Apie Vaido ir Oksanos Karpavičių šeimą „Suvalkietis“ jau rašė. Ši šeima iš Liudvinavo sen. Pabuktės k. moka prisijaukinti ne tik žmones, bet ir gamtą. Tąkart jų sodyboje praleidome porą nuostabių valandų. O visai neseniai Vaidas surengė dvi autorines fotografijų parodas – vieną Želsvos, kitą Liudvinavo bibliotekose. Abi parodos skirtingos: Liudvinave – paukščių nuotraukos, o Želsvoje – gyvūnų.
Pašnekovas pasakoja, kad nuotraukų prisikaupę tiek, kad dar ne vieną parodą galėtų surengti. Tai ne pirmos ir, žinoma, ne paskutinės Vaido fotografijų parodos. Paklaustas, ar turi savo nuotraukų-numylėtinių, sako, kad visada labiausiai mėgsta paskutines, nes ankstesnės būna jau kiek pabodusios. Pagirtas, kad visos nuotraukos yra gražios, Vaidas kuklinasi: „Čia komplimentai žvėriukams, ne man“.
– Kur jūs randate tiek skirtingų gyvūnų? – klausiu Vaido.
– Visi jie gyvena Buktos miške. Tik stumbrų nėra. Medžiotojai pasakoja, kad net lūšių čia yra matę. Atsirado jau ir danielių. Nėra jokio tikslo važiuoti į kitus miškus, – džiaugiasi pašnekovas.
Tie, kurie seka Vaido Karpavičiaus įrašus socialiniuose tinkluose, pastebėjo ir jo talentą parašyti apie tai, ką fotografuoja. Štai keletas jo pasakojimų.
Kartais būna visaip. Kartais – niekaip. O kartais – šiaip sau
Tą rytą kėliausi velniškai anksti. Tada dar švito anksčiau, o man reikėjo, palikus automobilį, prieš aušrą pasiekti pamiškę. Nei daug, nei mažai – beveik kilometras traktorių išmaltos proskynos iki palaukės. Būtų baika, jei ne beveik visiška tamsa. Porą kartų slystelėjęs pasidaviau ir kurį laiką ėjau pasišviesdamas telefono žibintuvėliu. Išjungiau tik prieš pat pamiškę – laukuose pamažu švito.
Suplukęs prisėdau atsikvėpti. Tyku, ramu, tik šikšnosparniai virš galvos ratus suka.
Pamačiau pro žiūronus stirnos siluetą, kuris dingo melioracijos griovio krūmuose. Ir vėl tyku.
Išsirinkau vietą pasalai, laukiu. Žiūriu – atrisnoja „mano“ stirnaitė. Tiksliau – stirninas, tik labai jaunas. Pasistaipė aplink, pradėjo ganytis. Sėdžiu, laukiu šviesos. Žiūriu – zuikis atskuodžia. Pribėgo vos ne tiesiai prie manęs ir įsitaisė už keliolikos metrų. Ok, galvoju. Prašvis, tai kaip pulsiu fotografuoti!
Žodžiu, iš viso to išėjo šnipštas. Stirninas besiganydamas priėjo per arti ir mane pajuto. Žinoma, tepė slides ir tiek žinių… Kada prašapo zuikis, net nepastebėjau.
Simetrija
Simetrija beveik ideali – net elniukas, kurio ausys kyšo, sugebėjo atsistoti tiesiai viduryje.
Rytas buvo toks šiaip sau, o ir lietų pranašavo beveik iš karto po saulėtekio, bet neištvėriau, išlėkiau dar tamsoje, t. y. – kaip visada. Vos pajudėjęs nuo automobilio pastebėjau lyg ir dėmelę ant kelio. Priklaupiu, pažiūriu pro žiūronus – elnė. Ir štai už jos šernas praeina. Kitas – tarp manęs ir elnės. Taip arti, kad žiūrint pro žiūronus beveik visą vaizdą užstoja. Nuotraukų nėra, bet kokios fainos emocijos!
Elnės atėjo kai jau beveik neliko laiko. Lyg tyčia ir lynoti pradėjo, bet man tai buvo paranku – lietaus lašai puikiai maskavo mano šiugždesius ir fotoaparato užrakto spragsėjimą.
Ko gero, vienas iš netikėčiausių susitikimų
Tą rytą fotografavau daug. Netgi ištrynus visiškai „prašautus“ kadrus, jų liko beveik pusketvirto šimto.
Ėjau automobilio link. Tebuvo likę 150 metrų, ne daugiau. Žiūriu – kažkas atkurna keleliu. Čiupau fotoaparatą nuo peties, sufokusuoju – barsukas. O jis nestabdo, toliau bėga mano pusėn. Kai liko apie 10 metrų, užkalbinau. Stabtelėjo, va taip skersai pažiūrėjo, nuleido nosį ir vėl risnoja manęs link. Na, pagalvojau, šakės. Sutryps.
Vis tik pasisekė. Likus keletui žingsnių, pasuko į pakelės griovį ir dingo žolėse. O tai visko galima tikėtis, kas žino… Barsukai – jie jau tokie!
Į komentatoriaus komentarą, kad reikėjo paglostyti, Vaidas šmaikščiai atsako: „Tai žinoma! Kam normaliam žmogui dešimt pirštų, kai ir septynių per akis“.