Rugsėjo 10-ąją minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Šia proga siekiama atkreipti dėmesį į psichinę sveikatą ir pabrėžti savižudybių prevencijos svarbą. Savo patarimais šia tema dalijosi Marijampolės apskrities ligoninės Psichikos ligų skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė Asta Klimašauskienė. Gydytoją kalbino „Suvalkiečio“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto antrakursė Gabrielė Minelgaitė.
– Kokie veiksniai lemia tai, kad žmogus mąsto apie savižudybę?
– Tokių veiksnių yra visas kompleksas. Vienas iš jų – alkoholio vartojimas, kuris išprovokuoja impulsyvų, neapgalvotą elgesį. Kiti veiksniai – įtampa, nerimas ir psichikos ligos, tokios, kaip šizofrenija. Sergant šia liga egzistuoja psichozės epizodai: jų metu žmogus girdi balsus, kurie jam liepia ką nors sau pasidaryti.
Žmogaus savižudiškam elgesiui įtaką gali daryti ir depresija. Asmuo jaučiasi beviltiškai, praranda gyvenimo džiaugsmą, jaučia beprasmybę, tampa nedarbingas, jaučiasi nenaudingas ir nereikalingas. Prie savižudiškų minčių atsiradimo prisideda ir charakterio sutrikimai. Dažnai koks nors faktorius išprovokuoja impulsyvų, neapgalvotą elgesį, kurio vėliau gailimasi. Po tokių epizodų žmogus pripažįsta, kad elgėsi neapgalvotai ir nekontroliavo savo emocijų.
Miego sutrikimai taip pat lemia savižudišką elgesį. Jie ne tik vargina, nualina, sumažina darbingumą, energetinį potencialą, bet ir prisideda prie depresijos, panikos priepuolių atsiradimo. Jei miego sutrikimai yra negydomi, jie gali turėti drastišką įtaką žmogaus būsenos pablogėjimui.
Tarp paauglių savižudiškoms mintims įtaką daro patyčios. Blogi santykiai su bendraamžiais, paauglystėje atsirandantys charakterio pakitimai, maištavimas, emocijų nekontroliavimas veda link polinkio save žaloti.
– Kokie yra savižudybės rizikos požymiai?
– Artimieji dažnai pastebi, kad žmogus tapo uždaresnis, pasikeitė jo elgesys. Jis daro tai, ko anksčiau nebuvo daręs: grąžina skolas, skolintus daiktus. Kartais pats asmuo išsako nenorą gyventi: gyvenimas jam neteikia džiaugsmo, jis jaučiasi niekam nereikalingas.
Dažnai tokį elgesį padeda atpažinti ne pats pacientas, o artimieji, greitosios medicininės pagalbos personalas ar policijos pareigūnai. Savižudiškomis mintimis pasižymintis asmuo, atvežtas į Priėmimo skyrių, dažnai tą neigia, tačiau iš aplinkinių surinkta informacija daro įtaką gydymui, net jei tai būtų prieš paties žmogaus valią.
– Dėl ko žmonės nesikreipia pagalbos?
– Dažniausiai asmuo, turintis savižudiškų minčių, pats neturi noro kreiptis į gydymo institucijas, todėl neretai artimieji imasi iniciatyvos nuvežti tokį žmogų į ligoninę.
Be to, žmogus, norintis planiškai registruotis į psichikos sveikatos centrus, gali susidurti net su mėnesio ilgumo eile, todėl tai gali daryti įtaką jo norui prašyti pagalbos.
– Kokios prevencijos strategijos yra naudojamos Jūsų praktikoje?
– Žmonės, nematantys prasmės gyventi, pas mus patenka iš priėmimo skyriaus. Pirmiausiai yra teikiama medikamentinė, psichologinė pagalba ir socialinio darbuotojo konsultacijos. Įžvelgus, kad savižudiški ketinimai yra realūs, atliekame psichosocialinį vertinimą, pacientui sudaromas savisaugos planas ir jis skubos tvarka nukreipiamas į pirminį sveikatos priežiūros centrą. Ten atvejo vadybininkas dirba su pacientu, nukreipia jį nuolatinėms psichiatro, psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijoms.
Jeigu paciento elgesiui įtaką daro alkoholis, tai mes jį nukreipiame į priklausomybės ligų centrą. Ten yra taikoma kompleksinė pagalba ir vėliau nusprendžiama, kokį gydymą skirti: ar ambulatorinį, ar stacionarinį.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdama su tokiais žmonėmis?
