Oficialiuose raštuose jis įvardintas kaip Vilkaviškio vyskupijos istorijos ir bažnytinio meno muziejus. Įkūrimo data – 1995 metai, adresas: Vytauto g. 25, Marijampolėje… Pirmasis įrašas lankytojų knygoje – Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus 1997-aisiais.
Ar daug lankytojų čia buvo iki šiol? Neskaičiuota – didžiausias susidomėjimas buvo pradžioje, nes vėliau kaip tikras, lankomas muziejus ši įstaiga nebeveikė, nors vardas išliko. Tiesa, vyksmas vyko viduje: ilgokai ten dirbęs Justinas Sajauskas sukaupė daugybę ne tik vyskupijos istoriją menančių, bet ir daug platesnį kontekstą nušviečiančių, liudijančių eksponatų.
Pačių įvairiausių – nuo senųjų leidinių, kuriuos vien pamačius istorijai neabejingą žmogų nukrečia atradimo džiaugsmo šiurpuliukai, nuo šimtmečio ir daugiau senumo bažnytinių rūbų ar suskilinėjusių šventųjų skulptūrėlių, sovietmečio pogrindyje leistų leidinių iki vėl nepriklausomybę atgavusios Lietuvos eksponatų… Netrumpai saugiai glūdėję lentynose ir podėliuose, kai kurie jų dabar iškelti į dienos šviesą ir rodomi visiems.
Buvusi Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro vadovė, Vilniaus universitete įgijusi kultūros paveldo magistro laipsnį Elena Gvazdaitienė, čia patekusi sako ir nustebusi dėl eksponatų gausos, ir nuliūdusi, kad niekas jų nemato…
Ėmėsi darbo ir per pusmetį, padedant sūnui, savanoriams vienoje iš patalpų atsirado ekspozicija: simbolinis ėjimas ratu, siejant Jėzaus gyvenimą su žmogaus gyvenimu: nuo gimimo, per kančią – į prisikėlimą. Tai pasakoja daiktai ir relikvijos, kai kas iš šių eksponatų bendrame kontekste kam nors gali pasirodyti gana netikėti – bet viskas pagrįsta, kai dar klausaisi ir pasakojimo.
Ponia Elena sako, kad ekspoziciją kūrė intuityviai, bene labiausiai įtakos (specialiai to nesiekiant, kažkur pasąmonėje) turėjo tėvo Stanislovo Paberžėje kaupti ir saugoti lietuviškojo tikėjimo simboliai.
„Čia, sakyčiau, irgi toks palėpės muziejus, kur rodomi daiktai pasakoja istoriją – čia nėra ekranų ir kitų šiuolaikinių technologijų, kai ką dengia ir laiko dulkės, bet yra nuo šių daiktų sklindanti šiluma ir šventumas. Norint iš to, kas buvo – saugyklos – sukurti išskirtinį muziejų, reikėtų daug didesnių pajėgų. Dabar įvardinčiau, kad tai – bažnyčios paveldo muziejus. Padariau tai, ką sugebėjau ir fiziškai, ir dvasiškai. Kai iš Šv. Vincento parapijos atėjo maldos grupė, kai pervedžiau tuo ratu, visi pagiedojome – tai buvo didžiausias pašventinimas…“
Elena Gvazdaitienė kviečia žmones, kurie turi senųjų leidinių ar kitų su tikėjimu, bažnyčia susijusių relikvijų, kurios jiems nereikalingos (neretai tokių daiktų, dokumentų atrandama, kai tvarkomi seni namai – įsigyti ar giminės), atnešti į šį muziejų, nenaikinti. Kartais nė nepagalvojame, kokias vertybes išvežame į sąvartyną ar paleidžiame dūmais.
Taip pat ji kviečia marijampoliečius, kartu su svečiais, kurių vasarą ar rudenį lankosi daugiau, užsukti ir į šį muziejų. Reikėtų susitarti iš anksto telefonu 8 686 78711.
Lina Volungytė