Porcelianas. Kokia įspūdinga jo istorija! Buvo tikima, kad į porcelianinį indą patekus užnuodytam maistui, indas netgi pakeičia spalvą. O jei anais laikais meistras būtų išdavęs porceliano sudėties ir gamybos paslaptį, už tai galėjo būti gyvas sudegintas degimo krosnyje.
Baltuoju auksu vadinamas porcelianas iki šiol nepakeičiamas, o gaminiai iš jo turi savo kainą. Ne pačią mažiausią, žinoma. Bet jei močiutės indaujoje puikuojasi „kažkoks keistas“ nėriniuotas indas, neskubėkime jo „nurašyti“ – jis gali tapti mūsų namų puošmena, visada turės savo vertę, o kolekcininkai (jų nesupaisysi!) kartais už tokį indą gali sumokėti, atrodytų, protu nesuvokiamus pinigus. Tai – ne tik apie porcelianą, bet ir apie krištolą, kuris buvo kur kas dažnesnis ir mūsų tėvų, ir senelių namuose. Žodžiu, jei prekybos centre įsigijome naujas lėkštes, neskubėtume „paveldinių“ močiutės indų išnešti prie atliekų konteinerių. O taip būna, pasirodo!
Porcelianas – nepraranda savo vertės. Skambi frazė, kad „grožis išgelbės pasaulį“ – taip pat gali būti ir apie gaminius iš krištolo. Įstabaus grožio porceliano ar krištolo gaminių galime pamatyti muziejų ekspozicijose ar antikvarų, vintažo parduotuvėlėse. Galbūt toks (nors ir vienintelis visuose namuose) dirbinys puošia mamos, tetos, draugės vaišių stalą arba interjerą.
Apie tai kalbamės su Jolita Kliūčininkiene – moterimi, kuri susidraugavo su gražiais, prabangiais ir – ką čia slėpti – brangiais gaminiais ir įsteigė nedidelę savo krautuvėlę. Sako, kad ir jos, ir sutuoktinio Mindaugo požiūris sutampa, tad jau dešimtmetį marijampoliečiai Kliūčininkai prekiauja vintažiniais indais bei dirbiniais. Į jų krautuvėlę akis paganyti užsuka dažnas, atėjęs apsipirkti į Degučių turgų. Dar daugiau prabangių dirbinių, kuriuos Jolita ir Mindaugas parsigabena iš Švedijos ar Vokietijos antikvariatų, „padėti“ jų feisbuko paskyroje. Kaip sako Jolita, daugiausia pirkėjų sulaukiantys iš kaimyninių Baltijos šalių, o Lietuvoje – iš Klaipėdos ir Vilniaus. Paklausti, kaip jų gyvenime atsirado toks netradicinis verslas, Jolita sako, kad atsitiktinai. Nuvažiavus sutuoktiniams paviešėti pas sesę į Švediją, ši pakvietė apsilankyti turgelyje, kuriame, pasak jos, „būna daug gražių daiktų“.
– Mane „užkabino“ – net nusipirkome du porceliano puodelius kavai riestomis kojelėmis ir senoviškus žaisliukus Kalėdų eglutei. Grįžome namo, bet vis kirbėjo mintis apie porceliano gaminius. Man atrodė įtartinai didelės jo kainos, todėl pradėjau domėtis – kodėl? Skaičiau naktimis apie porceliano manufaktūras, aiškinausi, kodėl vienas porcelianas kainuoja daugiau, kitas – mažiau. Man tarsi atsivėrė kitas pasaulis! Ir kai už pusmečio vėl išvykome į Švediją, sesuo nuvežė mus į rimtus antikvariatus. Tada „užkibome“ visiškai. Pamačiau, kokie išsilavinę, kiek daug žinantys žmonės juose dirba. Buvome sužavėti ir nusprendėme pabandyti patys, – pasakoja p. Jolita.
– Jums tai buvo pirmas verslas?
– Ne. Mes vieni pirmųjų Marijampolėje atidarėme dėvėtų drabužių parduotuves, paskui turėjome naujų (prekinius ženklus turinčių) rūbų parduotuvę, bet Marijampolė tokiam verslui – per mažas miestas. Taigi, kai grįžome aplankę ne vieną Švedijos antikvariatą, prasidėjo mūsų kelionė porceliano ir krištolo keliu. Pradėjome nuo pigesnių ir mažiau vertingų gaminių, dabar jau perkame ne bet ką: žiūrime, kad porcelianas būtų pačios aukščiausios kokybės, kad jis būtų tapytas rankomis, jei inkrustuotas – tai tikru auksu. Nes to reikalauja klientai.
– Tokie įnoringi klientai?
– Kurie supranta vertę ir žino, ko nori – taip. Pastebėjau, kad kolekcionieriai dažnai „medžioja“ balerinų statulėles arba užsiprašo tam tikros serijos indų. Kiti net kainos nežiūrėdami perka retesnį juodąjį porcelianą. Esame susipažinę su antikvariatų savininkais, gražiai bendraujame. Vieną jų galiu vadinti savo mokytoju – tai žmogus, kuris gali papasakoti visą vieno ar kito gaminio istoriją, jis daug ko mane išmokė.
– Gal sutikote įdomių klientų?
