kai parodėme veterinarui ir tas nuramino: „gyvens“, pagalvojau: aš invalido vežimėlyje ir katinas neįgalus – susidraugausime. O jis, rupūžiokas, ėmė ir pasveiko, – juokdamasi pasakoja Rūta.
Pavadino rastinuką Šarpu – šaldytuvo garbei, ir tapo jis visos šeimos numylėtiniu. Visgi šeimininke katinas pripažįsta Miglę. Ji jį visko moko, dresuoja, o šis klauso komandų, moka atsisėsti, duoti letenytę ir atsitūpti kaip kengūriukas. Kaskart, kai Miglė kur nors išeina, Šarpas ją palydi iki durų, ten pat ir sugrįžtančią pasitinka ir meiliai pasisveikina – apuosto rankytes, palaižo skruostuką.
– Miglė labai myli katinus, nuo kūdikystės turi pliušinį katinėlį Katį, su kuriuo iki šiol miega. Net ir patalynė Miglės su katinų piešiniais. Šarpą ji visaip lepina – vasarą kambaryje pastato jam palapinę, kiekviena proga nuperka žaislinę pelę – turi gal net 25, – išduoda mama.
O progų visokių pasitaiko – ne tik šeimininkų gimtadieniai, Kalėdos, Velykos, bet ir Šarpo gimimo diena. Ją Miglė, nutarusi, kad katino gimtadienį taip pat privaloma minėti, sugalvojo švęsti birželio 1-ąją, Šarpo radimo po automobilio variklio dangčiu dieną. Būna ir žaislų, ir tortas.
Nepyko jaunoji šeimininkė netgi tada, kai katinas okupavo nedidukę lėlės lovytę. Ji Šarpui labai patinka, kažkokiu ypatingu būdu joje įsitaiso ne tik pasėdėti, bet ir pagulėti.
Šarpas vertina Miglės meilę ir visaip stengiasi jai patikti. Netgi kai mama pabara dukrą, katinas pribėga prie jos ir miaukia, kad tik ši nesibartų. Pasak Miglės, jis taip atsidėkoja už meilę ir už tai, kad jį priglaudė. „Visus prijaukintus gyvūnėlius reikia labai mylėti, ir tuomet jie atsidėkos murkimu, o priglausti vienišą katinėlį yra labai gera“, – sako mergaitė.
Šypsodamasi mama prisipažįsta, kad kartais net pavydi tokio katiniško gyvenimo: „Jau net aš tiek dėmesio negaunu, kiek tas mūsų Šarpas. Jam viskas leidžiama, netgi kai aš nulipu nuo vežimėlio, katinas kaipmat jame įsitaiso kaip koks karalius ir laukia, kad Miglė jį pavėžintų – tai jam net labai patinka“, – pasakoja mama.
Šarpas buvo susidraugavęs ir su žiurkėnu, kuris gyveno narvelyje – vis jį „kalbindavo“, visokias figūras prieš jį raitė. Kai žiurkėnas numirė, katinas labai nuliūdo – žiūri, žiūri, o pelytės nėra.
Šiaip Šarpui tik miegas terūpi, gulėtų ir gulėtų visą dieną. Į lauką jo neleidžia, ėsti visada paduota.
– Maitiname jį tik kiauliena, neduodame jokio sauso pašaro, nes nuo jo, manome, numirė namuose anksčiau gyvenęs katinas, buvo pažeistos kepenys, – sako Miglės mama.
O kad Šarpui vienam namuose nebūtų liūdna, šeima nutarė rudeniop, kai visi bus namuose, į kompaniją parnešti kitą katinėlį – „neišpucytą“, kitų nemylimą.
– Gali būti ir be uodegos, mums tiks. Mes ir vardą jam jau sugalvojome – bus Bošas, – nutarė šeima.