Juozas Konstantinas Matulaitis – kunigas ir vertėjas, kurio darbai paliko neišdildomą žymę Lietuvos istorijos puslapiuose. Mintimis apie J. K. Matulaičio gyvenimą besikeičiančiame istoriniame kontekste dalinosi kunigas, Marijampolės kolegijos kapelionas, teologijos mokslų daktaras Kęstutis Žemaitis. Kunigą kalbino „Suvalkiečio“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto antrakursė Gabrielė Minelgaitė.
– Kuo Lietuvai nusipelnęs Juozas Konstantinas Matulaitis?
– Kunigas Juozas Konstantinas Matulaitis iš pirmo žvilgsnio buvo paprastas Vilkaviškio vyskupijos kunigas. Jis baigė seminariją ir buvo šventintas dar prieškario metais. Vėliau kunigavo per visus karus, okupacijas bei tarybinį laikotarpį ir sulaukęsNepriklausomos Lietuvos laikų mirė 2000 metais.
Kunigas Matulaitis žymus tuo, kad jau nuo studijų seminarijoje laikų pradėjo versti knygas iš vokiečių kalbos į lietuvių. Jis versdavo įvairios tematikos knygas: pamokslus, religines, grožinės literatūros. Versdavo tiesiogiai, užrašydamas lietuvių kalba rašomąja mašinėle per kalkę, kad gautųsi keli egzemplioriai, o vėliau prašydavo patikimų žmonių perrašyti. Taip atsirasdavo keliolika ar net keliasdešimt ant paprasto popieriaus per kalkę perrašytų knygų, mašinraščių, kuriuos rankiniu būdų įrišdavo kiti žmonės. Šiandien archyvuose yra lentynos jo išverstų, atspausdintų ir įrištų knygų. Manau, kad kunigą Matulaitį galima būtų pavadinti naujųjų laikų knygnešiu.
– Ar Jūs turėjote progą su juo susipažinti?
– Aš jį pažinojau labai gerai. Baigiau seminariją dar jam klebonaujant Šunskuose, todėl būdamas jaunas kunigas dažnai parvažiuodavau ir kartu aukodavome Mišias. J. K. Matulaitis buvo nuostabaus bei darbštaus kunigo pavyzdys. Atsimenu, kai matydavome jį vaikščiojantį po šventorių su savadarbiu rožančiu arba brevijoriumi. Jis mėgo laiką praleisti ir kieme, kirsdamas malkas, o vėliau galėdavome jį išvysti sėdintį prie rašomosios mašinėlės. Toks būdavo jo gyvenimo dienos ratas: darbas, malda ir poilsis.
Į atmintį įstrigo ir paskutinės akimirkos su juo. Jis visada turėjo didžiulį norą bendrauti: būdavo, užeini į kleboniją, atsisėdi ant sofos, tai vis stengdavosi užlaikyti, kviesdavo dar bent kiek pabūti. Atsimenu, kaip po Mišių sėsdavau į mašiną, o jis vis norėdavo pakalbėti, laikydavosi į dureles, kad tik nenuvažiuočiau.
Papasakodavo jis ir apie senesnius laikus, įvairius įvykius, tiek prieškario, tiek tarpukario laikų. Kai tuo momentu kalbi su žmogumi, net iki galo nesupranti tų pasakojimų vertės, o vėliau, po 10, 20 metų, darosi gaila, kad tokie dalykai liko neužrašyti.
– Kokia buvo kunigo Juozo Konstantino Matulaičio vaikystė?
– Jis nebuvo iš tų žmonių, kuris daug apie save pasakotų, tik žinojau, kad buvo valstiečių vaikas iš Netičkampio kaimo. Tuo metu kaimas buvo religingas: žmonės lankydavo bažnyčią, melsdavosi namuose, giedodavo įvairias giesmes. Dažnai vienas iš šeimos berniukų norėdavo stoti į kunigų seminariją: jeigu tėvai galėdavo, išleisdavo sūnų į gimnaziją, ir jis vėliau stodavo į seminariją.
Nesu tikras, kas jį paskatino stoti į seminariją. Galbūt Marijampolėje veikusio vienuolyno vienuolių pavyzdys, o gal kiti kunigai ar klierikai. Manau, kad daugiausia prisidėjo pašaukimas. Tarpukario Lietuvoje reikėjo ne tik atlikinėti religines apeigas, sakyti pamokslus, bet mokėti ir žmogų guosti, nuraminti, šeimas aplankyti.
