Mūsų rašinių cikle „Sugrįžę namo“ jau papasakojome apie marijampoliečius, kurie į gimtinę sugrįžo po kelerių ar keliolikos metų, praleistų Anglijoje, Švedijoje, Airijoje, domėjomės, kas būtent paskatino grįžti ir kokią Marijampolę jie čia rado. Pati naujausia statistika rodo, kad sugrįžtančių į Lietuvą skaičius per visus šių metų septynis mėnesius viršijo išvykstančiųjų skaičių. Nėra jokios abejonės, kad ir artimiausiais mėnesiais ar metais Marijampolė taip pat sulauks daugiau sugrįžtančiųjų. Tarp jų bus ir šiandieniai mūsų pašnekovai – Nelija ir Dainius Būdžiai, maloniai sutikę pasidalinti savo istorija.
Išvykimas atrodo kaip avantiūra
Ir Nelija, ir Dainius gimė Marijampolėje, čia mokėsi. Baigęs mokyklą D. Būdžius dirbo statybose, o kai draugas paragino pabandyti skalsesnės duonos paieškoti užsienyje, ilgai nedvejojo ir 1997 metais išskrido į Londoną.
– Tada buvo sunkūs laikai, darbas statybose man nepatiko, tad tiesiog ėmiau ir apsisprendžiau, kad skrendu į Londoną. Visiškai nežinojau, ką ten dirbsiu, net neįsivaizdavau, kas tas Londonas – tiesiog rankose buvo lėktuvo bilietas ir laukė skrydis. Dabar, kai prisimenu visa tai, atrodo kaip tikra avantiūra. Nusileidus lėktuvui visą tą pirmą naktį praleidau naktiniame Londone ir jos iki šiol nepamiršau, – šypsojosi Dainius.
Pasak jo, pradžia svetimoje šalyje buvo vargana ir labai sunki. Didžiausias barjeras – kalbos nemokėjimas, nes galėjo pasakyti vos kelis žodžius angliškai („mano anglų kalbos bagažas buvo yes, no ir I don’t know“, – prisiminė vyras), o be kalbos jokio geresnio darbo tikėtis negalėjai. Tad dirbo ten, kur kalbėti angliškai ir nereikėjo – sandėliuose, vėliau pagalbiniu darbininku statybose.
Su Nelija jis buvo pažįstamas jau anksčiau. Tas abipusis ryšys ir simpatija Anglijoje sustiprėjo, jie sukūrė šeimą. Po kelerių metų, maždaug 2004-aisiais, jau prasigyveno, nusipirko būstą, nors pradžioje kol gyveno nelegaliai, vienintelis tikslas buvo kuo daugiau dirbti ir sutaupyti pinigų, nes jei sulauktų deportacijos į Lietuvą, kad čia turėtų už ką įsigyti bent kokį savo būstą.
Pavyko padaryti gerą karjerą
Pirmoji šeimos dukra Kamila (Camilla) gimė 2003 metais, Lietuva dar po metų įstojo į Europos Sąjungą, Būdžių gyvenimo sąlygos pagerėjo ir jie nutarė, kad liks Anglijoje. Dainius 2002 metais surado gerą nuolatinį darbą, susijusį su kelių ir takų tiesimu įvairiuose parkuose bei kitur. To darbo nekeitė iki šiol, tik padarė karjerą. Dabar pats turi savo įmonę, samdo kitus žmones, įmonė atlieka užsakymus vietos savivaldybei. Šiuo metu jis, kaip darbdavys, turi 13 darbuotojų, vienas jų – iš Marijampolės, vienas ukrainietis, o visi kiti – lietuviai. Prieš COVID-19 epidemiją įmonė buvo didesnė, Dainius samdė iki 30 žmonių, tarp jų buvo ir anglų, bet dabar esamų darbuotojų pakanka.
N. Būdžiuvienė pasakoja, kad svetimoje šalyje jautėsi vieniša, tad bendravimas su Dainiumi jai buvo labai svarbus, jiems tiesiog reikėjo vienas kito. Atvykusi čia kaip ir daugelis merginų dirbo viešbutyje kambarine ketverius metus, vėliau augino dukras, nes 2005 metais gimė Agnė, o vėliau jau galėjo užsiimti kūryba, apie kurią visada svajojo. Tad dabar ji yra namų šeimininkė, pinigus šeimai uždirba vyras.
