Taip sako dešimtokė Rosita Rusovičiūtė ir iš tiesų nemažai aukoja dėl savo ateities sporte. Ji šiemet paliko gimtąją Marijampolę ir persikėlė į Vilnių, kur kloja pamatus savo, kaip krepšininkės, karjerai. Pas tėvus grįžta tik savaitgaliais, o kai kalbėjomės šeštadienį, sakė, kad tai pirmas jos rimtas interviu. Papasakojo tądien vykusi į Kauną palaikyti ten žaidusią savo buvusią komandą iš Marijampolės sporto centro. „Vykau sirgti už merginas, nes su jomis ilgą laiką treniravausi, tik jos šiek tiek jaunesnės už mane.“
Trenerė padėjo apsispręsti
Rositos trenerė Ela Bajorūnienė jai ir patarė vykti į Vilnių, kai mergina gavo kvietimą ten mokytis specializuoto ugdymo sporto krypties klasėje ir svarstė, ką nuspręsti. Rosita pasakojo, kad jau ir pati buvo pradėjusi dairytis galimybių labiau tobulinti savo žaidimą. Turėjo kelis pasiūlymus, bet labiausiai viliojantis pasirodė iš Vilniaus Ozo mokyklos. „Visą vasarą galvojau, ką nuspręsti. Kai trenerė patarė pasirinkti Ozo mokyklą, kurioje ji pati mokėsi ir žaidė už „Kibirkšties“ komandą, apsisprendžiau. Dabar mano krepšinio klasėje mokosi merginos iš visos šalies: Biržų, Alytaus, Molėtų, Kupiškio“, – pasakojo mergina. Labiausiai sakė dvejojusi dėl to, kad sunku bus palikti šeimą, tėvus. Dar gąsdino ir tai, jog viena mergina, kuri prieš Rositą nusistačiusi, mokosi ten pat ir žaidžia toje pačioje komandoje.
Komandiškumo kūrimo sunkumai
Kadangi krepšinis – komandinis sportas, labai svarbu gerai sutarti su komandos nariais. Tad reikia stengtis išlaikyti pozityvų mikroklimatą. O pasirodo, kad tai padaryti ne visada paprasta.
Rosita papasakojo, kad viena mergina iš Plungės gal dėl konkurencijos, gal dėl kitų priežasčių kėlė jai įtampą. Visgi šią vasarą kai kas pasikeitė. Lietuvos rinktinės stovykloje merginoms buvo paskirta apsigyventi kartu. Jos išsiaiškino, susibendravo ir dabar problemų nėra. „Dabar ji jau nedaro jokių nesąmonių. Esame klasiokės ir žaidžiame vienoje komandoje.“
Nusekė paskui brolį
Rositos kelias į krepšinį prasidėjo Marijampolės sporto centre. Ketveriais metais vyresnis brolis Domas pirmas pradėjo ten lankyti krepšinio treniruotes. Sesė su tėvais vykdavo jo paimti po treniruočių. Rosita prisimena, kaip brolio treneris Kęstas Juozaitis, pastebėjęs jos susidomėjimą sportu, patarė Elai Bajorūnienei ją pakviesti treniruotis. Taip nuo 1-os klasės viskas ir prasidėjo. „Man nuo mažens labai patiko šitas žaidimas. Tikiuosi, tas sportinis kelias man dar ilgai nesibaigs“, – sako Rosita.
O namų ilgesys dar kamuoja, bet ne taip stipriai. Prisimena, kad sunkiausia dėl to jai buvo vasarą, kai dalyvavo Europos čempionate rugpjūčio 10–19 dienomis. Ji pateko į Lietuvos rinktinę ir dalyvavo U-16 grupės varžybose Juodkalnijoje. „Tada man buvo pirmas kartas taip ilgai išbūti be tėvų, toli nuo namų. O dabar galiu savaitgaliais grįžti iš Vilniaus, todėl nėra taip sunku. Visgi jaučiu ilgesį, norisi su tėvais pasitarti, pasiguosti.“
Iš Europos čempionato merginos grįžo nuliūdusios, nes rinktinė užėmė 7 vietą. „Aišku, tikėjomės prizinės vietos, bet sporte visko būna, o 7-ta vieta irgi gerai“, – sako Rosita.
