Artėja Vėlinės. Laikas, kai prisimename savo artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Lankydami jų kapus, tikriausiai pagalvojame ir apie save – juk, kaip sakydavo mano močiutėlė, nė vienas su varnom neišskrisime. Kodėl bijome mirties, kodėl vengiame apie ją kalbėti? Ko trokšta iškeliaujantys į Amžinybę? Kaip ir apie ką su jais kalbėtis? Pagaliau – kaip nuprausti mirusįjį? Ar verta graužtis visą likusį gyvenimą, kad nespėjome uždegti žvakės savo mirštančiam artimajam? Ar „sveika“ gedėti dešimtmečius? Apie tai kalbamės su „Addere Care“ slaugos ligoninės sielovados ir terapijos komandos vadove bei Šv. Ignaco Lojolos kolegijos sielovados programos lektore Lina Jakele (45 m.), jau daugiau kaip dešimtmetį išlydinčia žmones į Amžinybę.
Sebin Thomas Babu nuotrauka
– „Neįprastas moters pasirinkimas“, daug kas pasakytų.
– Galbūt. Pradėjau dirbti jauna ir buvau pirmoji, kai Lietuvoje buvo tik ką valstybės patvirtintas dvasinio asistento etatas. Tai mane labai brandino, mokė ir tebemoko gyventi, nes mirtis ir gyvenimas – neatsiejami dalykai. Man buvo didelė malonė dirbti su ligoniais, kuriuos palydėdavau į Amžinybę. Tai buvo žmonės, kurie man nemelavo, kurių visi įvaizdžiai („ką aš turiu ir ką aš galiu“) jau buvo nukritę, nes ribinės patirtys neįtikėtinai apvalo žmogų. Ant gyvybės ir mirties slenksčio esantieji brandino mano vidinį stuburą.
Kai kasdien esi šalia trapaus žmogaus, neturi iliuzijos, kad tavo kūnas yra amžinas. Todėl visada savęs klausiu: „O kaip tu, Lina, gyveni šiandien? Ar tu patenkinta savo diena, gyvenimu? Nes šitas tavo gyvenimas vieną dieną baigsis“. Turėjau ir turiu prabangą būti šalia trapios tikrovės, kuri leidžia reflektuoti, kokį gyvenimą pati gyvenu. Todėl mano didžiausias universitetas – ši patirtis būti su ligoniais. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kokia brangi tai patirtis.
– Įstrigo girdėtas pasakymas, kad kaupti daiktus reikia iki 60-ies metų, po to juos reikia pradėti dalinti, dovanoti.
– Mano tėtis šį amžių pamažino – sakydavo, kad daiktus, patirtį ir visa kita reikia kaupti iki 50-ies. Nes tada eini į kalną. O kai imi leistis nuo šio kalno, reikia viską paleisti, nes materija yra balastas. Sunku išeinančiam, jei jaučiasi tuo balastu „aplipęs“. Tai išminties koncentratas, jį mums perduoda besiruošiantieji į Amžinybę. Todėl ir sakau, kad yra lobis būti šalia žmonių, kurie tau išmintį už dyką dovanoja.
– Ar nesunku būti akistatoje su mirtimi?
– Po metų šiame darbe iš tiesų išgyvenau didelę krizę, maniau, teks palikti šį kelią, nes buvo atsiradęs toks fiziologinis reiškinys – kai ateidavau pas ligonį, mane pradėdavo fiziškai pykinti. Man atrodė, kad darbas ne per sunkus, o fiziologija sakė, kad per sunkus. Bet gavau profesionalios pagalbos iš šalies ir man tai padėjo – supratau, kaip svarbu nesitapatinti su mirštančiaisiais, reikia gyventi savo gyvenimą. Atrodo, susidraugauji su ligoniu, atsiranda ryšys, bet reikia išmokti ir „paleisti“ jį, nenumirti kartu. Šis kelias mane mokė, ugdžiausi sveikam, tikram santykiui. O patirtys formavo mano asmenybę, žinojimą, kad ir pati ne amžinai čia esu. Būti su žmogumi, kuris ateina prie Amžinybės slėpinių – be galo prasminga. Dabar, kai manęs klausia, kodėl aš tiek daug dirbu, sakau: nes matau prasmę. Mano gyvenimas yra pilnas gyvenimo.