– Dažniausiai žmogus išsako savižudiškas mintis greitosios medicinos pagalbos darbuotojams ar policijos pareigūnams, tačiau atvykęs į ligoninės Priėmimo skyrių toks asmuo viską neigia ir atsisako stacionarinės pagalbos. Jis tikina, kad nusižudyti nenorėjo, idėją nusižudyti pasakė impulsyviai. Nors kartais tas pasakymas ir yra tiesa, tačiau nereiškia, kad nebeliko grėsmės savižudiškam elgesiui, todėl medicinos darbuotojai turi priimti sprendimą, ką su tokiu žmogumi daryti.
– Kaip užtikrinate, kad žmogus gautų norimą pagalbą ir vėliau vėl galėtų gyventi visavertį gyvenimą?
– Manau, kad į šį klausimą geriausiai atsakytų vienos pacientės istorija. Ši moteris sirgo sunkia depresija, buvo ką tik išsiskyrusi. Kadangi namai buvo jos vyro, ji liko be gyvenamosios vietos, todėl jai kilo minčių nutraukti savo gyvenimą. Pas mus ji gydėsi apie mėnesį: su ja daug dirbo socialinė darbuotoja, kuri ieškojo būsto, kad moteris nebūtų be stogo virš galvos. Pacientė stokojo noro tiek dirbti, tiek ieškoti kitos gyvenamosios vietos, todėl su ja daug dirbo ir psichologė. Stengėmės šią moterį motyvuoti ieškotis darbo, buvo bandoma susisiekti su artimaisiais. Po darbo su paciente pavyko ją užregistruoti į darbo biržą, pasirūpinti, kad ji būtų apgyvendinta nakvynės namuose.
– Kaip galima sumažinti stigmą, susijusią su psichinės sveikatos problemomis ir savižudybėmis?
– Manau, kad trūksta visuomenės švietimo šiomis temomis, tačiau galiu pasidžiaugti, kad vis daugėja žmonių, kurie kreipiasi pagalbos. Gaila, kad dažnai kreipimasis yra uždelstas, žmonės su tokiomis mintimis, psichinėmis problemomis, nerimu ar miego sutrikimais būna nugyvenę jau net kelerius metus.
Be to, nemanau, kad yra sudaryta pakankama pagalba šeimoms, kurių nariai yra savižudybių rizikoje. Tikrai dažnai pasitaiko atvejų, kai artimieji teiraujasi, kaip elgtis, bendrauti ir ką daryti. Tada tu pats darai, ką gali, bandai aiškinti ir kalbėti su jais.
– Kokios yra svarbiausios paramos organizacijos savižudybių prevencijai?
– Internete galima rasti įvairių puslapių, visuomeninių organizacijų, kurios suteikia psichologinę pagalbą. Tikrai yra tos informacijos, deja, retai žmogus, turintis savižudiškų minčių, kreipiasi į šias organizacijas. Tokiems žmonėms reikia tiesioginio kontakto, jie nori bendrauti gyvai.
– Kokiais būdais galima prisidėti prie Savižudybių prevencijos dienos švietimo ir sąmoningumo didinimo mūsų bendruomenėje?
– Turėtų būti dar labiau išplėsta psichologinė pagalba, kad būtų galimybė lengviau ją susirasti. Dabar jau yra nemokamos psichologo konsultacijos, kurias žmogus gali gauti kreipdamasis į psichikos sveikatos centrą ir tada psichiatras nukreipia jį psichologo konsultacijoms. Gaila, kad šiuo metu to negali padaryti šeimos gydytojas.
Skatinti švietimą visuomenei, kad artimieji ir bičiuliai galėtų atpažinti savižudybės ženklus ir padėti tokiam žmogui kreiptis pagalbos.
Regionuose taip pat trūksta gydytojų psichiatrų, todėl tikiuosi, kad ateityje galėsime išvysti daugiau šių specialistų.
– Kokia yra Jūsų žinutė visuomenei Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos proga?
– Rūpinkitės savo ir artimųjų sveikata. Atkreipkite dėmesį į jų išsakomas mintis. Tikrai ta pagalba yra ir bus suteikta, tik kartais jums reikės paimti savo mylimą žmogų už rankos ir nuvesti jį pas specialistus.