www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Už kalėjimo sienų – kelias į šviesą ir stebuklai

Nemeluosiu: šis vizitas kėlė šiek tiek nerimo. Juk tikrai ne visi per gyvenimą kad ir svečio teisėmis pabuvojame įstaigoje, kurioje į saulę tenka žvelgti pro grotuotą langą. Gal dėl to ir mano apsilankymas Marijampolės kalėjime tikrai pakeitė visas ligšiolines nuostatas. Planai pabūti tik viešnia ir pasiklausyti, ką Kybartų parapijos klebonas, Marijampolės kalėjimo kapelionas kun. Jonas Cikana kalbėsis susitikęs su nuteistaisiais, šiek tiek pakrypo kita linkme. Teko pabendrauti ne tik su kunigu, bet ir įsijungti į diskusiją su nuteistaisiais. Be to, savo mintimis maloniai pasidalino ir Marijampolės kalėjimo viršininko pavaduotojas Vytautas Račius, kuris šioje įstaigoje dirba jau devynerius metus, o prieš tai yra valgęs kriminalinės policijos pareigūno duonos.

Kapelionas Jonas Cikana sako, kad norint kalėjime įveikti vienokią ar kitokią ydą reikia stipraus ryšio su Dievu. Ričardo Pasiliausko nuotrauka.

Eiti į šviesą reikia norėti

Į Marijampolės kalėjimą atvažiavau šiek tiek anksčiau ir mane pasitiko V. Račius. Su juo pakalbėjome apie šią specifinę įstaigą ir su jos veikla susijusius niuansus. Vytautas papasakojo, kad labai džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau nuteistųjų, kurie yra linkę keisti savo elgesį, ieškoti pagalbos ir pagaliau įtikėti Dievu. Džiugu ir dėl to, kad yra savanorių, kurie pasiryžę nuteistiesiems padėti spręsti jiems kylančias problemas.

„Kiekvienam nuteistajam yra parengiamas adaptacijos planas, suplanuojamos veiklos, kurias jis turi įveikti, kad būtų pastebimų pokyčių. Iš nuteistojo elgesio ir programų lankymo sprendžiama, kiek jis stengiasi keistis. Nuteistasis pats turi rodyti iniciatyvą, eiti ir vykdyti tas programas, kurias veda socialiniai darbuotojai, psichologai, užimtumo specialistai. Yra tokių, kurie įveikia programas ir dar prašo, o yra tokių, kurie neina“, – pasakoja V. Račius.

Kalėjimo viršininko pavaduotojo teigimu, didelę įtaką nuteistiesiems daro tie savanoriai, kurie patys kalėjime yra atlikę laisvės atėmimo bausmes, o dabar ateina pasidalinti savo patirtimi. Anot V. Račiaus, tai nuteistiesiems suteikia daugiau motyvacijos keistis ir pasitikėti visu procesu, jie lengviau pastebi, kokiais šviesiais žmonėmis galima tapti.

Aš įėjusi į kalėjimo patalpas šiek tiek sutrikau: visi įstaigos takai ir koridoriai atrodė kaip labirintas, iš kurio be žemėlapio, vargu, ar išeisi. V. Račius dar parodė kalėjime veikiančių vidurinės ir profesinės mokyklų patalpas ir palydėjo į koplytėlę, kurioje galėjau pasikalbėti su  kalėjimo kapelionu kun. Jonu Cikana.

Kad sulauktum Dievo pagalbos, reikia stipraus ryšio

Koplytėlė man pasirodė nedidelė, tačiau labai prižiūrėta. Pastebėjau neseniai įstatytus naujus langus, atkreipiau dėmesį, kad niekur nė dulkelės, o augalų gausybė primena botanikos sodą. Kiek vėliau sužinojau, kad šią patalpą prižiūri vienas iš nuteistųjų – Ruslanas. Jis vienas iš tų, kurie jau padarė pažangą.

Ruslanas buvo malonus ir sutiko šiek tiek papasakoti apie save. Vyras teigė, kad jo gyvenimas itin pasikeitė atradus tikėjimą. Dėl to labai pakito ir jo elgesys. „Vartojau labai stipriai. Reabilitacijos centre pradėjau ieškoti gyvenimo esmės, atradau Dievą. Jis vienintelis, kuris neišdavė, nepaliko, neapgavo. Dabar čia vedu grupėms užsiėmimus priklausomybėms įveikti. Nežinau, ar visiems padeda, bet kas nori išgirsti, tas išgirs“, – sako Ruslanas. Jis tikina, kad svarbu yra ne žodžiai, kuriuos sakai, kai nori pasikeisti, bet elgesys. 

