Prieš dvejus metus iš Anglijos į Marijampolę gyventi sugrįžo Simonos ir Gintaro Šimanskių šeima. Įgijęs svetimoje šalyje gerą išsilavinimą, Anglijoje susilaukęs dviejų vaikų Enrikos ir Eidano, įkūręs ten vietos lietuvių bendruomenę po keliolikos metų aktyvios veiklos į Marijampolę Gintaras grįžo su įvairiais planais ir idėjomis, kaip padėti ir paskatinti čia sugrįžti iš svetur dar abejojančius ar turinčius įvairių baimių bei įsitikinimų kraštiečius.
Darbdavys apmokėjo studijas
Į Angliją išvykęs G. Šimanskis ten apsigyveno Kings Lino (King’s Lynn) mieste ir įsidarbino viename iš vietos fabrikų. Marijampolės dydžio Kings Linas yra maždaug už 160 kilometrų į šiaurę nuo Londono, Norfolko grafystėje. Tuose kraštuose gyvena ir dirba nemažai lietuvių, nes ten labai išvystyta pramonė ir žemės ūkis, yra didelis darbo jėgos poreikis.
– Dirbau viename fabrike apie metus, po to mus perkėlė į kitą fabriką, kur jau atvažiavau kaip specialistas. Mane pastebėjo vadovai, pasiūlė studijuoti, tad iš pradžių trejus metus į gretimą miestą važinėjau privačiai mokytis anglų kalbos, nes atvažiavęs jos visai nemokėjau. Po to darbdaviai apmokėjo mano studijas, tad ketverius metus vietos koledže studijavau elektromechanikos inžineriją. Tai buvo kombinuotos studijos: dvi dienos – mokymo įstaigoje, o kitos dienos – darbo vietoje. Tokia pameistrystės forma dabar populiarėja ir Lietuvoje, – sakė pašnekovas.
Baigęs mokslus Gintaras tapo kvalifikuotu inžinieriumi, o po kurio laiko vėl kreipėsi į vadovus, nes norėjo dar mokytis, tad jį pasiuntė studijuoti elektros inžineriją. Tai užtruko dar trejus metus, o po to Gintaras su šeima nutarė grįžti į Lietuvą.
Norą sugrįžti paskatino visuomeninė veikla
Pasak jo, tas noras grįžti brendo palaipsniui, ne iš karto, ir tai lėmė keletas priežasčių. Gyvendami Anglijoje Gintaras su Simona iš pradžių tikrai neplanavo, kad užsidirbę pakankamai pinigų sugrįš. Su savo būsima žmona jis bendravo dar prieš emigraciją, vėliau išvažiavo vienas, galvodamas, kad užsidirbs pinigų ir grįš. Tuo metu žmona baigė studijas Marijampolės kolegijoje, atvažiavo pas jį į Angliją ir ten liko. Ten gimė ir abu poros vaikai – Enrikai dabar 17 metų, Eidanui – dvylika.
– Grįžimą turbūt labiausiai lėmė tai, jog Anglijoje labai įsitraukiau į vietos lietuvių bendruomenės veiklą, man tai buvo įdomu. Dirbau šešias dienas ir po to šešias dienas buvau laisvas, tad turėjau laiko. Vaikystėje Marijampolėje žaidžiau regbį, o Anglija yra regbio šalis, tad pažaidžiau ir ten bei užmezgiau ryšį su Vilniaus regbio akademija, kuri globojo nemažai vaikų iš globos įstaigų, juos įtraukdavo į sportą.
Pradėjau siųsti vaikams labdaros siuntas – sporto inventorių, aprangas, kamuolius, kad jie būtų aprūpinti. Iš pradžių siuntos keliavo į Vilnių, vėliau įvairi mūsų labdara pasiekdavo ir Marijampolę. Tuomet mane pastebėjo neseniai išrinkta nauja Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė, dabartinė Seimo narė. Ji sakė, kad ten reikia daugiau lietuvių bendruomenių, o Kings Line jos nėra, nors lietuvių gyvena daug. Taigi ėmiausi burti vietos lietuvius, įkūrėme bendruomenės skyrių. Tada Anglijoje buvo penkios bendruomenės, o kai D. Asanavičiūtė tapo Seimo nare, jos aktyvaus darbo dėka jau buvo trylika, – pasakojo marijampolietis.
