Žinomas ir mėgstamas televizijos laidų ir įvairių projektų režisierius bei vedėjas, scenaristas Vytenis Pauliukaitis visada pabrėžia, kad Marijampolė jam yra labai svarbus miestas. Jis čia gimė ir augo, čia senosiose kapinėse ilsisi jo seneliai ir motina, o netoli jų P. Armino g. vis dar stovi namas, kuriame jis augo. Pauliukaičiai persikėlė gyventi į Kauną, kai Vytenis ėjo į 8 klasę, todėl paauglystę pasitiko kitame mieste, o studijų laikais jo nuolatiniais namais tapo Vilnius, kur gyvena iki šiol.
Šį rudenį V. Pauliukaitis sugrįžo į Marijampolę ir dabar Dramos teatre stato pjesę „Apaštalė“, kurios premjera numatyta gruodžio 1 dieną.
Vaikystės miestas žadina sentimentus
– Marijampolė yra mano kūdikystės ir vaikystės miestas ir aš turiu tikrai daug sentimentų jam. Senasis teatras, kurį dabar rekonstruoja šalia bažnyčios, man irgi svarbi vieta, nes mano pirmas kaip aktoriaus vaidmenukas sukurtas būtent čia 1960 metais spektaklyje „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“ – aš ten kūriau Sauliaus vaidmenį. Be to, mano mama dirbo pirmajame profesionaliame šio miesto teatre grimuotoja-kirpėja. Gaila, kad tada teatras trumpai gyvavo, nes iš Maskvos atėjo komanda jį uždaryti, – prisiminė ateinantį balandį 75-erių metų sukaktį minėsiantis pašnekovas.
Pasak ilgai ir labai nuoširdžiai su „Suvalkiečio“ žurnalistu bendravusio V. Pauliukaičio, dabar, kai šis teatras yra prijungtas prie Kultūros centro ir vyksta įvairūs virsmai, jam labai norisi tikėti, kad kada nors Marijampolė vėl turės profesionalų teatrą, nes Sūduvos sostinė tikrai verta tai turėti – jei pasidomėtume istorija, tai pirmieji lietuviški vaidinimai, mokytojų susibūrimai vyko būtent čia.
– Aš galvoju, kad miestas turės puikų teatrą ir jis nebus kaip pavainikis šiame Kultūros centre. Dabar aš čia repetuoju ne su profesionalais, bet jei pradėtume kalbėti, o kas tas profesionalas ir kas nėra, tai galėtume pastebėti keistą dalyką, kad tie neprofesionalai būna net geresni už tuos tik ką baigusius studentus, kurie nei kalbos valdo, nei turi ryškių savybių, būtinų teatrui, – svarstė režisierius.
Naujasis V. Pauliukaičio darbas Marijampolės dramos teatre nėra pirmasis, jis jau du kartus dirbo Sūduvos sostinėje. Kai Marijampolė 2018 metais buvo Lietuvos kultūros sostinė, Vytenis tuometės merės Irenos Lunskienės buvo pakviestas režisuoti atidarymo iškilmes J. Basanavičiaus aikštėje, ir, anot režisieriaus, tada „driokstelėjo kaip reikiant“. Vėliau buvo projektas su tuomečiu Marijampolės kraštotyros muziejumi, kai čia parengė labdaros vakarą, skirtą Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai.
Iš užmaršties prikels ypatingą moterį
Naujausias V. Pauliukaičio darbas – spektaklis „Apaštalė“ – apie knygnešę, spaudos darbuotoją, visuomenės veikėją, Steigiamojo Seimo narę, buvusią kandidatę į Lietuvos prezidentus, pirmąją moterį masonę Lietuvoje Feliciją Bortkevičienę (1873–1945), kuri dabar yra beveik užmiršta. Šie metai, minint jos 150-metį, Seimo yra paskelbti Felicijos Bortkevičienės metais.
– Kai susipažinau su Marijampolės dramos teatro režisiere ir aktore Milda Mažėtyte-Antanauskiene, pagalvojau – štai kur būtų puiki Felicija. Būtent ji galėtų puikiai sukurti vienos iš mūsų didžiųjų Lietuvos moterų paveikslą, nes mes jau pradėjome gręžtis į savo istoriją, surasti svarbius žmones, juos minėti.
