Daugelis marijampoliečių puikiai prisimena miesto šviesuolių, ilgamečių pedagogų Liudos (1933–2019) ir Vytauto (1934–2021) Viliūnų šeimą. Daugybę metų atidavę pedagoginiam darbui, domėjęsi miesto kultūriniu gyvenimu, gerbiami ir mėgstami jie gyveno vadinamajame aktorių name Vytauto gatvėje – jame praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo įkurdinti tuomečio Marijampolės dramos teatro aktoriai, ten butas buvo skirtas ir Viliūnams. Po šviesuolių mirties butą išsaugojo jų sūnūs Dalius ir Giedrius Viliūnai, kurie dažnai čia atvažiuoja. Prieš dešimtmetį į Marijampolę atvyko ir būsimoji Daliaus Viliūno žmona kino režisierė Ramunė Rakauskaitė, kuri sako pamilusi Marijampolę iš karto. Būtent šiame bute režisierė ir priėmė „Suvalkiečio“ žurnalistus.
Po studijų – stažuotė Amerikoje
– Esu kino režisierė, daugiausia kurianti dokumentinius filmus. Tikslingai ėjau į šią profesiją, žinojau, ko noriu, kokias studijas rinksiuosi. Gyvenau Alytuje, iš pradžių labai traukė ir teatras, bet paskui paviliojo kinas, jo magija pasirodė stipresnė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau kino režisūrą. Po trečiojo kurso galėjome rinktis kino, teatro ar televizijos specializaciją. Man artimiausias buvo kinas, – pasakojo režisierė.
Baigusi studijas ji sulaukė savo dėstytojo, garsaus kino režisieriaus Henriko Šablevičiaus (apie šią asmenybę R. Rakauskaitė 2010 metais parengė ir išleido atsiminimų knygą „Šoblė“) pasiūlymo su dar vienu kolega režisieriumi Donatu Ulvydu išvykti stažuotis į Jungtines Amerikos Valstijas, lietuvių televiziją. Ši pusmetį trukusi stažuotė Amerikoje turėjo didelę įtaką R. Rakauskaitei, nes iki šiol ji yra labai glaudžiai susijusi ir su Amerika, ir su Amerikos lietuviais. Po stažuotės grįžusi į Lietuvą režisierė įsidarbino kino studijoje „A propos“ ir nuo pirmų dienų prasidėjo aktyvus kūrybinis darbas. Jį nutraukė tik tada, kai augino sūnų Kvintą.
Režisierė ištekėjo už amerikiečio, tad po to pusę metų gyvendavo Lietuvoje, pusę – Amerikoje, buvo ir penkerių metų nepertraukiamo gyvenimo ir darbo Čikagoje laikotarpis. Kino srityje nežinomai emigrantei su mažu vaiku ant rankų pagal specialybę rasti darbo ir iš kino kūrimo pragyventi nebuvo jokių galimybių, nes sulaukė tik siūlymo dirbti tai, ką jau darė studijuodama ketvirtame akademijos kurse.
Amerikoje dirbo žurnalistinį darbą
– Tada dirbau naujai lietuvių emigrantų įkurto laikraščio „Amerikos lietuvis“ redakcijoje. Darbas patiko, nes rašyti mėgau nuo mažumės. Pirmasis mano rašinys buvo spausdintas tuomečiame vaikų žurnale „Genys“, po to buvo straipsniai „Moksleivyje“, vėliau aktyviai rašiau „Alytaus naujienose“.
Darbas Amerikoje leido geriau pažinti Amerikos lietuvius. Kartu dirbau ir Amerikos lietuvių televizijoje, tad išgirdau labai daug įdomių istorijų, kurios vėliau, kai jau grįžusi pajutau, kad laikas jomis pasidalinti, sugulė į mano dokumentinius filmus, – prisiminė režisierė.
Ramunės diplominis darbas buvo filmas apie garsų fotomenininką, iš Vištyčio kilusį Algimantą Kezį. 2018 metais pasirodė daug puikių vertinimų sulaukęs dokumentinis filmas „Kelionės namo“, kur ji papasakojo apie pirmąsias Amerikos lietuvių akistatas su okupuota tėvyne, ką jie jautė ir matė atvykdami čia, kur tada laukė ne nostalgiški ir naivūs tėvynės vaizdiniai ar lūkesčiai, bet visai kitokia sovietinė realybė.
