Kai Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre lietuvių kalbos besimokančių ukrainiečių buvo paklausta, ar jie sutiktų papasakoti, kaip sekasi mokytis, pasidalinti savo istorijomis su laikraščio skaitytojais, pirminė reakcija nebuvo teigiama. Padėtis pasikeitė, kai po vienos iš pamokų nuėjome į jų klasę ir paklausėme, ar sutiktų pasikalbėti. Beveik pusė iš pamokoje buvusių ukrainiečių pasiliko ir pasidalino savo istorijomis, papasakojo, ar sunku yra mokytis lietuvių kalbos, kaip jie jaučiasi gyvendami Marijampolėje.
Ričardo Pasiliausko nuotraukos.
Ukrainiečius pasveikino jų kalba
Pirmieji lietuvių kalbos kursai čia gyvenantiems nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams buvo surengti dar pernai, nuo rugsėjo iki metų pabaigos. Pasak šių kursų koordinatoriaus, centro metodininko Vyganto Dilio, pernai kursus baigė 70 asmenų, dar 8 ukrainiečiai gavo pažymėjimus apie lankytus kursus (be A1 lygio). Formuojant grupes ukrainiečių skaičius buvo didesnis – nuo liepos 4 d. mokytis pradėjo 54 asmenys, o nuo spalio 6 d. – 58. Dalis jų vėliau išvyko, o iš viso kursuose ilgesnį ar trumpesnį laiką mokėsi 112 asmenų, buvo suformuotos 6 grupės.
– Tai, kad ukrainiečiai mokosi pas mus lietuvių kalbos, mano nuomone, yra labai svarbu. Tokių kursų mes galėtume ir nerengti, bet suprasdami esamą padėtį siekiame, kad Marijampolėje gyvenantys ukrainiečiai turėtų galimybę nemokamai mokytis lietuvių kalbos. Džiaugiuosi, kad toks poreikis yra, – sakė M. Lukšienės švietimo centro direktorė Meilė Apanavičienė.
Ir ji, ir V. Dilys į kursus atėjusius ukrainiečius jau pasveikino ukrainiečių kalba. Šiemet rugsėjį kursai vėl prasidėjo, juos dabar lanko beveik 40 ukrainiečių. Keletą iš jų ir pakalbinome.
Prie Marijampolės pateko į avariją
– Aš esu Svetlana. Gyvenome Chersono srityje, o kai ji pernai buvo okupuota ir ruoštasi ten surengti vadinamąjį referendumą, kuris rugsėjį vyko okupuotuose Zaporižės, Donecko, Luhansko ir Chersono regionuose, dėl prisijungimo prie Rusijos ir buvo suklastotas, nutarėme išvykti. Išvažiuoti galėjome tik per Rusijos okupuotą Krymą. Mus ilgai laikė pasienyje, daug kartų stabdė mašiną, tikrino, klausinėjo, kodėl išvažiuojame. Pasienyje įvažiuojant į Krymą iš viso mus išlaikė šešias dienas. Gyvenome mašinoje, maisto eidavome į už keturių kilometrų esantį kaimą. Kai jau išvažiavome, mūsų tikslas buvo Lenkija, galvojome ten įsikurti, bet važiuojant pro Marijampolę patekome į avariją. Tada policininkai mus atvežė čia. Savivaldybės administracija mumis pasirūpino, apgyvendino namelyje, vėliau persikėlėme į butą.
Buvome labai nustebę, kai moteris iš Savivaldybės administracijos visas mūsų striukes išskalbė ir grąžino. To tikrai nesitikėjome. Rūpestį, dėmesį jautėme nuolat ir tebejaučiame iki šiol. Du mėnesius gyvenome bute, o paskui susiradome namą. Labai geras mūsų šeimininkas, jis ir vaisiais, daržovėmis pavaišina, net uogienės galėjau išsivirti. Viskas čia mums gerai, viskas patinka. Vyras dirba „Mantingoje“, vaikai – dukra ir sūnus – lanko darželį, kur labai geri auklėtojai.
Nežinau, kiek mes čia būsime. Mano mama viena likusi okupuotoje Ukrainos dalyje, labai neramu dėl jos. Lietuvių kalba sunki, bet norisi išmokti bent jos pagrindų, sūnus jau antri metai jos mokosi ir nelengvai jam sekasi, o dukra ruošiasi mokyklai ir kalba ukrainietiškai, rusiškai, šiek tiek bando lietuviškai. Ačiū lietuviams už viską.
Patirtį pritaikys sugrįžę į namus
Tatjana ir Andrejus, atvykę iš Luhansko srities:
– Mes mokomės lietuvių kalbos pirmiausia iš pagarbos lietuvių tautai, kuri tiek daro dėl Ukrainos. Tikrai mokslai nelengvi, norisi išmokti bent jau dialogus, kad galėtume prisistatyti, susikalbėti parduotuvėje. Man su vyru Andrejumi, kaip ir kitiems, čia labai patinka mokytoja Roma, ji dėl mūsų itin stengiasi, yra puikus žmogus. Kai bėgome iš laikinai okupuotos Luhansko srities, nelabai žinojome, kur važiuoti. Marijampolėje atsidūrėme todėl, kad prieš trejus metus čia buvo apsigyvenę giminaičiai. Jie sakė, kad čia bus gerai, tikrai vietos gyventojai elgiasi su mumis draugiškai. Aš pati dirbu kalakutų fermoje, anksčiau ten dirbo ir mano vyras, bet dabar jis ieško kito darbo, nori kelti kvalifikaciją.
