Klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas kelia egzistencinę grėsmę Europai ir pasauliui. Europos žaliasis kursas padės įveikti šiuos iššūkius ir prisidės prie to, kad Europos Sąjunga (ES) taptų modernia, efektyviai išteklius naudojančia ir konkurencinga ekonomika, užtikrindamas, kad grynasis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis būtų lygus nuliui (iki 2050 m.), ekonomikos augimas būtų atsietas nuo išteklių naudojimo, nebūtų nuošalyje paliktas nė vienas žmogus ir nė viena vietovė.
Artimiausi pokyčiai, kuriuos atneš Europos žaliasis kursas, buvo aptarti Europos Parlamento (EP) biuro ir Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje surengtame seminare regioninės žiniasklaidos atstovams. Apie tai diskutavo EP narys prof. Liudas Mažylis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras Simonas Gentvilas, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius, EK narys Virginijus Sinkevičius.
Kas tai yra žaliasis kursas?
Žaliasis kursas – siekis tapti pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu. Pasak aplinkos ministro S. Gentvilo, kad pasiektų 2030 m. ES energetikos ir klimato srities tikslus, kiekviena ES šalis turi parengti dešimties metų (2021–2030 m.) integruotą nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą. Nacionaliniuose planuose išdėstoma, kokių veiksmų ES šalys ketina imtis šiose penkiose srityse: efektyvus energijos vartojimas, atsinaujinantieji energijos ištekliai, išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas, tinklų jungtys, taip pat moksliniai tyrimai ir inovacijos.
Daugiau kaip 75 proc. ES išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio susidaro gaminant ir naudojant energiją. Todėl, norint pasiekti mūsų 2030 m. klimato tikslus ir įgyvendinti ilgalaikę ES strategiją iki 2050 m. užtikrinti anglies dioksido poveikio neutralumą, itin svarbu mažinti ES energetikos sistemos priklausomybę nuo iškastinio kuro.
„Europa yra vos dešimtadalis pasaulio. Ir mes ilgai galvojome, kad vieni, būdami tik dešimtadalis pasaulio, nieko negalime padaryti. Bet iš esmės visos inovacijos, kurios gimsta Europoje, vėliau jau parduodamos visam pasauliui kaip sprendimai“, – sakė S. Gentvilas. Tai ir, kaip įveikti maisto krizę, kaip vystyti švarias technologijas, kokių pokyčių imtis gamtos apsaugoje. Europa yra sukūrusi strategiją, kaip sieks klimato neutralumo ir yra pasiruošusi tai daryti. Į kasmetines Jungtinių Tautų konferencijas Europa atvažiuoja, kaip vienintelis kontinentas, kuris ne tik manifeste pasakęs „mes sieksime klimato neutralumo“, bet turi visą mechanizmą, kaip kiekviena valstybė, ES narė, turi pasiekti rezultatus iki 2030-ųjų ar 2050-ųjų, kas bus jeigu nepasieks, kokias baudas mokės, iš kur pinigus gaus, iš kokių taršių apmokestinamų veiklų: ar plastiko, ar anglies dvideginio“, – kalbėjo ministras.
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė L. Paškevičiūtė mano, kad žaliasis kursas pirmiausia yra kultūrinis pokytis. Ir socialinis, ir ekonominis. Be to, tai ir mūsų požiūrio pokytis. Nes visi kuo toliau tuo labiau įsitikiname, kad laikytis žaliojo kurso – gyvenimo būtinybė. Tai rodo besikeičiantis klimatas, degraduojančios ekosistemos, tarša. „Tai nėra kažkokie teoriniai terminai. Mes juos kiekvienais metais vis labiau pajuntame savo kailiu. Ir tai, kad žmonės vis labiau gręžiasi į gamtą, svarsto, ką reikėtų daryti, kad gyventume švaresnėje, sveikesnėje planetoje, rodo mąstymo pokyčių svarbą“, – sakė L. Paškevičiūtė.
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė išskyrė keturis aspektus, kurie svarbūs žaliajam kursui.
Pirmiausia turime atkreipti dėmesį į tai, ką ir kiek vartojame. Reikėtų kalbėti apie vienkartinę daiktų madą, kai net baldai gaminami ir perkami vienkartiniai. Iš esmės, visi mūsų naudojami daiktai turėtų būti ne iš naujų, bet iš perdirbtų žaliavų.
Antrasis punktas – žaliosios technologijos. Reikia nešvarų verslą keisti į švarų, taršias technologijas į švarias technologijas.