Šiandien ji pasakoja labai toli į priekį nežiūrinti, susitelkia į dabartį. „Vilniuje jaučiuosi gerai, turiu draugišką kambariokę Gytę, kuri yra ir komandos draugė. Mums smagu ir linksma gyventi kartu. Tikiuosi Vilniuje būti labiau pastebėta ir siekti didesnio tobulėjimo. O ateity norisi susikurti krepšininkės karjerą. Su krepšiniu galėčiau pamatyti pasaulį, ir pasaulis sužinotų apie mane“, – sako mergina.
„Noriu būti profesionali krepšininkė“
Dienotvarkė Ozo mokykloje įtempta, prie jos priprasti Rositai buvo sunkoka. Turi dvi treniruotes per dieną. Iš ryto būna trys pamokos, tada treniruotė ir vėl trys popietinės pamokos. Marijampolėje ji turėdavo mažiau treniruočių, tad dabar labiau pavargsta, o ir patinginiauti nėra progų. „Dabar jau šiek tiek pripratau. Man patinka sportuoti, bet nėra lengva. Kartais apima tingulys, bet žinau, kad norint kažko pasiekti, reikia pasistengti“, – sako ji, pridurdama, kad tenka laiką taip susidėlioti, kad viską spėtų.
Taigi porą metų teks paprakaituoti. Visgi ji sako galvojusi, kad mokytis bus sunkiau, bet kol kas viskas sekasi gerai. „Tikiuosi, pažymiai nesuprastės. Nors nėra taip sunku, kaip įsivaizdavau.“ Jai labiausiai patinka chemija, nes lengva, viską supranta. Ši pamoka teikia malonumą. Dar ir matematika patinka, bet mažiau. O sunkiausiai einasi su fizika ir rusų kalba.
Ateity Rosita įsivaizduoja save trenere, norėtų mokyti vaikus, kad šie pamiltų krepšinį. „Noriu būti profesionali krepšininkė. Man pavyzdys – trenerė Ela, ji septynis kartus nugalėjo tritaškių metimo varžybose, net ir prieš vyrus. Myliu Kauno „Žalgirį“, stebiu jį, kaip ir savo miesto komandą „Sūduva-Mantinga“. Mokausi stebėdama jų žaidimą“, – pasakoja ji.
Rosita dabar žaidžia Vilniaus „Kibirkštyje“. Praėjusį trečiadienį (spalio 11 d.) dalyvavo pirmose varžybose. Rosita šių varžybų laukė su dideliu jauduliu. Pasisekė puikiai: laimėjo prieš Vilniaus komandą DPV rezultatu 69:63.
Iš kiekvieno pralaimėjimo pasimokai
– Krepšinis dabar užima visą mano gyvenimą. Kai pamilau krepšinį, be jo, nieko daugiau ir nematau. Nors buvo ir sunkių momentų, kai norėjau mesti, – atviravo mergina.
Kai komandai nesisekdavo, kadangi ji yra savo komandos lyderė ir trenerės dešinioji ranka, kartais tai ją labai paveikdavo, prislėgdavo atsakomybė už visas. Kartais ir su trenere Ela susikirsdavo, išsiskirdavo nuomonės. Po paskutinio Moksleivių krepšinio lygos sezono Rosita pasakojo parašiusi trenerei Elai ilgą žinutę, nes tada jautėsi labai blogai. Komanda pateko į finalo ketvertą, bet pralaimėjo, neužėmė prizinės vietos. Dėl to Rosita labai save graužė. „Trenerė tada man pasakė, kad manimi tiki. Ragino nenusiminti. Ji mato mano galimybes, nori, kad daug pasiekčiau. Po to sezono ėmėme tikrai geriau suprasti viena kitą“, – prisimena jaunoji krepšininkė.
Šiandien ji žino, kad reikia nepasiduoti, per daug nesusireikšminti. Iš kiekvieno pralaimėjimo pasimokai ir eini tolyn. Kol kas Rosita svajoja studijuoti sportą, bet kaip parodė ir brolio Domo pavyzdys (jis su krepšiniu baigė ir studijuoja finansų srityje), gali dar nutikti visko, gyvenimas gali pasukti visai kitu keliu. „Visgi šiandien tikiuosi, kad krepšinis bus mano ateitis“, – sako R. Rusovičiūtė.