Rūta Jančauskienė – Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos fizinio ugdymo mokytoja. Moteris dalyvauja pėsčiųjų žygiuose, mina dviratį, yra sportiška, bet nebuvo taip, kad viens du ir sugalvojo išeiti į daug jėgų reikalaujančią piligriminę kelionę. Ji ruošėsi šiam iššūkiui net keletą metų! Daug skaitė apie piligrimystę, kalbėjosi su „kulnus pratrynusiais“ tokiose kelionėse. Ir tik šią vasarą, prieš prasidedant naujiems mokslo metams, su pussesere Danute per penkias dienas piligrimų keliu nukeliavo apie 110 kilometrų. Kelionę moterys pradėjo Žagarėje per Žolinę.
Koks yra piligrimo kelias? Ką valgo, kur naktį galvą priglaudžia, kokie batai kojų negraužia, kiek sveria kuprinė ir kam viso to reikia, kai namuose yra patogus fotelis ir kava – kada tik užsimanai. Kaip sakė pašnekovė, į varginantį, fiziškai sunkų kelią leidžiasi ir turtuoliai, ir vargšai. Nes pati materija savaime, anot Rūtos, nepadaro žmogaus nei laimingesnio, nei nelaimingesnio.
– Kodėl nusprendėte pakilti iš „patogaus fotelio“?
– Ilgai svarsčiau apie piligrimystę. Atrodė, kad įstrigau gyvenime, jaučiau, kad reikia pokyčių. Nors žinojau, kad nuo savęs nepabėgsi. Vis tik pasiryžome ir rugpjūčio viduryje kartu su pussesere Danute išėjome. Planavome, kad vasarai baigiantis jau nebus taip karšta. Bet tuo metu Lietuva buvo kaip ant keptuvės! Dabar jau ir aš iš patirties galiu sakyti, kad į piligrimų kelią žmonės išeina tada, kai nebegali gyventi po senovei, kai vidus šaukia, kad reikia kažką keisti. Net turtingi žmonės, kurie viskuo persisotinę, kurie turi pakankamai materijos – ir jie, gavę vidinį „spyrį“, atsiduria piligrimų kelyje. Galbūt kiekvienam ateina savas laikas tokiai kelionei? – svarsto pašnekovė.
– Kiek kilometrų nužingsniuodavote per dieną?
– Lietuvoje piligrimų kelias suformuotas taip, kad kasdien nueitum 32–33 kilometrus. Iš anksto reikėjo užsisakyti nakvynes, kad būtų kur pailsėti. Maršrutas ėjo nuo Žagarės per Buivydžius, Gutaučius, Ruslius, šią atkarpą baigėme Pakruojyje. Kiekviename kaime būdavo parduotuvė, nusipirkdavome vandens, jogurto. Atrodo, kad visame maršrute mudvi dviese ir ėjome – daugiau nesutikome nė vieno piligrimo – galbūt kiti karšto oro pabūgo?
– Nenuklydote? Juk ne plentais, o vieškeliais ėjote.
– Labai pasistengta savanorių, kurie ruošė šiuos maršrutus: visur matėme rodykles – ar prie medžio, ar prie stulpo, tik reikėjo būti dėmesingoms, kad pastebėtume. Ėjome daugiausia vieškeliais, ir per ražienas teko paėjėti, ir per gyvenvietes. Tikrai nereikėjo eiti laukais ir šokinėti per griovius. Ketvirtą dieną ėjome miško keliuku – tai buvo pati nuostabiausia diena! Tikra atgaiva kūnui tokiame karštyje. Atėję į vieną kaimą neradome parduotuvės, bet radome nuošaliai augančią obelį – prisirinkome obuolių ir pavalgėme. Žinoma, kai prisiobuoliavome, tada kiek paėjėjusios ir parduotuvę radome.
Piligrimas (lot. peregrinus – svetys, užsienietis) – tai keliautojas, pėsčiomis lankantis šventas vietas, susijusias su tikėjimu ir religija. Priežastys, dėl kurių žmonės leidžiasi į tokią kelionę, yra įvairios – religinės, dvasinės, asmeninės.
– Kokia buvo eilinė dviejų piligrimių diena?
– Pusę penkių ryto keliamės, pusryčiaujame, pasiruošiame ir – į kelią. Eidavome iki pusės vienuoliktos. Prasidėjus didžiuliam karščiui, ieškodavome pavėsio. Prieidavome kokią bažnytėlę, miškelį ar piliakalnį, nes, kaip sakiau, maršrutai yra gerai apgalvoti – kad ir kūnui, ir sielai poilsio būtų. Štai pirmąją kelionės dieną, per Žolinę, pataikėme užeiti į kaimo bažnytėlę – ne tik Mišias, bet ir koncertą po jų išklausėme. Po to dar galėjome pailsėti ir specialiai piligrimams paruoštose pavėsinėse.
– Tikriausiai sutikdavote daug žmonių? Ar bendraudavote? Gal pro šalį važiuojantys pasisiūlydavo pavėžėti?
– Ne, pavėžėti niekas nepasiūlė, matė, kad einame su kuprinėmis, kad piligrimės, o ne „tranzuotojos“ esame. O kaimo žmonės, kuriuos sutikdavome, buvo mažakalbiai, bet geranoriški. Vieną rytą atėjome iki kaimo parduotuvės – matome, tik 10 valandą ją atidaro, tai pasukome į kitą keliuką, sutikome moterį, kuri atvėrė savo šiltnamį ir pasiūlė pasiskinti pomidorų. O po to jau ir parduotuvę atidarė, pardavėja arbatos išvirė.
– Įdomu – ar daug piligrimų vaikšto Lietuvoje šiais keliais?