Labai panašiai kalbėjo ir kapelionas kun. Jonas Cikana. Jis pasakojo, jog būna, kad pastebėjęs, kaip žmonės pradeda keistis, po to nustemba, kad jie kažkur dingo, o paskui juos sutinka mieste jau dirbančius.

Kun. Jonas pasakoja, kad nuteistieji pas jį dažnai ateina pasidžiaugti savo laimėjimais, sušvelnintomis ar sutrumpintomis bausmėmis. Kapelionas pripažįsta, jog kartais būna emociškai sunku, kai mato, kad atėjęs nuteistasis, kuriam labai reikia pagalbos, daugiau nesugrįžta. „Gal pasimatymas buvo, gal dar kažkas, bet jeigu jis vienas užsidaręs kankinasi… Galvoji, kodėl jis neišdrįso ateiti. Juk ir bendra malda padeda, jei Dievo prašom pagalbos…“, – sako kun. Jonas.

Paklaustas apie šviesiausią atsiminimą iš ketverių metų jo savanorystės kalėjime, kalėjimo kapelionas minutę susimąsto. Staiga jo veidas nušvinta ir kun. Jonas pradeda juoktis, o paskui papasakoja istoriją, kai turėjo šventinti neseniai pastatytą kryžių ir suremontuotas kalėjimo patalpas. „Kam čia išskirt tas patalpas“, tuomet pagalvojau ir nutariau pašventinti visą kalėjimą. Kartu su Vytautu ėjome per visus skyrius: kas išeina, tų kambarius pašventinam. Kelias valandas taip vaikščiojome, kol viską apėjome. Aišku buvo tokių, kurie burbėjo, kad atsistoti per maldą teko, kiti prašė, kad ir jų kambarį pašventinčiau, kiti liepė neiti į jų kambarį ir burbėjo, ko čia lendu“, – su šypsena pasakoja kapelionas.

Kalbėdamas apie nuteistuosius kunigas negailėjo gerų žodžių ir pajuokavo, kad kartais atrodo, jog kalėjimo koplytėlėje gerokai nuoširdžiau meldžiamasi nei parapijos bažnyčioje. „Čia ateina žmonės, kurie nori pasikeisti. Tam turi būti labai artimas santykis su Dievu. Mat kai eini į bažnyčią tik dėl tradicijos, tavo santykis su Dievu tik paviršutiniškas. Čia, kalėjime, norint įveikti vienokią ar kitokią ydą, reikia stipraus ryšio su Dievu, kad sulauktum jo pagalbos ir  stiprybės. Džiaugiuosi, kad galiu prisiliesti prie žmogaus siekio eiti į doros kelią“, – sako kunigas.

Kelias į pažangą – per savęs pažinimą

Po pokalbių koplytėlėje Ruslanas mane palydėjo į reabilitacijos centrą, kuriame kun. Jonas kalbėjosi su nuteistaisiais. Pakeliui pastebėjau, kad nuteistieji gražiai ir kūrybiškai išpuošę   savo gyvenamąsias patalpas: nuo lubų kabo origami lankstinukai, ant sienų priklijuotos nuotraukos iš įvairių renginių, kažkur kampe – narvelis su cypsinčiomis amadinomis.

Įėjęs į salę irgi nepagalvotum, kad esi kalėjime (dėl to ir man, vienintelei čia merginai, buvo kiek jaukiau tarp tuzino vyrų). Salytėje pastatytas akvariumas, ant sienų priklijuota padrąsinančių žodžių ir baigusiųjų reabilitaciją palinkėjimai. Nuteistieji į salytę renkasi kalbėtis, keliauti „12 žingsnių“ programa ir keisti savo elgesį.

Nuteistieji pristatydami man „12 žingsnių“ programą teigė, kad ji skirta susipažinti su savimi, tai lyg dvasios atbudimas, nes kelio į „12 žingsnių“ pradžia – ligos pripažinimas, suvokimas, kad yra už juos pačius aukštesnė jėga.

Eidami programos žingsniais įvairių priklausomybių turintys žmonės mokosi atpažinti jausmus, pažinti save, atlyginti kitiems padarytą žalą. Taip pat mokomasi dalintis savo patirtimi su kitais, juos išgirsti, suprasti ir padėti.

Reabilitacijos programoje dalyvaujantys vyrai, sutikę pasidalinti savo išgyvenimais su manimi, atviravo, kad jiems sunkiausia buvo susitaikyti su jausmais ir juos suprasti. „Vienas iš pagrindinių man aktualių ir svarbių dalykų buvo jausmų pripažinimas. Mane liga buvo taip paveikusi, kad negalėjau savo jausmų priimti ir pripažinti. Sako, pyktis nemalonus jausmas, bet tai vienas iš gerų jausmų. Jis parodo man, kad kažkur yra problema. Tuomet galvoju, kodėl aš taip reaguoju, kodėl supykstu. Jausmai parodo ne tik džiaugsmingus dalykus, bet ir slypinčias problemas. Suprasti jausmus – pagrindinis dalykas pradedant sveikti“, – sakė nuteistasis.