Trečiasis dalykas, kuris susilaukia daugiausia iššūkių, – leisti gamtai mums padėti ir nelaikyti gamtos priešu. Gamta yra mūsų sąjungininkas, mes turime jai padėti, kad gamta padėtų mums. Ir čia mums labiausiai nesiseka.
Ir ketvirtasis – praktinis nevyriausybininkų darbas šioje srityje. Sunku kultūriškai pasikeisti, bet reikia išlaikyti kursą, daryti spaudimą, vystyti ne vieną sritį, kurioje mums sekasi, bet žvelgti plačiai ir vertinti rezultatą. Vienas žaliojo kurso principas – nė vienas regionas, nė vienas žmogus Lietuvoje neturi būti paliktas nuošalyje. Tai reiškia, kad kažkas gudresnis ar gal labiau prieinantis neturi vienas prisirinkti tų išteklių, finansų iš jų ir nubėgti į priekį. Turi būti rūpinamasi visais regionais, ir visais žmonėmis“, – kalbėjo L. Paškevičiūtė.
Verslo požiūris į žaliąjį kursą
Kaip verslas žiūri į žaliąjį kursą: ar kaip į ateinančią didelę bombą, reikalaujančią daug investicijų, daug resursų, daug pokyčių, ar kaip į galimybę, buvo klausiama Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Vidmanto Janulevičiaus.
Pasak V. Janulevičiaus, pramonininkams sunku kalbėti po visuomenininkų, bet iš tiesų jie – toje pačioje barikadų pusėje. Pramonininkų konfederacijos prezidentas paaiškino, kodėl pramonė remia žaliąjį kursą, kodėl tai pramonei naudinga.
„Tai labai paprastas ekonominis dalykas. Mes neturime Europoje iškastinio kuro. Gal tik viena iš mūsų ir tai neįeinanti į bendriją šalis – Norvegija – turi iškastinio kuro, iš kurio gyvena ir verčiasi. Mes, visos kitos 25 šalys, jo neturime ir importuojame iš kitur. Deginame naftą, deginame dujas, sukame generatorius, gaminame elektrą, liejame plieną, kitus gaminius ir taip veikia visa pramonė. Bet mes šiam procesui praeitais metais Europos Sąjungoje išleidome 1,1 trilijono eurų ir neįdėjome jų į ekonomiką. Visas ES bendrasis vidaus produktas (BVP) yra apie 16–17 trilijonų eurų, tai mes išleidome septynis procentus. Lietuva išleido 15 milijardų eurų, iš kurių 7,5 mlj. Eur yra mūsų suvartojimas. Tai yra 12 proc. mūsų BVP. Tiesiog įsivaizduokite, jeigu tie pinigai su vienkartine investicija liktų Lietuvoje arba Europos Sąjungoje“, – kalbėjo V. Janulevičius.
Pramonininkų konfederacijos prezidento teigimu, tai – tik ekonominė problemos pusė. Aišku, yra kita pusė. Globalinė, moralės. Turime saugoti gamtą, savo planetą palikti savo vaikams. Puikiai matome, kokie kataklizmai vyksta, kiek gaisrų planetoje. Bet kartu tai liečia ir ekonomiką, nes už tai mokame tam tikrą kainą. Skaičiuojama, kad per penkerius metus stichinių nelaimių pasekmėms šalinti išleisime apie 8 trilijonus eurų. Todėl viską reikia matuoti pinigais. Verslas taip ir skaičiuoja. Tai yra vertė. Kaip ir žiedinė ekonomika. Sutaupytos žaliavos, paleistos į antrinę rinką, pigina produktą, daro jį labiau konkurencingą.
„Manau, mes į žaliąjį kursą turime žiūrėti per piniginę prizmę. Pigiau pasigaminti čia, perdirbti čia, tada pridėtinė vertė liktų ateities pramonei. Ateitis – pramonėje, o jeigu mes tapsime priklausomi nuo visų kitų, tai ir tos pramonės nebeliks. Kai pramonės nebeliks Europos Sąjungoje, tapsime tik vartotojais. Kas atsitinka su vartotojais – anksčiau ar vėliau tu tampi priklausomas nuo visų. Toks mano požiūris. Žaliasis kursas suteikia daugiau galimybių Europoje negu, tarkime, kažkur kitur“, – kalbėjo V. Janulevičius.
Siekiant remti perėjimą prie švarios ekonomikos, privalu geriau puoselėti savo pramonę – nuo vandenilio iki cheminių medžiagų ir nuo biotechnologijų iki nanotechnologijų. Šiam siekiui įgyvendinti 2023 m. vasario mėn. ir buvo pasiūlytas Europos žaliojo kurso pramonės planas.