Pasak režisierės, kuriant šį filmą ją labai nustebimo, kad Amerikos lietuviai XX amžiaus šeštajame–septintajame dešimtmečiuose buvo labai susipriešinę, vieni nekentė kitų už tai, kad palaiko ryšius su okupuota tėvyne, net daužė namų langus ar sienas tepliojo raudonais dažais. Visa tai režisierė taip pat parodė tame filme. Įdomu tai, jog „Kelionės namo“ iki šiol rodomos kino teatruose. Šiemet rugpjūčio 23-ąją filmą vėl išvydo Panevėžio ir Šilutės žiūrovai. Vis dar parodomas ir 2012 metais sukurtas jos filmas „Žalumose“. Pernai jį matė alternatyvios muzikos festivalio „Mėnuo Juodaragis“ dalyviai.
Gyvena kinu ir iš kino
– Aš gyvenu tik iš kino, bet ne vien iš režisūros. Rašau scenarijus ne tik savo, bet ir kitų režisierių filmams, dirbu kaip režisieriaus asistentė, kaip filmų gamybos vadovė bei prodiuserė. Mano filmografijoje jau galima priskaičiuoti 30 ar net 40 filmų, bet, žinoma, mieliausi režisuotieji pačios, pradedant „Žalumose“, „Kelionėmis namo“ ir „Trimis skrybėlėmis“, baigiant naujausiuoju filmu „Sugrįžę iš Niujorko“. Taip jau yra, kad vienu metu aš prisidedu ir dirbu prie trijų–penkių filmų, – pasakojo ji.
Naujausias R. Rakauskaitės darbas – kartu su viena Latvijos režisiere kuriama juosta apie legendinį latvių roko muzikantą dabar jau 65-erių metų Jurį Kulakovą, kuris sukūrė grupę „Perkons“. Ši grupė aktyvi iki šiol, groja ir su simfoniniais orkestrais. Lietuvoje tokios legendos, kuri būtų nuo sovietmečio išsilaikiusi ir iki šiol taip aktyviai dirbtų, nėra, tad filmas, kuris ekranus pasieks ateinančiais metais, bus tikrai labai įdomus.
Dar R. Rakauskaitė kartu su režisieriumi Arūnu Mateliu brandina naujo filmo idėją. Ji pati vis dar filmuoja Amerikos lietuvius, neseniai vėl dvi savaites lankėsi Amerikoje. Tai jau turbūt bus paskutinis filmas šia tema, nes nuostabių lietuvių ten yra daug, bet vadinamieji „dipukai“, atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo, jau beveik visi iškeliavę į Amžinybę.
– Aš esu labai patenkinta savo profesija ir pasirinkimu, būtent dokumentiniu kinu. Vaidybiniame kine darbas man atrodo mažiau įdomus, nes ten viskas yra sugalvota, sukurta. Gerai, kad viskas pasiseka, bet ten nėra tiek gyvybės, tikrumo, kiek dokumentiniame kine. Čia tu pats nuolat tobulėji, nes sutinki naujus įdomius žmones su jų įdomiomis istorijomis, viskas tikra ir tai labiausiai žavi, – sakė kūrėja.
Šviesūs prisiminimai apie Viliūnų šeimą
Paklausta, kaip atsirado ryšys su Marijampole ir Viliūnų šeima, Ramunė prisimena, kad ir su miestu, ir su Viliūnais susipažino prieš dešimt metų ir tuos žmones bei Sūduvos sostinę iš karto pamilo. Dabar režisierė Marijampolę vadina viena mylimiausių vietų, nors gyvena Vilniuje ir turi sodybą prie Merkinės.
– Mano pirmoji santuoka buvo iširusi, kai susipažinau su Daliumi, jau po dviejų savaičių jis mane atsivežė į Marijampolę ir vedė ekskursiją, parodė miestą, kurio iki tol aš visiškai nepažinojau. Dalius dirba Lietuvos kultūros tyrimų institute, rašo knygas, jis yra filosofijos mokslų daktaras, užsiima filosofijos istorija, o jo didžiausias hobis yra Sūduvos krašto istorija. Daliaus brolis Giedrius yra buvęs švietimo ir mokslo viceministras, humanitarinių mokslų daktaras. Šiuo metu jis dirba Seime, Ateities komitete, patarėju.
