www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Kepti duoną – drūto vyro darbas

Vilkaviškietis Darius Langaitis (34 m.) jau aštuoneri metai kepa ruginę duoną malkomis kūrenamoje krosnyje. Negana to, rugius pats mala akmeninėmis girnomis. O duonos tešlą minko ąžuoliniame kubile. Ko gero, netikite, kad XXI amžiuje tai gali vykti. Gali, pasirodo! Jei kam būtų įdomu, tai Darius yra baigęs teisės ir policijos veiklos mokslus, jis – buvęs policijos pareigūnas. Bet ir duoną kepti – labai prasmingas darbas, o policijos šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“ galima pritaikyti ir čia – GINTI tradicinę duonelę nuo nenatūraliai išpūstų produktų, duona vadinamų; SAUGOTI iš senelio paveldėtą naminės duonos receptūrą; PADĖTI šiuolaikiniam žmogui atrasti (arba prisiminti) tikros lietuviškos duonos skonį.

Darius Langaitis: „Duonytė tris valandas kepė malkomis kūrenamoje krosnyje“.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Tėtuko Juozo pamokos

Darius, kalbėdamas apie duoną, savo pasakymais iškelia ją ant pjedestalo (nes iš tiesų ten jai ir vieta). Vadina ją jaukiai – „duonyte“. Iš karto pajunti, kad kalbiesi su žmogumi, kuris labai myli savo darbą.
– Duoną kepti išmokė tėtukas Juozas, gyveno tada Žaliojoje, turėjo lauko virtuvėlėje duonkepę krosnį pasistatęs. Būdamas paauglys, kokių 15 ar 16 metų, jau eidavau tėtukui padėti – leisdavo ir paminkyti, ir duonos kepaliukus formuoti. Nors koks ten mano, vaiko, padėjimas buvo… Bet išmokau, kaip ir kitus savo nagingojo tėtuko darbus: jis buvo puikus medžio meistras, – pasakoja Darius. Ir priduria, kad ne tik senelis – ir tėtis mokėjo kepti duoną, tad drąsiai save vadina trečios kartos duonos kepėju.

Darius pasakoja, kad į Vilkaviškį šeima persikėlė, kuomet Žaliojoje sudegė senelių sodyba. Mieste, senelių ūkiniame pastate, Darius įsirengė kepyklėlę, o tėtukas čia pastatė didelę duonkepę krosnį, į kurią galima pašauti net 20 duonos kepalų. Prieš porą metų, kai įgriuvo krosnies skliautas, Darius pats iš naujo sumeistravo krosnį, nes buvo matęs, kaip tai darė senelis Juozas.

Duoną kepa porą kartų per savaitę

Nori nenori, bet vis tenka prisiminti tą pasaką, kai vilkui patiko duonos skonis, bet išgirdęs, kad pirmiausia reikia rugius pasėti, juos nupjauti ir t. t. – nusprendė, kad ai, jau geriau kokią avį pievoje nugriebti.
Darius rugių nesėja, bet perka juos iš Lekėčiuose (Šakių r. sav.) gyvenančio ūkininko. Sako, per tiek metų atsirinko pardavėją, suprato, kas yra geras rugys. Pieną, sviestą (jie reikalingi senoviškam pyragui kepti) taip pat perka iš patikimų ūkininkų:

– Man svarbiausia, kad būtų švarus ir saugus produktas, – apie veterinarinius reikalavimus ir visus privalomus dokumentus sako pašnekovas.

Bene labiausiai nustebino tai, kad Darius rugius pats mala akmeninėmis girnomis.

Tik ką iš krosnies išimta duona visą kepyklėlę pripildė nuostabaus kvapo.

– Kai pasakau kam nors, kad girnos akmeninės, visi įsivaizduoja, kad tai mechaninis rankų darbas. Iš tiesų girnos iš XXI amžiaus – elektrinės, bet tikrai labai retas prietaisas, nežinau, ar tokiomis dar kas nors mala grūdus, – sako Darius.

Kai „padūsauju“, kad reikia daug fizinės jėgos minkyti duonos tešlą kubile, Darius pritaria – tikrai nelengva. Tai visai ne tas pats, kaip namuose kepaliuką orkaitėje išsikepti. Kai kepi parduotuvėms, duonos reikia daug, tai ir jėgų reikia daug.

– Negaliu skųstis – turiu ir šiuolaikinių įrenginių, pavyzdžiui, tešlos maišyklę, bet duonos masės apmaišymas ir pabaigimas vyksta rankomis. Be to, rankos, jų šiluma duonos kokybę pakylėja į kitą lygį, – sako pašnekovas.

Duonos ir pyrago receptai – unikalūs

Paklaustas, ar išlaikė senelio receptą, Darius sako, kad taip – pagrindas išlikęs tas pats. Svarbiausia šiame procese – rauginimas ąžuoliniame kubile. Ąžuolas padeda raugui geriau išrūgti. Dar labai svarbu, sako pašnekovas, kubilo neplauti vandeniu. Jei išplautum – sugadintum, nes pranyktų raugo bakterija, be kurios skanios duonytės neiškepsi. Tad po kiekvieno minkymo kubilą gerai išgramdo, išvalo ir palieka laukti naujo minkymo.

Tik ką iš krosnies išimta duona visą kepyklėlę pripildė nuostabaus kvapo.

Taigi – duonos receptas yra, bet visada norisi kuo labiau įtikti pirkėjui, ypač šiais laikais, kai vis daugiau duonos valgytojų nori su ja gauti kuo įvairesnių medžiagų. Tad Darius prideda saulėgrąžų, kanapių sėklų, į baltą duoną su tuo pačiu raugu įmaišo sezamo sėklų. Vis tik populiariausia – juoda ruginė duona. Ir dar senoviškas mielinis pyragas, kurį labai mažai kas kepa, o nori jo tai visi! Kvepia jis iš tolo, ir kur nekvepės – naminiu pienu ir sviestu pagardintas. Tokį išmokė kepti močiutė. Bet pyragą Darius kepa rečiau ir mažesnius kiekius, nes tešlos konsistencija tokia, kad ją išminkyti dar sunkiau nei duoną.

Trys kartos

– Gal bus ir ketvirta duonytės kepėjų karta? – klausiu Dariaus.

Vienuoliktus metus skaičiuojantį sūnų ir septynmetę dukrą auginanti šeima to dar negali pasakyti, bet ką gali žinoti – juk abu su žmona yra duonos versle. Minkyti duonos tešlą, sako Darius, moteriai būtų labai sunku, tad ji vyrui gelbsti organizaciniuose reikaluose.

Man labai smagu, kai tėtukai giria mano keptą duoną – o jie griežti vertintojai. Iš karto pasako, jei kas ne taip. Bet dabar jau ir pats galiu ją vertinti: ir iš kvapo, ir iš išvaizdos, – sako Darius, pridurdamas, kad duonos kepimas jam – tarsi meditacija: šis darbas labai aiškiai „signalizuoja“, kad darai labai gerą ir prasmingą darbą.

Palikite komentarą

Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų patirtį. Manome, kad jums tai tinka, bet galite atsisakyti, jei norite. Priimti Skaityti daugiau

Privatumo ir slapukų politika