Žiemą mūsų penkiolikametė mišrūnė Meškutė iškeliavo į šuniukų rojų. Praėjus pažliumbimų laikotarpiui, ėmėme dairytis naujo draugo. Dairėmės taip rimtai, kad net socialiniame tinkle sulaukėme siūlymo: „Tetos kalytė prisilakstė. Rezultatas – 24 mažos kojytės“. Šuniukų mama – takso mišrūnė, tėtis – kaimynas, nedidelis patinėlis. Ok, tinka.
*
Kol, iškeliavus Meškutei, neturėjome jokio šuniuko, namų karaliumi pasijuto 12-metis katinas Mikas. Tad pačioje birželio pabaigoje į namus parsivežus septynių savaičių kalytę Citrą (keturias kojytes iš minėtų 24-ių), katinas teisėtai pasipiktino: užšoko ant kėdės ir ignoruojančiu žvilgsniu iš viršaus stebėjo delnuose telpančią šunytę. Kadangi su Meškute Miko santykiai buvę labai įtempti (bet kaip švelniai aš čia pasakiau!), tai nieko gero nesitikėjau ir iš naujo dueto, kur solo partiją bandė atlikti Mikas.
Bet Citra tiesiog nežinojo, kad reikia bijoti katino arba kad katinas gali jos bijoti. Tad netrukus pasišokinėdama ėmė „bučiuoti“ kambarioką, kuris pastėro nuo tokio mažės įžūlumo! Ir, matėsi, greituoju net nesumetė, kaip turėtų reaguoti į tokį akibrokštą.
*
Vos parsivežėme septynių savaičių mažylę namo, pirmiausia davėme vaistus nuo kirmėlių. Kitą rytą vyras persigandęs kad suriko: tu ką, šuniuką spagečiais prišėrei?! Oje! Kai pamačiau Citros kakutį, pirmas klausimas – kur tokiame mažame šuniukyje galėjo tilpti šitiek ilgų kirmėlių?! Bet greitai mes jas! Taip joms ir reikia! O paskui jau keliavome pas veterinarijos gydytoją Irmą, čia jau ir skiepukai, ir čipukas, ir patarimai, kaip elgtis mums, kad ši maža brangenybė netaptų monstru namuose.
*
Pirmas klausimas, kurį visada išgirstu iš bičiulių – ar daug iškadų jau pridarė Citra. Tai, žinokite, nedaug. Sugraužė mano lauko šlepetes, bet negražios buvo. Dar kilimėlį pragraužė, tą, kur prie durų. Bet ir jis buvo nieko gero. Labai džiaugiuosi, kad džinsai dabar „eina“ su skylėmis, nes ir aš jau turiu tokius. Žodžiu, visa šunų žaislų pramonė yra tuščias reikalas, Citrai jie kol kas visai neįdomūs. To nepasakysi apie tuščius jogurto indelius, virtuvinius rankšluostėlius, kelnių klešnes ar nugvelbtą bulvę. Ai, dar batų raišteliai. Pastaruoju metu jie Citrai įdomiausi.
*
Kai augini ne pirmą šuniuką, daugiau ar mažiau žinai, ko iš jo tikėtis. Tačiau iš Citros tiesiog nespėji tikėtis! Paduodu katinui dubenėlį su mėsyte. It raketa Citra prilekia, pagriebia iš katino dubenėlio mėsą ir praryja akimirksniu. Katinas be žado. Ir be pusryčių. Turiu pridurti, kad Citra šitaip pasielgė jau sulapnojusi savo pusryčių traškučius. Ir lapnojusi taip, kad net namai skambėjo. Na tikrai – kodėl katinas ją turėtų mylėti ir gerbti?
*
Turėjome gėlyną. Dabar turime Citrą, kuri, vos paleista į kiemą, tampa tikra gėlininke, ravėtoja ir augalų retintoja. Kartais imu manyti, kad mano gėlyne koks lobis užkastas, kurį Citra intensyviai atkasinėja. Tai dabar gėlyno vietoje yra alpinariumas – tuščias vietas papuošė nemaži akmenys. Jau kaip gražu!
*
Kai Citra tampa visiškai nevaldoma (žinome, tai mūsų klaidos), mums rekomendavo piktai iš visų jėgų PAKELTI BALSĄ, prieš tai įsitikinus, kad namiškiai nelaiko rankose kokių dūžtančių daiktų. Tai pakėliau (balsą). Namiškiai tikrai išsigando. O štai Citrutė tą pačią sekundę mane entuziastingai aplojo, po to pradėjo urgzti, priekaištingai žiūrėdama į akis. Ji bando mums nurodyti „ribas“ ir užimti lyderio pozicijas. Nepavyks, brangute! Jei dar ir padarome auklėjimo spragų, tai mokomės, kaip jų išvengti. Feisbuke yra grupė „Pakalbėkime apie šunis“, kur randame pasidalinimų vertingomis patirtimis. Ir nežinau, ką daryčiau be šunų dresūros mokyklos „Komanda“ įkūrėjų Liutauro ir Daivos Sinkevičių patarimų, kaip užmegzti šeimininko ir šuniuko ryšį ir jį palaikyti, ką daryti ir ko nedaryti, kad „nesugadintume“ šuns jo vaikystėje.
*
Ir kai vakare mūsų trijų mėnesių šuniukas pagaliau „lūžta“, kai renki jo išmėtytus žaislus ir plauni grindis, tenka prisiminti bičiulės pasakymą, kad „namai arba tvarkingi, arba laimingi“. Nes laimės ši mažoji atominės energijos kupina akiplėša duoda trigubai daugiau nei galėjome tikėtis. Ir, kaip žino daugelis šunų augintojų, meilės išraišką dar labiau sustiprina apsisisiojimas, kai pamato mus grįžtančius namo.