Jevgenijus iš Luhansko srities:
– Kai pernai spalį prasidėjo raketų apšaudymai laikinai okupuotoje Luhansko srityje, kur su šeima gyvenome ir dirbome vietos mineralinių trąšų gamykloje, tokioje kaip jūsų „Achema“ Jonavoje, nutarėme persikelti į kitą Ukrainos dalį, kuri nėra okupuota. Kai ir ten pasidarė nesaugu, tada nutarėme išvažiuoti. Per Latviją atvykome į Lietuvą, pirmas miestas buvo Zarasai. Jis mums labai patiko, o žmona pasakė, kad Lietuva – „žalios žolės, ežerų ir miškų kraštas“. Vėliau atsidūrėme Alytuje, o tada jūsų atsakinga institucija mums surado gyvenamąjį plotą Marijampolėje. Taip atsidūrėme čia. Šeimininkas sutiko mus lyg savo giminaičius, iš karto pajutome rūpestį ir globą.
Aš turiu galimybę dirbti savo gamykloje nuotoliniu būdu, ir man tai labai svarbu. Žinoma, ateityje, kai karas baigsis, planuojame grįžti į namus. Lietuva mums jau davė labai daug. Čia išmokome ir tokių dalykų, kaip reikia prižiūrėti savo sodybą, ją tvarkyti, rūpintis, kokias energijos taupymo priemones joje galima pritaikyti. Šios žinios ir patirtis mums bus labai naudingos sugrįžus į savo namus po karo.
Lietuvių kalbą mokytis nėra lengva, bet manau, kad visko galima išmokti, jeigu tik yra noras. Tai leis mums lengviau bendrauti gatvėje, parduotuvėje, pagaliau tai ir pagarbos išraiška šaliai, kuri mus svetingai priėmė, gina ir saugo. Viskas būtų tikrai labai gerai, bet nepaprastai sunku kasdien stebėti tai, kas vyksta mano gimtojoje šalyje.
Olegas iš Luhansko srities:
– Atvykau gyventi į Marijampolę, nes čia jau prasidėjus karui Ukrainoje buvo įsikūręs mano vidurinysis sūnus su savo nuotaka, tad važiavau ne į nežinią. Ten, namuose, padėtis buvo sunki, nesaugu, tad reikėjo išvažiuoti. Kartu išvyko ir mano nepilnametis bei vyriausiasis sūnūs. Mus čia priėmė tikrai gerai, sūnus padėjo išnuomoti butą, gyvenimo sąlygos normalios. Aš nedirbu, sūnūs mane išlaiko. Nežinau, kaip planuoti ateitį, sugrįžti į Ukrainą jau neturiu kur, nes ten, kur gyvenau, viskas sugriauta, vien plytų krūvos. Mano jauniausias ir vidurinysis sūnūs planuoja likti Lietuvoje, o aš bei dar vienas sūnus po karo norėtume grįžti į Ukrainą, bet nežinia, ką ten rasime.
Atėjau į lietuvių kalbos kursus, nes esu įsitikinęs, kad jeigu jau čia gyvename, tai bent kažkokius kalbos pagrindus reikia turėti, pasimokyti. Sunku, kalba labai skiriasi nuo slavų, sudėtinga, bet jau daug ką lietuviškai galiu suprasti ir manau, bus dar geriau.
Atvyko su ant rankų
Tatjana iš Zaporižės:
– Į Marijampolę atvykau per Lenkiją. Mano vyras jau nemažai metų dirba jūsų mieste tolimųjų reisų vairuotoju, tad vykau pas jį. Aš esu sportininkė, Ukrainoje žaidžiau rankinį, o šiuo metu dar nedirbu, esu motinystės atostogose, mano dukrai Dianai dabar metai ir penki mėnesiai. Kai nusprendžiau, kad vyksiu pas vyrą, maniau, kad dukra gims jau Lietuvoje, bet buvo priešlaikinis gimdymas, mergaitė gimė slapstantis nuo bombų rūsiuose. Kai su ja ant rankų atvažiavau į Marijampolę, Dianai buvo keturi mėnesiai.
Kai baigsis mano motinystės atostogos, ieškosiu darbo. Čia atvykus išsinuomojome butą, gyvenimo sąlygos – geros. Žinau, jog būna atvejų, kai mus, atvykusius iš karo zonos, ne visi pasitinka džiugiai, būna kažkokių nesusipratimų, klausimų, ko mes čia atvažiavome. Gal kartais vietos žmonės ir norėtų kažką nepritariančio pasakyti, bet nesako. Turbūt visur gali atsirasti tokių nepatenkintų žmonių, bet juk mes ne savo valia čia atvažiavome, aš niekad gyvenime iki tol neturėjau planų palikti gimtinę.
Ukrainoje liko dvi mano seserys, neramu dėl jų, nuolat susirašome ir susiskambiname. Zaporižėje padėtis nerami, tai – pafrontės miestas, mūšiai vyksta nuolat, miestas ir sritis atakuojami bepiločiais. Nors dabar ir esu motinystės atostogose, bet lankau šituos kursus, nes manau, kad kalbą šalies, kurioje gyveni, reikia bent minimaliai išmokti. Žinoma, laiko trūksta, be mažosios Dianos, turiu dar du vaikus, visgi stengiuosi viską suspėti. Vyresnieji lanko lietuvišką mokyklą, viskas jiems ten patinka ir jie mane lietuviškai pamoko, o aš juos. Užsienio kalbų norėjau mokytis jau nuo vaikystės, bet niekada nepagalvojau, kad ta užsienio kalba bus lietuvių.
Tarp kursų lankytojų pastebėjome ir vieną besilaukiančią moterį. Pamačiusi mūsų su fotografu žvilgsnius, ji nusišypsojo ir pasakė: „Lietuvaitė gims“.