Vaikų globa – tema, kurią dažnai lydi stereotipai ir mitai. Daugelis vis dar tiki, kad globotiniai yra problemiški, sunkiai valdomi ar net pavojingi. Tačiau tiesa yra paprasta – visi vaikai yra tiesiog vaikai, nepriklausomai nuo jų gyvenimo aplinkybių.
Vaikams, susiduriantiems su sunkumais šeimose, itin reikia palaikymo
Šiuo metu Kazlų Rūdoje nuolatinę globą teikia vienuolika globėjų, be to, yra du budintys globėjai. Kazlų Rūdos pedagoginės psichologinės tarnybos atestuota socialinė darbuotoja Agnietė Kaminskienė teigia, kad vaikai, kurie dažniausiai tampa globotiniais, patiria sunkumų savo biologinėse šeimose, jų tėvai ir artimieji yra nepajėgūs ar nenori jais rūpintis. Tokiems vaikams ypač reikia palaikymo, specializuotos pagalbos ir stabilios, saugios aplinkos, kurioje jie galėtų augti ir vystytis.
Tokią atmosferą savo namuose likimo nuskriaustam paaugliui sukūrė 41 metų Kazlų Rūdos švietimo, mokslo ir sporto skyriaus vedėja Ina Živatkauskienė. Jos šeimoje globotinis jau gyvena daugiau kaip metus. Moteris teigia, kad globėja ji tapo netikėtai. „Tai vyko spontaniškai. Tas berniukas mus pasirinko“, – prisiminimais dalijasi Ina.
Mokymai ir išbandymai prieš pradedant globą
Norint tapti globėju, reikia ne tik pildyti prašymus, pateikti visus reikalingus dokumentus, baigti mokymus, bet ir skirti laiko savišvietai. Ina pasakoja, kad būdavo atvejų, kai vienu sykiu skaitydavo po septynias knygas per dieną, nes atsirasdavo tokių klausimų, kuriems reikėdavo atsakymų iš visų galimų šaltinių. Taip pat pasiruošti globai padėjo ir pedagoginis darbas, veikla, susijusi su švietimo pagalbos klausimais, įgytas išsilavinimas ir sukauptas žinių bagažas. Nors informacijos apie globą atrodė sukaupusi pakankamai, Ina tvirtai tikėjo: norint, kad globa taptų sėkminga, reikės prie to padirbėti praktiškai.
Globotinio atsiradimas Inos šeimoje
I. Živatkauskienės pirmas kontaktas su globotiniu buvo Vaiko gerovės komisijos posėdyje. Berniuko istoriją jau žinojo visa savivaldybė: sudėtingo elgesio, kėlė didelius rūpesčius mokytojams, gyvendamas vaikų namuose buvo sunkiai suvaldomas ir sukalbamas, linkęs į kriminalinį elgesį, gatvės gyvenimą. Vaikų namų specialistai kreipėsi į Gerovės komisiją ieškodami griežtesnių priemonių šio paauglio elgesio koordinavimui. Žmonės, buvę komisijoje, tarp jų ir Ina, suprato, kad galbūt nebuvo išnaudotos visos galimybės padėti vaikui. Berniukas buvo šviesaus, gero veido, jo elgesys visiškai nesisiejo su išvaizda. „Buvo matyti, kad tai neišmylėtas vaikas, emociškai sausas, be jokio meilės rezervuaro“, – pasakodama apie pirmus įspūdžius pastebėjimais dalijosi Ina.
Po posėdžio moteris paaugliui atvirai pasakė, kad dabartinė akimirka yra jo elgesio dugnas. Jis turi atsispirti ir leisti kitiems jam padėti arba ir toliau kankinsis ir kenks sau. Tuo metu įvyko neįprastai jausmingas momentas: paauglys priėjo, apsikabino ir žiūrėdamas jai į akis pasakė: „Padėkite man.“ Tą akimirką Ina suprato, kad berniukas yra tiesiog vaikas, kurį reikia apglėbti, mylėti ir išklausyti.
Šeimos reakcija į globotinį
Sprendimą globoti berniuką priėmė ne tik Ina, bet ir jos šeima. Moters 22-jų metų dukra jau nuo pat pradžių išreiškė palaikymą ištiesti pagalbos ranką gyvenimo nuskriaustam paaugliui. Nors pradžioje moteris galvojo vaikinui padėti iš pedagoginės, socialinės pusės, integruoti jį į visuomenės gyvenimą, tačiau jos gyvenimo draugo parama dėl idėjos globoti leido priimti sprendimą atidaryti vaikui ir savo namų duris. Ina gerai prisimena, kai jos vyras, pamatęs berniuko nuotrauką, tarė: „Šito vaiko akys geros, dirbk su juo.“ Net moters mama nuo pat pirmos akimirkos į globotinį žiūrėjo kaip į anūką.
Sunkumai ir džiaugsmai laikui bėgant
Pirmasis globos pusmetis Inai buvo sudėtingiausias. Paauglys buvo tarsi emociškai išdžiūvusi upė, kiekvienas prisilietimas, apkabinimas jį turtino, tačiau seni įpročiai buvo sunkiai užmirštami. Priklausomybės, gatvės draugai iš praeities, beveik neegzistuojantys komunikacijos įgūdžiai buvo keli iš daugelio sunkumų, su kuriais turėjo susidurti globėja, tačiau nuolatinis darbas, neišblėstanti meilė, sklindanti iš naujos aplinkos, padėjo paaugliui suprasti, kad dėl jo yra kovojama, todėl norėdamas nesugrįžti į buvusį gyvenimą, jis pats turi įdėti pastangų.
Vaikas pradėjo labiau atsiverti, komunikuoti, stengėsi laikytis taisyklių ir nenuvilti savo naujosios šeimos. Ina prisimena, kad globotinis savo meilę stengėsi parodyti įvairiausiomis dovanėlėmis: tai mažas suvenyras iš klasės išvykos, tai gėlių puokštelė iš sodo. Paklausta, kaip dabar vadina globotinį, moteris tvirtai atsako: „Sūnus.“
Inos globos sėkmės istorija neturi būti vienetinė
„Neprarandu vilties, kad vieną dieną Lietuva bus be vaikų namų“, – tvirtai įsitikinusi moteris. Vaikai turi augti šeimose: saugūs, apsupti šilumos ir meilės. Globėjo indėlis į vaiko šiandieną keičia jo ateitį. „Didžiausias apdovanojimas bus tada, kai vaikas sulauks 18 metų, ir tu suprasi, kad užauginai dar vieną šeimos narį, su kuriuo ateityje galėsi džiaugtis jo šeima ir jo vaikais“, – teigia Ina. Vaiko globa yra ne tik atsakomybė, bet ir galimybė mokyti, mokytis ir augti kartu.
Gabrielė Minelgaitė