– Tikrai turiu laiko pasidomėti Londono kultūriniu gyvenimu, ten dažnai lankau įvairias parodas, renginius, man daug kas įdomu. Per visus tuos metus ryšiai su gimtąja Marijampole išliko labai glaudūs, teko išgyventi ir skaudžią netektį, kai per COVID-19 epidemiją mirė mano mama. Tai labai mane paveikė, bet visada jaučiu Dainiaus ir jo tėvų paramą. Jau dvidešimt penkerius metus esame kartu ir žinome, kad artėja sugrįžimo į Marijampolę laikas, nes norime gyventi būtent čia, – sakė moteris.
Apie sugrįžimą galvoja jau seniai
Paklausti, kada pradėjo galvoti, kad sugrįš, Būdžiai sako, jog tokios mintys buvo dar 2008 metais, kai jau buvo nusipirkę namą šalia Liudvinavo esančioje sodų bendrijoje. Be to, pirmaisiais emigracijos metais labai taupydami jie sukaupė pinigų ir dar 1999 metais buvo įsigiję butą Marijampolėje, R. Juknevičiaus gatvėje. Tačiau tada pagalvojo, kad jų mergaitės mokosi Anglijoje, sudėtinga bus jas pervežti į čia, atitraukti nuo draugų. Tad nutarė palaukti, kol Kamila ir Agnė baigs moksluss, paaiškės jų ateitis.
Nelija pasakoja, kad jau jiems labai svarbu, jog Anglijoje gimusios abi dukros mokėtų lietuvių kalbą. Jos ten lankė privačią lietuvių mokyklėlę, mama dukrų yra paprašiusi visas žinutes telefonu jai rašyti tik lietuviškai, tad, nors ir su klaidomis, bet būtent taip šios ir rašo.
Sutuoktiniai pasakoja, kad po Brexito, kai Jungtinė Karalystė pasitraukė iš Europos Sąjungos, jie buvo sunerimę, kas laukia toliau, ar teks išvažiuoti. Nežinios buvo daug, net mąstė, kad išvyks gyventi į kokią nors kitą Europos Sąjungos valstybę, bet pamažu viskas aprimo, atsirado daugiau aiškumo. Per COVID-19 epidemiją jie nusipirko namą, susitvarkė savo, kaip tos šalies gyventojų, statusą – ta procedūra nebuvo sudėtinga, užteko atsisiųsti programėlę telefonu. Per pandemiją netrūko iššūkių. Nebuvo aišku, ar galės dirbti, tad Dainiaus įmonė užtvėrė teritoriją geležine tvora ir laukė. Laukimas truko vos savaitę, tada jie gavo specialius leidimus važinėti autobusiuku ir atnaujino darbus.
– Per tą laiką dukros augo, o mes rimtai susimąstėme – jos išeis mokytis į universitetus, susiras vyrus, paliks mus – tai, ką čia veiksime? Tas apsisprendimas dėl grįžimo dažniausiai ir būna susijęs su vaikų ateitimi. Abi mūsų dukros labai teigiamai žiūri į mūsų sprendimą sugrįžti į gimtinę, o mes joms sakome – važiuokime kartu, susiraskite darbą, kurį Marijampolėje galėtumėte dirbti anglams nuotoliniu būdu. Matysime, kaip čia viskas susiklostys, – sakė Nelija.
Kūryba – įgyvendinta vaikystės svajonė
Per COVID-19 pandemiją, kai darbo valandos Dainiui buvo trumpesnės ir savaitgaliai laisvi, atsirado daugiau laiko susėsti ir pasitarti, kaip gyventi toliau. Tada Būdžiai galutinai nusprendė, kad grįš gyventi į Lietuvą. Jie įsigijo sklypą Mokolų kaime, nes pati Nelija ten augusi ir turi daug sentimentų tai vietai. Daug laiko užėmė namo projektavimo darbai, kartu Būdžiai svajoja ten įkurti ir viešbutėlį, taip pat moteris ir savo studiją norės įsirengti.
Pasidomėjus, kaip į Nelijos gyvenimą atėjo kūryba, ji pasakoja, kad dabar užsiima tapyba, piešia įvairias abstrakcijas, peizažus. Tapyba buvo moters svajonė nuo paauglystės, bet tada negalėjo jos įgyvendinti, mama negalėjo išleisti mokytis dailės.
– Tapyba, menas man visada buvo įdomūs, nors nebaigiau jokių dailės mokslų, anksti išvažiavau iš Lietuvos. Kažką truputį kurdavau su dukromis. Prieš aštuonerius metus, atostogaudami Pietų Prancūzijoje, iš vietos tapytojos už 120 eurų nusipirkome man patikusį paveikslą. Dainius tada pajuokavo, kad aš dar gražiau nutapyčiau.
