Pasakodami apie iš užsienio į Marijampolę gyventi grįžusius mūsų tautiečius jau kalbinome šeimas, kurios parvažiavo iš Anglijos ar Švedijos. Šįkart – pažintis su Aušrinės Berindia šeima, kuri po dešimties metų gyvenimo Airijoje sugrįžo į Suvalkijos sostinę. Airijoje ji sutiko būsimą vyrą šiaulietį Eduardą, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų, o namo grįžo ne tik jos šeima, bet kartu parvažiavo ir septyniolika metų Airijoje gyvenę ir dirbę Aušrinės tėvai.
Šešiolikmetė išvyko pas tėvus į Airiją
Aušrinė pasakoja, kad ji gimusi Marijampolėje, čia gyveno iki šešiolikos metų. Iš pradžių mokėsi „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, vėliau dvejus metus – Rygiškių Jono gimnazijoje. Į Airiją išvykti merginą paskatino tai, kad ten jau septynerius metus gyveno jos tėvai, ten baigusi dvylika klasių buvo išvykusi ir jos sesuo.
– Į Airiją išvažiavau 2012 metais. Buvau dar labai jauna, tad iš karto atvykusi įstojau toliau mokytis, baigiau dvylikametę mokyklą. Tada stojau į koledžą ir įgijau verslo biuro administratorės specialybę. Nuo mažų dienų nemėgau prašyti pinigų iš tėvų, tad dar besimokydama įsidarbinau vietos viešbutyje kambarine. Ten sutikau savo būsimą vyrą, kuris buvo mano geriausias draugas ir patarėjas. Sukūrėme šeimą, gimė dukrelė Adrija, o dar po trejų metų susilaukiau ir Danieliaus, – pasakojo marijampolietė.
Išbandė daug įvairių darbų
Pradžia naujoje šalyje Aušrinei nebuvo lengva, bet labai padėjo, kad šalia gyveno artimieji. Moteris per tą dešimtmetį, praleistą Airijoje, turėjo praktikos užsiėmimų studijų koledže metu, vėliau keliose įmonėse dirbo administratore, tvarkė dokumentaciją. Dar vėliau Aušrinė pusantrų metų dirbo ligoninėje ir užsiėmė maisto gaminimu, bet ten atlyginimas buvo mažas, tad ieškojo kito darbo.
Tą kitą darbą rado privačioje ligoninėje, ten dirbo valytoja, kaip tik tuo metu buvo COVID-19 epidemija, tad darbas buvo sunkus, tekdavo į palatas eiti su specialiomis apsaugos priemonėmis. Laimė, dirbo neilgai, nes išėjo dekretinių atostogų. Po jų į ligoninę jau nebegrįžo, įsidarbino parduotuvėje „Aldi“ pardavėja-konsultante, bet ir šis darbas nepatiko, išdirbo vos du mėnesius, o tada grįžo gyventi atgal į Marijampolę.
– Dėl grįžimo apsisprendėme gana greitai – gegužę nutarėme, kad važiuosime namo, o rugpjūtį jau buvome čia. Prie Marijampolės, Netičkampyje buvome pradėję statytis namą, sugrįžę apsigyvenome sesės bute. Galėjome ir kažkur kitur įsikurti, buvo minčių apie Klaipėdą, bet tada su vyru ėmėme galvoti, kad čia, Marijampolėje, yra mano šeima, o gyventi vyro gimtinėje Šiauliuose manęs netraukė, – pasakojo moteris.
Kartu sugrįžo ir Aušrinės tėvai
Grįžti paskatino ir tai, kad Airijoje šeima nuomojosi namą, kurį jo savininkai nutarė parduoti. Iš pradžių lietuviai planavo šį namą įsigyti, bet kaina buvo gana aukšta, o kadangi ateityje šeima vis tiek planavo grįžti į Lietuvą, tai nutarė, kad pinigų mokėti neverta, namo nepirks, o važiuos atgal į Lietuvą.
Kai tėvams pasakė apie savo sprendimą, šie dukrai iš pradžių patarė neskubėti, dar pagyventi, nes neaišku, kaip sugrįžus bus su darbais, būstu. Tačiau atsitiko taip, kad ir patys po Airijoje praleistų septyniolikos metų nutarė grįžti į Marijampolę. Moters tėtis Airijoje dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, mama valė biurus. Jie irgi nutarė, kad laikas važiuoti namo. Sugrįžęs tėtis iš pradžių dirbo bendrovėje „Mavista“, o dabar įsidarbinęs apželdinimo įmonėje, mama dirba lopšelyje-darželyje „Rūta“ auklyte.