Aš pats mažai žinojau apie Feliciją, bet maždaug prieš dešimt metų buvau pakviestas į projektą, skirtą F. Bortkevičienei, nes Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija kasmet konkurso būdu jau nuo 2004 metų skiria jos vardo Kalbos premiją už reikšmingą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio piliečiams, organizacijoms ar institucijoms. Tada Vilniuje aš gavau įdomų scenarijų, kurį parašė profesorius Andrius Vaišnys ir turėjau progą surežisuoti tą Felicijai skirtą renginį. Labai ja susidomėjau ir pamačiau, kokia tai svarbi Lietuvai moteris, Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės aplinkos moteris, kuri visiškai pamiršta.
Pasak pašnekovo, F. Bortkevičienė susijusi ir su Marijampole. Išties ji artimai bendravo su Prezidentu Kaziu Griniumi, 1919 m. buvusio globotinio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Smolenske buvo kalinta kaip įkaitė, vėliau iškeista į Kauno kalėjime kalintus komunistus. 1920– 1922 metais ji buvo Steigiamojo Seimo atstovė nuo Lietuvos valstiečių sąjungos, išrinkta I (Marijampolės) rinkimų apygardoje.
– Prisiminęs visa tai, aš paprašiau A. Vaišnio, kad jis parašytų pjesę, kurioje žibėtų Felicija, o aktorę Mildą jau turėjau. Prasidėjo darbas, iki premjeros gruodžio 1-ąją lieka ne tiek ir daug laiko, o rezultatą pamatysime dar truputį vėliau, kai atslūgs premjerinės baimės, nervai ir spektaklis pradės gyventi savo gyvenimą. Aš tikiuosi, kad marijampoliečiams bus įdomu sužinoti, kas gi yra ta apaštalė – o Felicija iš tiesų buvo apaštalė, neabejinga žmogui, neabejinga Lietuvai, labai nepatogi tada nei vieniems, nei kitiems, turėjusi tvirtą savo stuburą ir labiausiai siekusi padėti žmogui. Man regis, tos jos savybės labai reikalingos ir šiandien, – sakė režisierius.
Kiekvienas darbas – įdomus iššūkis
Paklaustas, su kokiais iššūkiais susiduria šiame darbe, režisierius teigė, kad kiekvienas projektas yra iššūkis, visada laikai egzaminą, tik vis kitoje klasėje ir su kita kompanija. V. Pauliukaitis sakė, kad jam patinka žmonės, su kuriais dirba naujajame spektaklyje, jie yra tikri entuziastai, ne profesionalai, aukojantys teatrui savaitgalius ir vakarus po darbo.
– Pjesės medžiaga nėra paprasta, nelengva atskleisti tą sudėtingą charakterį, parodyti tarpukario Lietuvą iki 1945 metų, nes ji buvo labai dinamiška, o tų, kurie tada buvo valdžioje, charakteriai labai ryškūs. Čia ir Vilnius lenkų rankose, ir rusų okupacija, ir laisva Lietuva, tad yra ką suvaidinti ir priminti žiūrovams. Man pačiam ta epocha labai svarbi, o Marijampolė man yra Lietuvos širdis dar nuo „Varpo“ ir Vinco Kudirkos laikų. Vaikystėje aš turėjau puikius mokytojus, ir ne tik lituanistus, bet ir Muzikos mokykloje, kurią tada lankiau – jie įskiepijo tuos dalykus, kurie man svarbūs, – teigė V. Pauliukaitis.
Jis labai džiaugėsi, kad spektaklį padeda kurti puikus dailininkas ir scenografas Deimantas Populaigis, sugalvojęs labai įdomų akcentą, kurio režisierius dar nenorėjo įvardinti, o kompozitorius Darius Klišys parašė puikią pagrindinę spektaklio melodiją ir išties labai gerą visą muzikinį takelį. Spektaklyje šalia M. Mažėtytės-Antanauskienės vaidina ir Ričardas Mockus, Raimonda Alesienė, Remigijus Janušaitis bei kiti.
Paklaustas, ar planuoja šiame teatre statyti ir daugiau spektaklių, V. Pauliukaitis šypsodamasis atsakė, kad ateities jis neplanuoja, įvairių darbų turi daug, po pertraukos vėl grįžo į televiziją ir filmuojasi Lietuvos televizijos naujajame projekte – pramoginiame žaidime „Myliu Lietuvą“. Yra ir kitų sumanymų.
– Man išties svarbu, kad tame naujajame Marijampolės teatro etape, kuris dabar yra, būtų daug įvairios dramaturgijos, čia pavyktų suburti stiprią trupę, kad dirbtų ir jaunimas, jauni režisieriai, o mano Felicija turėtų vietą nuolatiniame teatro repertuare, – sakė režisierius.