Architektė Gina Vieversytė (32 m.) kada nors norėtų gyventi vienkiemyje, auginti pomidorus, gal net ir kokią vištą. Bet dar ne dabar. Dabar gyvena Marijampolės centre esančiame sename daugiabutyje, kurio erdvę, anksčiau priklausiusią tėčio, irgi architekto Gintauto Vieversio studijai, pati suprojektavo ir įsirengė. Jau septyneri metai gyvena šiuose beveik 40-yje kvadratinių metrų ir galvoja: „Ar tik „neišaugau“ savo namų?“
Pamenu, varvinau seilę, kai per TV rodė Vilniuje Ginos Vieversytės suprojektuotą butą sesei. Iš nykių stačiakampio formos biuro patalpų jos virto unikaliu, moderniu butu jaunai merginai. Pagalvojau – būtų šaunu pasisamdyti tokią kūrybingą asmenybę, jei tektų įsirenginėti butą ar statytis namą. Tad susitikusi Giną pirmiausia ir paklausiau – kaip ji atėjo į architektūrą. Sakysit, kvaila klausti, kai abu tėvai architektai. Visai nekvaila – Gina svajojo ir apie gydytojo profesiją (jos sesuo tapo medike). Vaikystėje mergaitė lankė Dailės mokyklą, tėvai įžvelgė joje menišką gyslelę, tad, baigusi jaunojo architekto mokyklą, įstojo į architektūros studijas Vilniaus technikos universitete, baigė bakalauro, o vėliau – magistro studijas.
– Pradėjau dirbti vos įstojusi į magistro studijas, taigi jau devyneri metai dirbu architekte. Apsisprendžiau grįžti į Marijampolę, tad reikėjo ieškoti, kur gyventi, – savo, kaip savarankiškos architektės, kelią prisimena Gina.
Jos namais tapo pirmoji tėčio architektūros studija Gedimino gatvėje, senojoje Marijampolės dalyje.
– Tai vieno kambario butas, jame viena atvira erdvė su virtuve ir sanitarinis mazgas. Čia nebuvo dušo, tad reikėjo išdidinti sanitarinį mazgą, kad tilptų ir jis, ir skalbimo mašina. Buvusias horizontalias lubas nuardėme ir atsivėrė nemaža palėpės erdvė. Dabar patalpoje iki stogo kraigo – 4 metrai. Man tai labai graži erdvė, – apie savo pirmąjį būstą kalba architektė.
– Matome, kad jūsų namai – balti, kodėl?
– Balta spalva taip pat turi atspalvių. Labai mėgstu šį šiltą baltos spalvos atspalvį, jis tinka ir sienoms, ir luboms. Žinoma, nesinorėjo, kad visas butas būtų kaip popieriaus lapas. Su balta spalva gražiai draugavo mediena. Kai atidengėme tarpbutinę sieną, pamatėme visus sluoksnius, įvairiausių plytų – silikatinių, kiaurymėtų, raudonų. Norėjau, kad liktų jos grubi faktūra. Į dažus įmaišėme tinko, kad siena atrodytų tarsi įvilkta į tam tikrą rūbą – ji tapo namų akcentu. Kaip ir patalpos aukštis, žinoma.
– Kur rinkotės baldus tokiam mažam butui? Gal gaminote pagal užsakymą?
– Tuo metu studijavau, nesinorėjo investuoti į baldus, todėl beveik visi jie iš IKEA, išskyrus sofą. Tiesa, virtuvės erdvė projektuota į nuolydį, reikėjo specialių spintelių, tad visą virtuvę teko gaminti individualiai.
– Gyvenate nedideliame bute, o kitiems žmonėms kuriate gražius gyvenimus kur kas didesnėse erdvėse! Nuo ko pradedate?
– Reikia žmogui sukurti ne tik namus, bet visą gyvenimo scenarijų, nesvarbu, kiek tai kvadratų. Neužtenka suprojektuoti pastatą ar įrengti interjerą – pirmiausia jame turi būti patogu gyventi. Tai yra pagrindiniai mano tikslai. Dažniausiai žmogus ateina pas mus jau turėdamas sklypą. Kai renkasi iš kelių sklypų, galime padėti, nukreipti teisingesne linkme. Pirmas mano klausimas klientui – ko jums reikia? Paprastai išvardija: 3 miegamieji, darbo kambarys, virtuvė… Bet dažniausiai mes patys užvedame ant kelio, nes žmonės neįsivaizduoja, kad, pavyzdžiui, name reikia skalbyklos – butuose gyvendami priprato, kad skalbyklė stovi virtuvėje arba vonios kambaryje. Taigi – sudarome gyvenamojo namo programą, tvarkome dokumentaciją, pradedame eskizuoti vizijas, darome 3D modelius, betarpiškai bendraujame su užsakovais, kol išgryniname „deimantą“. Po to prasideda techninio projekto rengimo etapas. Tai tokia yra darbo pradžia.
– Jei nusižiūrėtumėte, pavyzdžiui, trijų kambarių butą 1970 m. statytame daugiabutyje – į ką pirmiausia atkreiptumėte dėmesį, kas padėtų apsispręsti – pirkti jį ar ne?
