Švietime ramybės nėra: vieni mokytojai streikuoja, kiti kaip piligrimai keliauja per šalį, treti tik širdy pritaria streikui, o yra ir tokių, kurie kantriai dirba nepakeldami galvos. Šiame fone „Suvalkiečio“ žurnalistė Loreta Akelienė kalbina Marijampolės marijonų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Zitą Krukonienę. Nors gimnazijoje profsąjungos nėra ir streikas nevyksta, mokytoja širdyje pritaria streikuojantiems.
– Kas nulėmė pasirinkimą tapti mokytoja?
– Kaip ir daugelis, turėjau gerą mokytoją, kurios pamokos labai patiko. O knygas mėgau nuo mažens. Mane mokė Igliaukos mokyklos lituanistė Petrutė Strolienė, labai kūrybinga, įkvepianti pedagogė, išugdžiusi daug lituanistų. Iš kiekvienos laidos būdavo studijuojančių kalbą. Ji užburdavo mus savo pamokomis, labai jų laukdavome. Tik vardas, atsimenu, man nelabai patiko: atrodė, tokiai nuostabiai mokytojai reikia daug gražesnio.
Iš pirmo karto neįstojau į pedagoginį, nes neišlaikiau stojamojo vokiečių kalbos egzamino. Laikiau sirgdama, karščiuodama, ir nepavyko, nors kiti egzaminai pasisekė. Mama paskatino stoti kitur, kad metai neprapultų, taigi įstojau į kultūros mokyklą, saviveiklinio teatro režisūrą. Visgi, matyt, man buvo lemta tapti mokytoja, nes po kultūros mokyklos vis tiek įstojau į pedagogikos studijas.
Po studijų mane pakvietė dirbti Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijoje. Čia buvo daug jaunų pedagogų, geras kolektyvas, iš karto gavau auklėjamąją klasę, mokiau įvairaus amžiaus vaikus. Pradžia buvo smagi, tikrai negąsdinanti. Gal dėl jaunystės. Tiesa, atėjau su mintimi, kad dirbsiu laikinai, bet dirbau nuo 1991 m. iki 2018 m.
Dirbome su vaikų globos namų vaikais, iš kurių neretas turėjo psichologinių ir elgesio problemų, tad būdavo sunkoka. Daugumas iš jų buvo sunkiai valdomi. Visgi tarp jų buvo ir išskirtinių, jautrių vaikų. Visi jie – daug iškentėję savo šeimose. Mokslai nelabai jiems rūpėjo. Bet jie, baigę mokyklą, dažniausiai nepamiršta savo mokytojų.
Pasiremdama ta patirtimi ir šiandien mokau vaikus atjausti kitokį, nevertinti stereotipiškai, stengtis pamatyti ir suprasti kiekvieną. Vandos Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“ man labai suprantamas, pažįstamas kūrinys.
Mokytojo profesijos esmė – stengtis suprasti kiekvieną vaiką. Mokai vaikus ne tik dalyko, bet visko – santykių, bendravimo, net atleidimo. Tai tikrai sudėtingas darbas. Bet nesigailiu, nes dabar nelabai įsivaizduoju savęs kitur.
Augdama tapau savo sesėms mokytoja, kai žuvus sesei ankstyvoje vaikystėje, likau vyriausia. Mano pareiga tapo prižiūrėti dvi jaunesnes seseris. Gal todėl ir šiandien jaučiuosi už daug ką atsakinga, vyras kartais net stabdo – čia ne tavo atsakomybė. Tas pareigos jausmas kartais tampa ir savotiška našta. Bet gal tokia jau vyresnėlių šeimoje dalia.
– Kas iš Liudvinavo atviliojo į Marijonų gimnaziją?
– Pradėjo varginti kasdienis važinėjimas iš Marijampolės, o kita priežastis – norėjau pabandyti kažką naujo. Marijonų gimnazijoje kitokie mokiniai. Ar didelis skirtumas? Tiesą sakant, tarp vaikų didelių skirtumų nėra – daugelis nenori mokytis. Ryškiausiai skiriasi tėvų poreikiai, jų įtaka, interesas, kad vaikas mokytųsi. Vyresnėse klasėse tokių tėvų vaikai daug sąmoningesni, nes įpratinti dirbti, ir mokslas jiems yra prioritetas.