Nelaisvėje dienas leidžiantys vyrai pasakojo ir apie tai, kad į reabilitacijos centrą atėjo visai savęs nepažindami. „Jau metai, kai lankausi reabilitacijos centre. Čia supratau, kad dar nieko į save neįdėjau, ką galėjau įdėti per savo gyvenimą. Kai manęs prašydavo pasakyti kelis neigiamus ir teigiamus savo būdo bruožus, aš sėdėdavau, nežinodamas, ką pasakyti, nes aš savęs visiškai nepažinojau. Manyje kentėjo, tūnojo vaikas, o ne vyras. Programa ir centras man padėjo užaugti“, – teigė Mantvydas.

Blaivybė atostogų neturi

Nuteistieji irgi turi tikslų ir svajonių. Jų kiekvienos dienos tikslas yra išlikti blaiviam, tuo jie ir vadovaujasi. Vyrai pasvajoja, kas bus, kai išeis į laisvę „Vartojau nuo 15 metų, šiame centre esu trys mėnesiai ir vienuolika dienų. Tiek laiko esu švarus. Vartojimas mano gyvenimą padarė neatsakingą, nemokėjau prisiimti atsakomybės nei už savo elgesį, nei už mąstymą. Reabilitacijoje mokausi visko iš naujo ir jokio sustojimo sveikstant negali būti. Blaivybėje atostogų nėra. Man patinka palyginimas su „Akropolio“ laiptais, kurie leidžiasi žemyn. Tu jais bėgi į viršų, bet jeigu tik sustoji, iš karto leidiesi žemyn. Mano svajonė vieną dieną iš čia išeiti, sukurti savo šeimą ir atsakingai, kaip doram piliečiui, gyventi“, – savo išgyvenimais dalinasi Aivaras.

 Nuteistieji džiaugiasi, kad kalėjime yra ir poreabilitacinė grupė. „Yra toks poreabilitacinis būrys. Keli broliai, kurie lankė šį centrą, greitai išeis, o aš jau turiu ryšį su jais. Mes bendraujam, dalinamės savo sveikimo patirtimis, vienas kitą palaikome. Man nereikia sukti galvos, kur reikės eiti baigus šį centrą, kaip man reikės susikurti saugią aplinką, nes priklausomybė yra labai klastinga liga“, – pasakoja Aivaras.

Dabar reabilitacijos centrą lankantys nuteistieji jau yra pažengę eidami sveikimo keliu. Jie – geriausiai besielgiantys vyrai visame kalėjime. Tačiau jie pripažino, kad daug teko patirti, kol tapo tokie, kokie yra dabar. Vienas iš nuteistųjų prisimindamas apsilankymus psichologo kabinete pasakojo: „sėdi visas piktas ir raudonas, sakai, kad viskas gerai. Klausia, o kas tas gerai? Galvoju: nebekalbink tu manęs. Nuleidžiu galvą, pykstu, nenoriu nieko sakyti. Bet paskui prisiverti, verki ir kalbi“, – pasakojo nuteistasis.

Kalėjimo viršininko pavaduotojas V. Račius, prisijungęs prie pokalbio, taip pat pasakojo, kad vyrai seniau bijodavo net ir pasakyto gero žodžio. „Jie išsigąsdavo, jų niekas gyvenime negirdavo. Visi sakydavo, kad tu blogas nuo pat gimimo, tu blogai elgiesi, niekam tinkamas esi. O kai pagiri, atrodo, kad jam su plaktuku sudavei“, – pasakoja Vytautas.

Patys nuteistieji atvirauja, kad jiems kiek liūdna, kad dauguma žmonių juos tik smerkti. Jie tikisi, kad visuomenė kažkada atras savyje daugiau gailestingumo ir supratingumo.

Tokiomis nuotaikomis mano vizitas Marijampolės kalėjime ir baigėsi. Kalėjimo viršininko pavaduotojas V. Račius labirintus primenančiais koridoriais palydėjo mane iki išėjimo. Užvėrusi šios specifinės įstaigos duris į gyvenimą laisvėje jau žiūrėjau visai kitomis akimis, nei prieš keletą valandų.

Ieva Matusevičiūtė

Palikite komentarą

Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų patirtį. Manome, kad jums tai tinka, bet galite atsisakyti, jei norite. Priimti Skaityti daugiau

Privatumo ir slapukų politika