– Sulaukiu daug tokių skambučių, bet dažniausiai žmonės jau būna nusipirkę ir klausia – ką daryti? Problema, kad seni daugiabučiai būna suskirstyti mažais kambariukais. Taigi pirmiausia reikia įvertinti, ką bus galima ir ar bus galima griauti (kokios buto sienos?). Jei namas monolitinis ir, sakykime, 9 aukštų, iš karto „įsijungia stabdis“, nes žinau, kiek yra procedūrų, norint gauti statybą leidžiantį dokumentą (toliau – SLD). Tam reikia ir kaimynų sutikimo, ir, priklausomai nuo namo aukštingumo ir kitų specifinių ribojimų, būtina atlikti ekspertizę. Kad gautų SLD, architektas turi parengti projektą. Kartais ši investicija kainuoja daug nervų ir pinigų.
– Kaimynai nedreba, kad sugrius jų namas po tokių rekonstrukcijų?
– Jei siena nėra laikanti, nieko baisaus nenutiks. Bet visada rekomenduoju pasikonsultuoti su konstruktoriumi, kad jis tai įvertintų. Dėl to yra tam tikri reglamentavimai, ekspertizės. Be to, turi būti organizuotas gyventojų susirinkimas, surenkami neprieštaraujančiųjų parašai. Problema, kad yra labai daug savavališkų statybų, bet po to jas įteisinti labai sudėtinga, ir vis tiek sugrįžta pas architektą, nes reikia projekto.
– Taigi – ateinate į seną butą ir pirmiausia žiūrite, kaip pakeisti erdves, ką išgriauti ir ką pastatyti?
– Ne, pirmiausia žiūrėčiau, kokia tai vieta, kokia apylinkė, kaimynai – juk ten reikės ilgai gyventi. Labai svarbu, kad būtų draugiška bendruomenė. Dar vertinu ir patalpų aukštį. Nes įrenginėdama interjerus atidžiai stebiu, ar bus galima įrengti tinkamą apšvietimą. Taip pat atkreipiu dėmesį, ar įmanoma padidinti san. mazgą – senuose daugiabučiuose dažniausiai tualeto ir vonios patalpos yra atskiros. Rekomenduoju juos sujungti į vieną (jei įmanoma) – juk norisi erdvesnio vonios kambario.
– Ar svarbu, į kurią pusę namų langai?
– Pagal galiojančius reglamentus visi vieno buto langai negali būti į šiaurę. Dažniausiai būna šiaurė-pietūs arba rytai-vakarai (šis – idealiausias variantas). Į rytus reikėtų orientuoti miegamąjį, kad pabustumėte su saule.
– Žmonės dažnai remontus daro patys ar pasikviečia meistrą. Kokių klaidų reikėtų vengti tokio remonto metu?
– Visada krenta į akis per didelis skirtingų medžiagų, faktūrų ar spalvų kiekis, skirtingų rūšių grindys kambariuose. Dar viena klaida – mažose erdvėse naudojant tamsias medžiagas ar spalvas. Jei mažas butas, žemos lubos, o grindys, pavyzdžiui, tamsios riešuto spalvos – buto erdvė sumažės. Mano patarimas – kuo žemesnės lubos, tuo šviesesnes spalvas turėtumėte rinktis, taip vizualiai bus padidinta gyvenamoji erdvė. Dabar daugelis, gyvenantys senuose daugiabučiuose, nori juos persitvarkyti – nebenori mažų virtuvių buto kampe. Žmonėms norisi atvirumo, kad virtuvė būtų integruota į bendras erdves su svetaine ir valgomuoju.
– Namų pasiūla Marijampolėje yra labai maža, parduodamas nebent koks senas „tričytis“. Ar geriau tokį rekonstruoti, ar nugriauti ir statyti naują?
– Jei gera vieta – vienareikšmiškai: pirkti ir rekonstruoti. Ir erdves tokiame name galima didinti, ir langų angas. Visai nereikia bijoti senų namų, galima sukurti kokybišką architektūrą. Neseniai parengėme „tričyčio“ namo rekonstravimo projektą. Šeima pirmame aukšte turės didelę erdvę su virtuve ir svetaine, valgomuoju, o mansardoje bus įrengti miegamieji. Namas įgis visai naują veidą.
– Užsakovai neprašo, kad jų miegamieji būtų suprojektuoti pirmame aukšte, nes senatvėje tingės (arba nepajėgs) lipti į antrą aukštą?
– Kai projektuojame naujos statybos namą, dažniausiai siūlome tėvų miegamąjį numatyti 1-ame aukšte, taip išsprendžiama problema žvelgiant į ateitį.
– Sakote, kad dabar dar nenorite savo namo, jus visiškai tenkina butas, nes didelę laiko dalį tiesiog dirbate. O kada nors… ?
– … kada nors norėčiau gyventi vienkiemyje, turėti vištų ar auginti pomidorus. Bet gal kada nors, senatvėje. Ir tai turėtų būti tikras kaimas. Bet ne dabar. Dabar neturiu laiko.