Apylinkėse gyveno daug lietuvių
G. Šimanskis sakė, kad Kings Line, taip pat kaimyniniuose Bostono, Piterboro miestuose maždaug prieš dvidešimt metų apsigyveno daug lietuvių. Tai buvo dažniausiai žemos kvalifikacijos darbininkai, kurie keliomis pamainomis sunkiai plušo įvairiuose fabrikuose, dirbo viršvalandžius ir buvo labai izoliuoti, sunkiai integravosi, bendravo tik tarpusavyje, laisvą vakarą išsikepdami šašlykų ir išgerdami alaus.
– Įkūrus vietos lietuvių bendruomenę mums labai svarbu buvo lietuvybės, įvairių tradicijų puoselėjimas, norėjosi labiau įtraukti žmones į socialinį gyvenimą, įvairias veiklas. Pradžia buvo sunki, man sakydavo: „Negi dabar čia vaikščiosiu po miestą su Lietuvos vėliava“. Visgi pamažu įsivažiavome, ir tų vėliavų daug būdavo, ir himną giedoti rinkdavosi tikrai daug žmonių, ir įvairias šventes švęsdavome. Nors aktyvių narių nebuvo daug, gal apie dvidešimt, bet renginiuose jų dalyvaudavo tikrai nemažai. Dažnai patys žmonės labai norėdavo, kad vaikai nepamirštų lietuvybės, tad į veiklas įsitraukdavo šeimos.
Turėjome privačią lietuvišką mokyklėlę, tai irgi skatino ryšį su bendruomene, palaikė lietuvybę. Pirmininko poste vėliau mane pakeitė kiti, nors norinčių nebuvo daug, ir iki šiol bendruomenė sėkmingai ir aktyviai dirba. Būtent ta bendruomeninė veikla, kai skatindavau kitų ryšį su Lietuva, ir mane patį įtikino – o tai gal reikia grįžti? Ir 2020-aisiais po 18 metų emigracijoje parvažiavome, – prisiminė Gintaras.
Grįžtantiems reikia daugiau dėmesio ir pagalbos
Paklaustas, kokių baimių ir abejonių buvo prieš parvažiuojant, jis sakė, kad grįžti šeima ruošėsi, kasmet čia parvažiuodavo aplankyti tėvų. Juolab kad Simonos ryšys su tėvais yra itin stiprus. Kas laukia parvažiavus, įsivaizdavo, bet, pasak Gintaro, teorija nuo praktikos gerokai skiriasi. Jo nuomone, yra nemažai dalykų, kuriuos dar reikėtų sutvarkyti, kad grįžti būtų lengviau.
– Mes čia turime draugų, artimųjų, kurie gali padėti. Gal ir nemažai žmonių sugrįžta į Marijampolę, bet gana dažnai pasitaiko, kad jie parvažiuoja, apsidairo ir išvažiuoja į kitus Lietuvos miestus. Grįžtančius gąsdina ir atbaido gana didelė biurokratija – aš gi nesu kažkoks administratorius, nesuprantu ir nežinau, kiek visokių deklaracijų reikia užpildyti.
Pasigendu čia to supratimo, kad grįžę žmonės daug ko nežino, nesupranta, jie būna atitrūkę ir gyvenę visiškai kitokioje aplinkoje. Dažnai pasitinka toks požiūris, kad jei parvažiavęs kažko nežinai, tai jau tavo problemos ir pats esi dėl to kaltas. Labai reikia į Marijampolę grįžtančiųjų bendruomenės, kad žmonės galėtų ne tik pasikalbėti, bet ir padėtų vienas kitam, patartų, parodytų. Tikrai noriu įkurti tokią bendruomenę, bet kol kas nepavyksta, nes pats esu gerokai užimtas, ir tai ne vieno žmogaus jėgoms, – sakė Gintaras, pasidžiaugęs, kad jo pasiūlymus Savivaldybės administracijos atstovai gerai vertina ir į juos įsiklauso.