– Priėmus sprendimą grįžti nerimo buvo nemažai, čia neturėjome būsto, bet dabar labai džiaugiamės, dėl savo sprendimo niekada nesigailėjome. Adrijai sugrįžus nebuvo lengva, aš dar iki parvažiavimo domėjausi, kur ji galės mokytis, pasirinkome „Ryto“ pagrindinę mokyklą, priešmokyklinėje grupėje buvo lengva, o pirmoje klasėje sunkiau. Dukra dar painioja lietuviškus ir angliškus žodžius, nors Airijoje kalbėjomės šeimoje tik lietuviškai ir ją leidome į lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę. Jos mokymosi rezultatai nėra blogi, bet dar reikės laiko, kad jie taptų labai geri, – įsitikinusi Aušrinė.
Danielius sugrįžo vos dvejų metų, tad jis lanko Patašinės universalų daugiafunkcį centrą ir greitai adaptavosi. Šeimai susiruošus grįžti į Marijampolę, laisvų vietų darželiuose nebuvo daug, o ši įstaiga patiko, atstumai, palyginti su Airija, nėra dideli – toje šalyje į darbą Dubline kasdien šeima važiuodavo po 60 kilometrų į vieną pusę.
Darbo Marijampolėje surasti nepavyko
Aušrinės vyras dar tebedirba Airijoje, tad dažnai skraido tarp šios šalies ir Lietuvos. Ten jis buvo įsidarbinęs kelių tiesimo įmonėje, vėliau padarė karjerą, dabar yra šios kompanijos, kuri rūpimasi eismo saugumu tiesiant kelius, direktoriaus pavaduotojas.
Aušrinė pastebi, kad sugrįžus jai sunkiai sekėsi rasti darbą – išsiuntė nemažai gyvenimo aprašymų, tačiau pasiūlymų nesulaukė, tad teko darbo ieškoti kituose miestuose. Iš pradžių ji įsidarbino vienoje įmonėje Kaune, dirbo pusantrų metų, bet ten baigėsi vykdytas projektas, ir visi darbuotojai buvo atleisti. Po kelių mėnesių paieškų ji surado darbą Vilniuje „Danske Bank“, dalį darbo atlieka nuotoliniu būdu iš namų ir teigia, kad yra patenkinta. – Į Lietuvą sugrįžus, ir mano šeima, ir mano tėvai jaučiamės tikrai gerai. Marijampolėje man labai patinka, nes pati čia augau, viskas pažįstama. Žinoma, miestas pastaruoju metu labai pagražėjo. Mums patinka, kad čia nėra jokių spūsčių, viskas šalia, jei reikia, per pietų pertrauką galima susitvarkyti visus reikalus. Ir vaikams čia geros sąlygos, o didmiesčiai manęs netraukia – jeigu nori, pramogoms ten bet kada gali nuvažiuoti. Todėl ir namą mes statomės prie Marijampolės, nes po visų sugrūstų namų kvartalų Airijoje norisi savos erdvės ir ramybės, privatumo, – šypsojosi Aušrinė.
Airija jau nebėra svajonių šalis
Pasak jos, tik sugrįžus iš užsienio, vienai su vaikais buvo daug nerimo, nes nežinojo, kokius dokumentus ir kaip reikia susitvarkyti, o ir pagalbos nelabai sulaukė. Jai atrodė, kad kai grįš, visi padės, kur tik eis, sulauks pagalbos, patarimų, bet taip nebuvo. Nors Airijoje, pasak moters, žmonės labai geranoriški ir visada pasiruošę pagal galimybes padėti, ten tiesiog kitoks požiūris į šias problemas.
Moters sesuo su šeima į Lietuvą grįžti kol kas neplanuoja. Būta tokių minčių, bet kai parvažiavę pasidomėjo būsto įsigijimo sąlygomis, kai sužinojo, kad norint gauti paskolą reikia turėti 40–50 procentų siekiantį pradinį įnašą, būtent dėl tų finansinių sąlygų nutarė kol kas pasilikti Airijoje, kur jiems neblogai sekasi.
– Akivaizdu, kad gyvenimas Airijoje per pastaruosius kelerius metus gerokai pasikeitė. Ir ne į gerąją pusę. Turiu galvoje tai, kad viskas labai pabrango, išaugo mokesčiai, tikrai nelengva daugiau uždirbti, nes reikia ir daugiau atiduoti. Kol ten dirbome, nors į darbą tekdavo tolokai važinėti, dar ir susitaupydavome, o dabar būsto nuomos kainos tapo tiesiog kosminės“, – pasakojo moteris.
Sesuo jai sakė, kad jeigu Dubline atsiranda namas nuomai, tai prie jo apžiūrėti stovi eilė žmonių per pusę kvartalo, nes kaip ir Lietuvoje būstai nelabai yra nuomojami. „Visi pradėjo pardavinėti namus, nes neapsimoka jų išlaikyti dėl didelių mokesčių“, – pasakojo moteris.
Pozityviai nusiteikusi į gimtinę grįžusi moteris sako, kad pažįsta nemažai kitų žmonių, kurie grįžta gyventi į Lietuvą. Tai tikrai džiugina, nes gimtinė visada ir lieka gimtinė.