Liuda ir Vytautas Viliūnai buvo be galo šviesūs žmones, vieni šviesiausių, kokius aš sutikau savo gyvenime. Žavėjo ir jų išsilavinimas, gebėjimas plačiai viską matyti, žingeidumas iki paskutinių gyvenimo dienų. Mes visada turėdavome apie ką pasikalbėti, Vytautas sekė kiekvieną mano darbą, interviu, jis buvo didelis teatro entuziastas, išleido knygą apie Marijampolės teatrą. Mes norime išlaikyti šį jų butą, tą židinį, kuris čia buvo tiek metų, – sakė R. Rakauskaitė.
Paklausta, kuo taip žavi Marijampolė, režisierė sakė, kad čia labai arti gamta, nereikia kažkur važiuoti, čia pat, už penkių minučių nuo namų – upė, prie kurios jie labai mėgsta leisti laiką, maudytis, skaityti. Nors nuolat Marijampolėje negyvena, bet praėjusią žiemą čia praleido daugiau kaip tris mėnesius ir tikrai buvo ką veikti. Abu su vyru visada prieš grįždami pasidomi, kokie kultūriniai renginiai vyksta mieste, ir vietos žmonės, jos nuomone, čia labiau vertina kiekvieną renginį, nes Vilniuje požiūris kitoks, ten visi persisotinę tais renginiais.
Marijampolėje puikiai laiką leidžia ir R. Rakauskaitės sūnus 23-ejų metų Kvintas, kuris domisi riedlentėmis, labai džiaugiasi naujuoju jų parku. Kvintas jau pirmosiomis dienomis čia atsivežė savo BMX dviratį, o praėjusią žiemą buvo atvykęs su drauge ir jai parodė Marijampolę, nes miestą jau labai neblogai pažįsta. Kvintas šiemet baigė Dailės akademiją ir dirbs kine dailininko asistentu, o mama sako tokiam jo pasirinkimui nedariusi jokios įtakos.
Išleido L. Viliūnienei rašytus laiškus
R. Rakauskaitė pasakoja, kad Liuda Viliūnienė buvo nuostabi pedagogė, puikiai išmananti literatūrą, o jos mokinė tuomečiame Vinco Mykolaičio-Putino mokykloje-internate, kur pedagogė dirbo visą gyvenimą, buvo viena geriausių lietuvių poečių Nijolė Miliauskaitė. Ryšį viena kitai jos pajuto, kai poetė dar mokėsi mokykloje ir pradėjo rašyti laiškus savo lietuvių kalbos mokytojai.
Vėliau iš Keturvalakių kilusi poetė išvažiavo studijuoti į Vilnių ir nuolat rašė L. Viliūnienei, kartais ir kasdien, o ši jai atsakinėdavo. Pasak R. Rakauskaitės, tuose daugiau kaip šimte laiškų – labai įdomus to metu kultūrinio gyvenimo pjūvis, tad ji su Daliumi 2019 metais laiškus išleido atskira knyga, pavadinta „Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai“. Anksti mirusi poetė buvo ištekėjusi už garsaus poeto Vytauto Bložės, kuris jau taip pat iškeliavęs Anapilin.
Viliūnų bute šiltas, jaukus pokalbis su režisiere užsitęsė, palietėme nemažai ir kitų temų. Tie „Suvalkiečio“ skaitytojai, kurie norės su R. Rakauskaite susipažinti iš arčiau ir pamatyti naujausią filmą „Sugrįžę iš Niujorko“, tokią galimybę turės lapkričio 23-ąją, kai susitikimas su režisiere vyks Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Filmas pasakoja apie legendinį lietuvių kino režisierių Joną Meką ir jo draugus, kurie gyveno Niujorke ir vėliau grįžo į Lietuvą.
Taip jau sutapo, kad vienas tų draugų yra menininkas ir fotografas Arūnas Kulikauskas, kurio kūrybos paroda „Fotoobjektai“ šį mėnesį eksponuojama Marijampolės krašto ir Prezidento K. Griniaus muziejuje, o MO muziejaus parengtą parodą apie patį J. Meką „Mekas mirksi geriau“ galima apžiūrėti Marijampolės kultūros centre.