– Priešpaskutinę kelionės dieną viename pakeliui esančiame kaimelyje sutikome savanorį Paulių, kuris pakalbina visus čia užsukančius piligrimus – paklausia, iš kur atvažiavo į piligrimų kelią, kokios profesijos. Jis papasakojo, kad dažniausiai piligrimų keliu eina gydytojai, mokytojai, kūrybinių profesijų atstovai ir teisininkai. Darbininkų, sakė jis, pasitaikė tik du: vienas – kepėjas, kitas – statybininkas. Pasakojo Paulius apie piligrimus, kurie eina Ispanijos šv. Jokūbo keliu, sakė, kad kai kurie žmonės tik tuo gyvenime ir užsiima – ieško savęs, siekia savęs pažinimo. Parodė įdomių nuotraukų, ypač įstrigo tos, kur meniškai nufotografuotos pūslėtos piligrimų kojos.
– Kokios buvo jūsų kojos?
– Irgi pūslėtos. Mano avalynė buvo netinkama – reikėjo specialių žygio batų, mano buvo ne tokie. Bet užtat buvau nusipirkusi pleistrų. Vis tik paskutinėmis kelionės dienomis batai tapo visai blogi, atrodė, kiekvieną vieškelio akmenuką jaučiau. Pūslių neišvengėme.
– Kuprinė buvo sunki? Kas joje tilpo?
– Svėrė apie 6 kg. Joje – daug kojinių, kurias dažnai keitėme (gal tai kiek apsaugojo nuo dar daugiau pūslių atsiradimo), buities, higienos reikmenys, užpilamos košės, marškinėliai. Juos vakare išsiskalbdavome, ir, jei nespėdavo išdžiūti, žiogeliais prisisegdavome prie vilkimų drabužių ir jie išdžiūdavo kelyje.
– Ką naujo jumyse atvėrė šis žygis?
– Mano močiutė sakydavo: eik ten, kur veda širdis, ir viskas bus į gera. Taip ir atsitiko. Žinoma, buvo daug vidinių prieštaravimų – kas jų neturime? Materija svarbu gyvenime, bet yra svarbesnių dalykų už ją. Svarbiausi dalykai, kaip rašė de Sent Egziuperi, akimi nematomi, jie jaučiami širdimi. Kai pradėjome šį kelią, abi su Danute susitarėme, kad sugalvosime po dvi intencijas: vieną asmeninę, kitą globalią. Kai baigėme kelią ir sėdome poilsio, atskleidėme viena kitai, dėl kokių globalių intencijų maldas eidamos kalbėjome – ir dėl karų, ir dėl moralinių nuosmukių. Kai eini per svilinantį karštį, kai atrodo, kad tuoj tuoj krisi, nejučiom pradedi melstis savais žodžiais. Atrodo, kad Dievas išgirsta ir tarsi panėšėja tave, kad lengviau būtų.
– Maldos galia – irgi šios kelionės atradimas?
– Visada žinojau, kad malda padeda. Juk visi bėdoje keliame rankas į dangų. Kaip besakytum, bet „aukščiausia institucija“ yra ten. Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje patyrusi bičiulė Stefanija Navickienė pasakojo, kad piligrimų kelias yra kitoks – maldomis „pakrautas“, tai manau, kad ir Lietuvoje lygiai tas pats. Mudvi su Danute buvome sutarusios, kad eidamos nesikalbėsime, tyloje ir mintyse būsime tik su savimi. Apie daug ką pagalvodavome, rankas į dangų pakeldavome, kai būdavo sunku. Manau, kad sunkumai grūdina žmogų. Per skausmus, net ir per iki kraujo nutrintas kojas, žmogus tobulėja.
– Piligrimų kelio atkarpa eina ir per Marijampolę. Kodėl savo pirmą kelionę pasirinkote ne arčiau namų? Gal nevertėjo bruktis į kitą Lietuvos pusę?
– Norėjome pradėti nuo pradžių – prie Žagarės prasideda pirmoji atkarpa. Pagrindinį 500 kilometrų kelio maršrutą sudaro 21 etapas nuo Žagarės iki Seinų. Prie jo prisijungia papildomos atšakos, iš viso susidaro daugiau nei 1000 kilometrų piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.
– Ko labiausiai pasiilgstate dabar, kai viena piligrimų kelio atkarpa jau įveikta?
– Nepamirštami saulėtekiai! Kyla rūkas, o kokio grynumo oras! Kvepiantis rasa, žolėmis. Jauti, kaip bunda gamta. Norėjosi nufotografuoti kiekvieną akimirką. O kai grįžau, labiausiai norėjau leisti kūnui pailsėti. Kad besiilsėdama kažką veikčiau, ėmiau užrašus ir užrašiau svarbiausias kelionės metu gimusias mintis. Norėjosi užfiksuoti sutiktų žmonių gerumą, jų pasitikėjimą piligrimais ir supratimą, kas yra piligrimystė ir kas toje kelionėje esantiems yra svarbiausia. O svarbiausia – visai paprasti dalykai: vandens gurkšnis, vieta nakties poilsiui, vieta sielos poilsiui, meditacijai. Ir malda, žinoma. Esmė ir prasmė glūdi širdyje – kur viskas prasideda ir viskas baigiasi.
Beje, buvo labai gera žinoti, kad šis kelias sukurtas be jokių projektinių lėšų ar valstybės pagalbos: visus darbus atliko Camino Lituano bendruomenė ir savanoriai. Sužinojau, kad kelio kūrimas – tebesitęsiantis procesas: savanoriai žvalgo ir kitas Lietuvos vietas. Kol bus tais keliais einančių, kelių nepritrūks.