Grįžome į Angliją, jis man pripirko tapybos priemonių, bet iš karto dar nepiešiau, o vieną dieną išsitraukiau molbertą, dažus ir prisėdau. Tada kažką nutapiau, šeima, draugai pagyrė, kad gražu, tad įsitraukiau į kūrybą. Prasidėjo užsakymai, žmonės užsisakinėdavo mane darbelius. Aš iki šiol savimi, kaip kūrėja, dar nelabai pasitikiu, bet žinau, kad jei įveiksi visas savo vidines baimes ir einsi pirmyn siekdamas svajonių, tai jas ir pavyks įgyvendinti, – įsitikinusi Nelija.
Į savo namus priėmė ukrainiečius
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, Būdžiai į savo namus Anglijoje priėmė gyventi ukrainiečių šeimą su dviem vaikais. Nelijos tėtis yra ukrainietis, ir nors su jos mama išsiskyrė, kai Nelija buvo penkerių metų, prasidėjęs karas moterį labai paveikė ir lėmė sprendimą priimti ukrainiečius. Teko sutvarkyti daug dokumentų, atitinkamos britų tarnybos lankėsi namuose, tikrino, ar yra dūmų detektoriai, net domėjosi, ar nėra aštrių kampų, kad žmonės nesusižeistų. Ukrainiečiai pas Būdžius išgyveno keturis mėnesius, o tada lietuviai laidavo, kad pabėgėliai galėtų išsinuomoti namą, nes jų finansinė situacija neleido to padaryti.
– Toji ukrainietė Valentina, pamačiusi mano tapybos darbus labai gyrė, sakė, kad reikėtų surengti parodą. Prasidėjęs karas ir tai, kad priimdami pas save ukrainiečių šeimą, bent taip šiai tautai galėjome padėti, mane labai paveikė. Visos emocijos išsiliejo kūryboje. Ėmiau labai daug tapyti, gimė daug idėjų. Kai vasarą grįžome į Marijampolę, aš nei dukroms, nei Dainiui nieko nesakiusi nuėjau į Kultūros centrą, susiradau ten parodų organizatorę Onutę Surdokienę, papasakojau savo istoriją, ir sutarėme, kad mano kūrybos paroda bus čia surengta.
Taip ir įvyko, buvau labai gražiai sutikta, išliko geriausi prisiminimai. Norėjosi tą mano darbų parodą dar kažkur parodyti, tad pavyko susitarti su Seimo nare Dalia Asanavičiūte, buvusia lietuvių bendruomenės pirmininke Didžiojoje Britanijoje, ir 23 mano sukurtos drobės šiemet vasario mėnesį buvo demonstruojamos Seimo rūmuose, – pasakojo moteris.
Darbai parduoti aukcione ir paremta Ukraina
Grįžusi į Angliją po kurio laiko ji pamatė laikraštyje žinutę, kad į Londoną atvažiuoja pagalbos Ukrainai organizatorius Jonas Ohmanas, bus surengtas aukcionas, kurio lėšos atiteks Ukrainai. Nelija iš karto apsisprendė aukcionui dovanoti du savo paveikslus. Renginys buvo įspūdingas, kartu vyko ir konferencija. Po jos pristatydama savo darbus Nelija pasakojo jautusi kiekvieną savo širdies dūžį – tiek emocijų ir jaudulio buvo prieš gausią auditoriją, svečius, žurnalistus. Jos paveikslai buvo parduoti už maždaug 400 eurų. Šie pinigai paaukoti Ukrainai. Nelija svajoja savo darbų parodą prieš grįžtant gyventi į Marijampolę surengti ir Anglijoje.
– Kada grįžtate? – klausiu šeimos labai konkrečiai ir sulaukiu atsakymo, kad vėliausiai po kokių trejų metų. Pasak Dainiaus, jau vien dėl britų sveikatos sistemos būtinai iš ten išvažiuos, nes ta sistema labai nepalanki, ten geriau nesirgti. Čia, Marijampolėje, šeimai viskas pažįstama, miela, ramus gyvenimas, žmonės niekur neskuba, pats miestas labai išgražėjęs. – Man atrodo, kad kraštiečius nuo greitesnio sugrįžimo namo dažnai sulaiko vaikų ateitis. Be to, jeigu žmogus ten gyvendamas neturi užsidirbęs pakankamai pinigų, nerimauja, ar turės Lietuvoje gerą darbą, ar sugrįžęs pragyvens, jei santaupų nėra. Mes ten tikrai gerai gyvename, bet norime grįžti. Gal mūsų pavyzdys paskatins ir kitus apsispręsti, – sakė D. Būdžius.