– Kiek religinių knygų kun. J. Matulaitis išvertė iš vokiečių kalbos?
– Kunigas Matulaitis išvertė daugiau nei 500 knygų. Dar dabar prisimenu tokį įvykį, kuris nutiko, kai mokiausi seminarijoje. Seserys vienuolės padavė man gražų vokišką romaną, o aš jį parvežiau klebonui Matulaičiui. Tai jis paėmė ir išvertė jį, nors tai nebuvo kokia nors religinė knyga. Tai parodo, kad jis nevengė versti įvairių žanrų knygų.
Knygas vertimui kunigas Matulaitis rinkdavosi atidžiai, ne visomis leidyklomis pasitikėjo. Dažniausiai versdavo knygas, išleistas leidykloje Vokietijoje. Nebuvo taip, kad bet kuri knyga pas jį atkeliauja ir jis tuoj pat, tarsi neturėdamas ką veikti, verčia.
– Kokių sunkumų kunigas Matulaitis patyrė sovietinės okupacijos metais?
– Nors daugelis inteligentų bei kunigų pasirinko pasitraukti, tačiau kunigas Matulaitis neišvyko. Per visą sovietmetį, ypač Stalino laikais, buvo didelės represijos, nė vienas kunigas nebuvo tikras dėl rytojaus. Aukodami Mišias kunigai nebuvo tikri, ar prasivėrus durims neateis jų kas nors išvežti. Daug kunigų kalėjo, buvo ir nukankintų. Kunigas Matulaitis taip pat buvo pasiruošęs viskam, bet net tuo laiku jis nensustojo versti knygų.
– Kaip kun. J. Matulaitis prisidėjo prie Šunskų bažnyčios remonto?
– Tuo metu remontas buvo sudėtingas dalykas ne tik bažnyčiai, bet ir paprastiems žmonėms. Būdavo sunku gauti statybinių medžiagų, surasti darbininkų. Į Šunskus kunigas Matulaitis atvyko dar gūdaus sovietmečio laikais, tačiau jis sugebėjo sutvarkyti bažnyčią: išdažyti, išdekoruoti vidų, sutvarkyti bokštą, įrengti žaibolaidžius, įvesti centrinį šildymą. Tuo metu tai atrodė nepaprastai daug.
– Kaip trumpai apibūdintumėte kunigą Juozą Konstantiną Matulaitį?
– Tai buvo žmogus, pasižymėjęs gražiausiomis bendražmogiškomis ir krikščioniškomis savybėmis. Atsimenu jo nepaprastą mandagumą: nieko neužgaudavo, buvo malonus tiek seneliui, tiek vaikui. Parapijiečiai jį mylėjo, nebuvo nė vieno, kuris blogu žodžiu būtų paminėjęs. Tai buvo švelnus, jautrus žmogus. Visada įsigilindavo į kito žmogaus problemas, užjausdavo.
Kunigas Matulaitis Šunskuose gyveno labai kukliai. Kadangi prieškarinė klebonija buvo nacionalizuota, o vėliau ir sudegė, kunigai gyveno nedideliame, sename namelyje. Nebuvo ten nei centrinio šildymo, nei vandentiekio. Tarybiniams laikams einant į pabaigą kunigui Matulaičiui pavyko kieme pastatyti naują, mūrinę kleboniją, tačiau į ją jis nesikraustė: buvo pripratęs prie kuklaus gyvenimo būdo ir liko gyventi toje senoje trobelėje.
– Kaip jis prisidėjo prie Lietuvos katalikų bažnyčios atgimimo po okupacijos?
– Tuo metu buvo religinės literatūros badas. Turėjome gal vieną, kitą knygelę iš tų tarpukario laikų, keletą maldaknygių, bet beveik nebuvo knygų religine tematika. Matulaičio išverstas knygas skaitė pasauliečiai, kunigai iš jų ruošė pamokslus, o seselės vienuolės naudojo jas mokydamos vaikus tikybos pagrindų. Jo vertimai užpildė knygų stokos spragą.
– Ačiū už pokalbį.
Gabrielė Minelgaitė