Baimės dėl vaikų integracijos – perdėtos
Vyras įsitikinęs, kad Marijampolė tikrai puikus miestas gyventi, jis kompaktiškas, daug žalių erdvių, geros sąlygos sportuoti, yra visos galimybės vaikų integracijai, saugi aplinka jiems. Pasak pašnekovo, būtent įsivaizdavimas, kad sugrįžus vaikams bus sunku, dažnai sustabdo, bet tai yra perdėtos baimės.
S. Šimanskienė sakė, kad dėl abiejų vaikų, kurie gimė Anglijoje, būta nerimo, kaip jie čia pripras. Enrika ir Eidanas nelabai norėjo grįžti, nors ir nesipriešino tėvų norams. Padėjo tai, kad vaikai čia grįždavo vasaromis pas senelius, lietuviškai kalbėjo. Enrikai buvo 14 metų, ji pradėjo lankyti „Ryto“ pagrindinės mokyklos septintąją klasę ir gana greitai apsiprato, nes šioje mokykloje tokių sugrįžusių vaikų buvo ir daugiau. Eidanas buvo trečiokas, ir nors lietuviškai kalbėjo gerokai prasčiau už sesę, bet greitai pasivijo savo bendraamžius.
– Vaikams adaptuotis ir integruotis tikrai yra lengviau, nei atrodo. Mums buvo sunkiau, nes tikrai yra daug biurokratijos grįžus, nėra lengva rasti gerą darbą. Nors ten buvau vertinamas specialistas, bet sugrįžęs Marijampolėje darbo neturiu, dirbu vienoje bendrovėje Kaune technikos skyriaus vadovu. Dar viena problema – čia nėra pakankamai patogaus būsto, trūksta patogių individualių kotedžų, – pastebėjo Gintaras.
S. Šimanskienė grįžusi į Marijampolę iš karto įstojo mokytis socialinio darbo į vietos kolegiją ir ją baigė. Šiuo metu ji dirba Seimo narės D. Asanavičiūtės padėjėja, o ateityje planuoja ir nori dirbti būtent socialinį darbą.
Aktyvi visuomeninė veikla nenutrūko
Prie aktyvios visuomeninės veiklos įpratęs Gintaras nerimsta ir grįžęs, nors laisvo laiko turi gerokai mažiau. Jis aktyviai dalyvavo ir koordinavo „Maisto banko“ veiklą ukrainiečių registravimo centre Marijampolėje karo Ukrainoje pradžioje, taip pat įsijungė į Marijampolės „Rotary“ klubo veiklą, nes buvo ir vieno iš trijų Kings Lino „Rotary“ klubų narys.
Marijampolės rotariečiai užmezgė ryšius su tuo klubu, organizavo labdarą, pasirūpino, kad Marijampolėje viešose vietoje atsirastų širdies defibriliatorių, pandemijos metu buvo surengtas nuotolinis klubų susitikimas, o neseniai britai lankėsi ir Marijampolėje.
O planai ir svajonės? Pasak Gintaro, norisi visuomeninės veiklos, norisi labiau padėti sugrįžtantiems, paskatinti juos likti Marijampolėje. Miestas vakarais ištuštėja, ypač rudenį ir žiemą, o norėtųsi daugiau gyvybės, kurios yra kituose miestuose, daugiau įvairių veiklų, reikia daugiau aktyvaus ir iniciatyvaus jaunimo. Tad jis ragina emigrantus drąsiai įveikti baimes, abejones ir ryžtis grįžti čia, kur šaknys, kur viskas taip sava, artima ir pažįstama.