Mano dvyliktokai šiemet itin motyvuoti. Kūrybiniam darbui reikia laiko, todėl rašinius jie rašo ir klasėje, ir namie. Leidžiu ateiti pasitarti. Iš pradžių jiems atrodė keista ši metodika tartis su mokytoja, bet priprato ir patiko. Jie mokosi, o ir aš mokausi kartu.
Rašydami namie kai kurie nusirašo. Aš jiems sakau: galite mane apgauti, bet per egzaminą nieko neapgausite, ką parašysite, tą turėsite. Daugelis – labai kūrybiški vaikai. Yra skaitančių Platoną, Dostojevskį, taigi rašinius parašo tikrai įdomiai. Visgi svarbus tinkamas vaiko nukreipimas, nes nedaugelis turi talentą. Tenka mokyti pasiremti kitų kūryba, panaudoti posakį ar mintį. Ir matau, kad patarimai padeda. Tiesą sakant, pačiai parašyti lengviau, nei išmokyti kitą, bet vyksta kūrybinis bendradarbiavimas ir tai džiugina. Visada labai džiaugiuosi, kai vaikas parašo ir jam pavyksta. Matyti progresą, pastangas man labai smagu. Štai Adomo Mickevičiaus sonetas „Akermano stepės“ iš pradžių vaikams nepatiko, bet paskui sugebėjo panaudoti įvaizdį.
Niekada nežinosi, kokie metodai su mokiniais veiktų, bet šiemet tikrai sekasi.
– Ar tenka kartais panaudoti „policinius“, spaudimo metodus? Ar tokie reikalingi?
– Nežinau, gal tokiais metodais kitam lengviau valdyti klasę. Aišku, visiems norisi pasiekti gero rezultato, bet aš taip nemoku, nenoriu, man taip nepriimtina. Nesinori auginti vaiką kaip vergą baimėje ir įtampoje. Siekis – sąmoningas žmogus, bet gal daliai tik toks būdas yra priimtinas arba paveikus. Liūdna, bet taip yra. Kita vertus, mokytojų turi būti įvairių, nes ir gyvenimas yra įvairus.
– Kokios švietimo aktualijos šiandien jaudina labiausiai?
– Atnaujintos ugdymo programos jaudina mus visus – pokyčiai labai staigūs, neparuošta metodinė medžiaga, trūksta vadovėlių. Su vienuoliktokais net nežinome, ko tarpiniame egzamine iš jų bus reikalaujama. Tai kelia didelį nerimą vaikams, tėveliams ir mums.
Sunku suprasti, kodėl viskas daroma taip nepasiruošus, skubotai. Gal kažkas kažko nepadarė laiku, todėl reikėjo forsuoti? O pagrindinį darbą ant savo pečių visada turi nešti mokytojai. Nesuprantu tokios programų atnaujinimo skubos.
Tai, jog mokytojo profesija bus padaryta prestižinė – melas. Šis darbas nelabai adekvačiai ir atlyginamas. Darbas nenormuotas, tenka dirbti po pamokų, ruoštis joms kartais iki vėlumos. O kur dar rašto darbų taisymas. Mūsų darbas intelektinis ir emociškai sunkus. Kai santechnikas gauna daugiau už mokytoją, nuvertinamas ir aukštasis mokslas. Man gėda už tuos, dėl kurių kaltės mokytojai verčiami streikuoti. Ne vienas puola mokytojus dėl streiko, gėdija. Visgi tikiu, kad nereikia būti vergu, turime būti aktyvūs demokratinės visuomenės nariai. Gimnazijoje profsąjungos nėra, ir streikas nevyksta, bet aš širdyje pritariu streikuojantiems, tik gaila, kad mokytojams trūksta vieningumo. Veikiama pagal principą „skaldyk ir valdyk“. Streikas, ko gero, nieko nelaimės, bet iškelti švietimo problemas būtina.
Šiandien viskas taip sutelkta į tai, kad čia ir dabar turime gyventi puikiai, daug uždirbti. Bet mokykloje daug neuždirbsi, todėl ir nesirenka šio darbo. Aplinkinių pagarbos irgi nėra, daugelis nekenčia mokytojų. Visuomenė mokytoją nuvertina, visi jį šokdina, nes kone kiekvienas gerai „supranta“, kaip dirbti. O vaikai visas replikas girdi namie, perima tą požiūrį ir parodo jį klasėje. Bet kokia mokytojų kritika vaiko akivaizdoje yra blogai. Tada vaikas supranta, kad nėra jokio autoriteto. Ir tėvai su juo sunkiai susitars, jei patys griaus autoritetus. Mūsų kartoje buvo kitaip.