– Ką turėtume žinoti apie akistatą su mirtimi?
– Mūsų laikysena žmogaus ir jo mirties akivaizdoje yra labai svarbi. Pagarba mirčiai pirmiausia kyla iš to, kad pagarbiai žiūriu į gyvenimą. Mirtis yra gyvenimo tikrovės dalis. Turime užsidėti nuolankumo, pagarbos „akinius“ į slėpinį, kuris apgaubtas paslapties, iki galo mes niekada to neišsemsime ir nesuprasime. Todėl būkime pagarbos, nuolankumo pozicijoje. Fiziniame pasaulyje mums reikia fizinių dalykų, o mirusiam žmogui arba dvasiniam pasauliui svarbiau malda, dvasinis susitaikymas, „paleidimas“.
– Sakoma, kad mirusiajam reikia užmerkti akis, jei miršta atviromis. Kodėl?
– Užmerktos akys yra ženklas, kad tam žmogui nėra svarbu fizinė šviesa – mūsų tikrovė. Jis jau regi Amžinybę, jam svarbu amžinos tikrovės šviesa.
– Ką reiškia mirusiojo nuprausimas, ar tikrai (ir – kaip) tai reikia daryti?
– Kūno prausimas taip pat yra ženklas, kad mes nuo fizinio kūno nuvalome šio pasaulio, fizinės realybės, nuovargio, nuoskaudų dulkes ir paruošiame jį amžinam miegui, karstui, kuris tampa jo lova. Prausimas yra ir tam tikra estetikos dalis – kad kvapo nebūtų. Kempine, šiltu vandeniu su muilu gražiai nuprausiamas kūnas. Galima ištepti kvepiančiais eteriniais aliejais. Tai ritualai, kurie yra kultūros, liturgijos arba papročių dalis. Jie reikalingi mums, gyviesiems. Paskutinį kartą nuprausę kūną atiduodame jį amžinam poilsiui, suprasdami, kad mirusiajam dabar patys svarbiausi yra dvasiniai dalykai. Todėl nuprausimą lydime malda ar kaip mokame – atleidimu, „paleidimu“ į tą, geresnįjį, dvasinį pasaulį.
– Ar žmonės bijo mirties?
– Kalbėtis apie mirtį labai mėgstu ir su ligoniais, ir su savo studentais. Beje, visi ligoniai, su kuriais bendravau, norėjo kalbėtis apie tai, nė vienas nesakė „nekalbėkim“. Manau, kad skausmo, mirties labiausiai bijo mūsų fizinis kūnas, nes tai reiškia jo sunykimą. Mirties bijo ir mūsų psichologija, nes ji tarsi nujaučia, kad mes turėtume egzistuoti amžinai. Bet mano patirtis ir Bažnyčios išmintis sako, kad žmogaus siela, užmezgusi dvasinį santykį su Dievu, mirties nebijo. Tai paliudijo ir kiti giliai tikintys žmonės. Mano tėtis, iškeliaudamas į Amžinybę, man, savo vaikui, paliudijo, kad galima nebijoti mirties. Tai vertingiausias dalykas, ką jis man paliko.
– Kaip jums atrodo iš šalies – ar sunku žmogui numirti?