– Taip, buvo tokia močiutė, gal jau per 80-imt. Užeina ir sako: „Čia mano vaikystės ir jaunystės indai, aš iš tokių valgiau“. Suklusau. Juk sovietiniais laikais ne visi turėjo tokius indus. Močiutėlė papasakojo, kad kilusi iš turtingos dvarininkų šeimos Vilkaviškio krašte. Pasak jos, tai buvo kasdieninio stalo indai.
Labai smagu sulaukti tokių įdomių lankytojų. Bet kai į feisbuką įkėliau auksu inkrustuoto porceliano lėkštę už 460 eurų, sulaukiau retorinio klausimo, gal mes išprotėję. O tai buvo Meiseno porceliano manufaktūros gaminys, ši manufaktūra nuo seno garsėjo kaip kokybiškiausio porceliano Europoje gamintoja. Dabar pirkėjams siūlau įsigyti dar vieną prabangaus Meiseno porceliano lėkštę už 500 eurų. Ir tai – gana draugiška kaina, – sako Jolita.
– Kaip renkatės daiktus? Jau iš patirties žinote, kas „eis“, o kas užsistovės?
– Gaminius atsirenkame labai kruopščiai – norime, kad tai būtų rankų darbo dekoras ir, jei tai yra aukso inkrustacija, tai ir turi būti aukso. Originalumą vertinantis žmogus nepirks dirbinio su dekole (dekolės – tai technologija, kai vaizdas „pernešamas“ ant keramikos, stiklo ar kt. paviršiaus).
Jolita rodo Rozentalio vazas, kurias puošia danų tapytojo ir dizainerio Bjorno Vinblado darbai – tai vienas iš menininkų, kurio darbus turėti – prestižo reikalas. Juos, sako Jolita, galima kolekcionuoti vien dėl kasdien augančios jų vertės – tai tikrai gera investicija ateičiai. O jei dar pridėsime jų grožį, skleidžiamą šilumą, gerą aurą!
– Net neabejoju, kad ne vienas, apsilankęs jūsų krautuvėlėje, pasakytų, kad tokie indai netiktų jo modernių ar, pavyzdžiui, skandinaviškų namų stiliui. Gal tikrai tokie indai prašosi klasikinio stiliaus namų?
– Daugelis gaminių puikiai dera šiuolaikiniame interjere. Geras porcelianinis indas, statulėlė ar vaza gali suskambėti interjere, jei ras savo vietą. Nebent namai visiškai maži – tuomet ant grindų statomos vazos ar pietų servizai gal ir netilps, tačiau vazelė ar daili lėkštė visada ras vietą, žinoma, jei ta vieta nebus apatinė sekcijos spintelė su uždarytomis durelėmis. Tai meno kūriniai, jie turi būti matomi, jais reikia grožėtis, ne vien turėti.
– Papasakokite, kokie radiniai (kitaip nepavadinsi) jus nustebino Švedijoje?
– Radome lietuviškos „Jiesios“ produkcijos (vazelių). Nusipirkome sau. „Jiesios“ porcelianas išties labai kokybiškas, elegantiškas ir – kaip visi geri indai – niekada neprarandantis vertės. Taip pat antikvariate buvome radę Vytauto Didžiojo paveikslą – lietuvių dailininko, dabar jau nepamenu jo pavardės. Tada neįpirkome, nežinia, ar būtume Lietuvoje jį pardavę už tokią kainą. Bet dabar jį tikrai nupirktų. Geras daiktas visada turi savo vertę.
– Jūsų namuose daug porceliano ir krištolo?
– Saikingai. Daugiausia tai dekoras – vazos, taurės. Tai, kas gražu ir vertinga, kas tinka mūsų interjere. Labai myliu spalvotą krištolą – žalias, raudonas ar mėlynas taures. Įdomu tai, kad kiekviena spalva išgaunama naudojant tam tikras medžiagas – tai nėra tiesiog nudažytas krištolas – jis taip pagamintas, todėl yra brangus.
Čia pat Jolita prisimena atvejį, kai moteris, apsilankiusi krautuvėlėje, nustebo, kad spalvotas krištolas toks brangus. Sako, kai iškraustė senus namus, „visą dėžę tokio turto“ prie atliekų konteinerio paliko. Todėl, sako pašnekovė, neskubėkime atsisveikinti su senelių, tėvų daiktais. Su jais mūsų namuose gali apsigyventi vaikystės prisiminimai, skoniai, prisilietimai ir nuotaikos. Be to, tai gali būti ir puiki investicija.
– …ir tai turbūt puikiai supranta jauni žmonės?
– Tikrai taip – yra daug jaunimo, kuris supranta daiktų vertę, domisi, perka. Didelę mūsų klientų dalį sudaro žmonės, kurie nori stilingų namų. O juos sukuria ypatingi, išskirtiniai daiktai, kurių ne kiekvienuose namuose rasi. Jų kainos nėra žemos, bet tai ne serijinė produkcija, jos prekybos centre nenusipirksi. Pavyzdžiui, kas nesižavėtų dizainerių kurtomis Rozenalio manufaktūroje gamintomis „Versace“ mados namų lėkštėmis? Arba elegancijos įsikūnijimais – „Royal Worcester“ (Anglija) gaminiais?
Paklausta apie Rusijoje gamintą (arba ir dabar gaminamą) porcelianą, Jolita sako, kad prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą šio porceliano žmonės nenori pirkti.