– Mirtis, kaip ir sakiau, yra susijusi su gyvenimu. Jei sunku buvo gyventi – greičiausiai ir numirti bus sunku. Esu turėjusi daug patirčių, kai artimieji konfliktuoja šeimose, su vaikais, su gimine – tokie žmonės labai sudėtingai iškeliauja. Nerimas, neatleidimai, nuoskaudos labai susiję su mūsų fiziologija. Kaip nuo pusės amžiaus reikia pradėti dalinti daiktus, taip turėtume „paleisti“ ir nuoskaudas, atleisti nesusipratimus, susitaikyti – nes mums nereikia šio balasto Amžinybėje. Yra reikalingas pasiruošimas mirčiai.
– Ką reikėtų daryti, kaip elgtis mirties akivaizdoje?
– Tuo momentu mes geriausiai paliudijame, kas esame. Kaip gyvename, taip ir mirštame. Mirties akimirka – ribinė patirtis, kai neturi kur slėptis. Kai išryškėja tavo veidas. Šalia esančiųjų – taip pat. Tuo momentu svarbiausia yra ramybė, malda ir natūralus artimiausių žmonių buvimas. Mirštantieji tikrai labai nori, kad jų artimieji būtų kartu. Esu susidūrusi su situacijomis ligoninėje – artimieji ateina ir tikrai nežino, kaip elgtis – ar verkti reikia, ar melstis. Visada drąsinu: būkite taip, kaip norisi būti. Jei norisi verkti – verkite, jei norisi kalbėtis ir prisiminti kažką brangaus – prisiminkite, jei norite atsiprašyti – atsiprašykite ir susitaikykite. Juk per gyvenimą vis tiek užmezgame tam tikras tradicijas ir ritualus su savo artimaisiais.
Jei šeimoje visada buvo meldžiamasi, tai ir paskutinę akimirką artimajam labiausiai reikės maldos. Bet yra netikintys arba neturintys maldos patirties. Tai gal turime kokių prisiminimų, kurie ramina žmogų? Meilė ir buvimas šalia irgi yra dvasinė patirtis, iškeliaujantiems tai labai svarbu. Rankos padėjimas, apkabinimas, kitam – tyla labai brangi. Reikia vadovautis savo širdimi – ko aš noriu ir matau, kad reikia artimajam.
– Net jei artimasis jau trys paros užsimerkęs, ir nežinome – girdi mus ar ne?
– Būtent. Ir kartais po tų trijų parų artimasis atsimerkia, dar pasako kažką labai svarbaus ir iškeliauja. Net jei žmogus yra komoje, natūralus buvimas šalia jo, malda ar giedojimas tikrai veikia. Pavyzdžiui, jei šeimoje visada buvo dainuojama, jei išdainuodavote skausmą, laimę ar nelaimę, tai ir artimojo palydėjimas dainuojant jo mėgstamas dainas gali būti geriausia liturgija.
– Daugelis esame įsitikinę, kad labai svarbu uždegti šventą žvakę mirštančiajam. Jei nespėjama ar nėra galimybės to padaryti – sąžinę graužia, kad nepadarėme visko taip, kaip reikia.
– Jei neturiu tikėjimo, tradicijų, tai mūsų psichologiniam nusiraminimui tokia tradicija (uždegti žvakę) padeda. Jei uždegusi žvakę manysiu, kad mirusiajam lengviau ir geriau, ir man bus psichologiškai geriau. Jei neuždegsiu žvakės (nespėsiu, nebūsiu šalia), bet melsiuosi, nuo to nebus blogiau mirštančiajam (ar mirusiajam). Kiekvienas prietaras ar tradicija turi savo žinutę ir labai svarbu ją „atrakinti“. Aš visada linkiu, kad ieškotume tradicijų – jos yra sveika mūsų psichologijai. Tradicijos padeda susitikti šeimai, susitaikyti, ateiti į Mišias, prie artimojo kapo – jos padeda kurti santykį, atleisti, „paleisti“ mirusįjį. Visa mirusiųjų kultūra iš tikrųjų reikalinga ne mirusiajam, bet mums. Mums skirtos trys dienos susitaikyti, suprasti, kad žmogus mirė. Bet mirusiajam dar labiau reikalinga malda, kad jo siela galėtų matyti Dievą.
– Ar galime susikurti savas tradicijas ir savaip bendrauti su išėjusiais?
– Žinoma, mūsų santykis gali išlikti gyvas. Jei esu laisvas, „paleidęs“ tą žmogų, tai žinau – jis mano užtarėjas, jis mane lydi, saugo, manęs laukia, man linki paties geriausio. Maldoje galiu su juo būti. Jis toliau gyvena dvasiniame pasaulyje, o aš dar keliauju šiame gyvenime.
Irmanto Gelūno nuotrauka
– Kiek laiko gali trukti gedėjimas?
– Esu mačiusi patologinių gedėjimų, kai dešimtmetį raudama mirusios mamos, nes nėra susitaikymo, ji „nepaleidžiama“. Labai svarbu ir mums, ir mirusiems – susitaikymas, kai matome mirusį kūną ir jį „paleidžiame“. Būdami prie karsto meldžiamės, tiesiog būname. Neskubame. Išbuvimas, išgedėjimas bent tris dienas yra labai svarbus ir mums, gyviesiems – vyksta tam tikros apeigos, mes tarsi įeiname į dvasinį pasaulį, „paleidžiame“ mirusįjį ir grįžtame į gyvenimą. Mums, likusiems, yra tai svarbu.
– Kaip išbūti, išgedėti, kai šiais laikais vaikai, giminės išsibarstę pasaulyje ir mirus artimajam laukiama (kartais beveik mėnesį), kol į laidotuves susirinks šeima? Kaip eiti į darbą, kaip jį dirbti, kai tau brangus žmogus miręs, bet nepalaidotas, kai neatsisveikinta su juo?
– Tokio gyvenimo pasekmes jau turime – pasaulyje labai daug nerimo, pasimetimo. Ką daryti? Išsiplėškime“ bent tuo metu iš darbų. Jei „neišsiplėšiame“, ragaujame to pasekmes – nerimo, baimių, nesusitaikymo, neišgedėto gedėjimo. Tada mus „išplėšia“ ar liga, ar psichozė, ar karai. Štai tada mes „išsiplėšiame“ ir sustojame. Nebegalime bėgti, nes susirgome. Arba buvo visada taip gerai, kad nebuvo kada tą gerumą švęsti. Ir staiga ištinka pandemija ar karas – ir visi sustojame. Ir nežinome, ką daryti, susidūrę su bacila ar bomba. Žinokime – jei patys „neišsiplėšime“, mus visada „išplėš“ pats gyvenimas.
– Ar tenka atsakinėti ligoniams į klausimus apie kremavimą? Ar klausia, „kaip mano kūnas prisikels, jei bus sudegintas“?
– Kalbamės apie tai. Stengiuosi pasakyti, kad dvasinė tikrovė yra tobulesnė nei fizinė tikrovė. Ar mūsų fizinis kūnas suirs žemėje, ar sudegs, ar bus sudraskytas sprogus bombai – tai neturi reikšmės. Mums sunku tai suprasti, nes neturime tos tobulesnės tikrovės patirties. Manau, kad mūsų netobulas kūnas prisikels tobulesnėje versijoje, kuriai nebus kliūtis nei dulkės, nei pelenai.
– Kaip kalbėtis su žmogumi, kuris pats nuolat užsimena apie mirtį?
– Girdėkime, ką jis sako: kai žmogus kalba apie mirtį, reiškia, jis nori apie tai kalbėti. Prisėskime ir pasikalbėkime su juo – „O ką tu apie tai galvoji, kaip norėtum, kad būtų? Kas svarbaus dar liko nepadaryta? Gal yra kokie nors nepasakyti dalykai?“. Kalbėkimės apie išsiskyrimą – kas svarbu, ką turėtume žinoti, kokias tradicijas tęsti? Galime paprašyti, kad globotų ir melstųsi už mus iš dangaus, saugotų mus.