Ukrainiečių mokytoja Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre organizuojamuose lietuvių kalbos kursuose jau antri metai dirba Roma Alaunienė. Pernai Kultūros, švietimo ir sporto ministerijos finansuojami kursai vyko liepos–gruodžio mėnesiais, juos lankė apie 70 ukrainiečių. Šiemet kursai prasidėjo rugsėjį ir vyks iki gruodžio. Juose dabar mokosi 37 ukrainiečiai, suskirstyti į tris grupes. Finansavimas šiemet gautas iš Europos Sąjungos lėšų, kartu su Marijampolės savivaldybės administracija įgyvendinant projektą „Pabėgėlių iš Ukrainos priėmimas ir ankstyva integracija“.
Ukrainiečiams – ne tik mokytoja
R. Alaunienė – ilgametė Marijampolės savivaldybės Sasnavos pagrindinės mokyklos rusų kalbos mokytoja, dabar mokykloje dirbanti bibliotekos vedėja. Ji daug metų yra buvusi centro rusų kalbos metodinio būrelio pirmininke. Pernai ukrainiečius dar mokė ir kita mokytoja iš Jono Totoraičio progimnazijos – Snieguolė Vyšniauskienė, kuri dabar yra išvykusi į stažuotę Amerikoje.
– Šiuose kursuose esu ne tik mokytoja – ukrainiečiams aš ir psichologė, ir socialinė darbuotoja. Jau pernai, prasidėjus karui Ukrainoje, kai sulaukėme pirmųjų migrantų iš šios šalies, aš jų Registracijos centre dirbau, bendravau, stengiausi padėti. Mano sūnus labai daug padeda Ukrainai, pasitariau su juo ir priėmiau sprendimą mokyti atvykėlius lietuvių kalbos. Tai man įdomus iššūkis, kartu ir tikrai sunkus, nes negali atsiriboti nuo karo konteksto, nuo jų išgyvenimų ir emocijų. Esu minkštas, jautrus žmogus, tad susigraudinti tenka labai dažnai“, – pasakojo mokytoja „Suvalkiečiui“.
Pasak jos, šios pamokos yra tikrai įdomus Švietimo centro pasiūlymas jai, kaip kalbininkei. Per tą laiką pati jau pramoko ukrainietiškai. Gerbdama kursų dalyvius ir pasinaudodama Google vertimo programa daug užduočių verčia į ukrainiečių kalbą. Kursų A lygio aprašą ji taip pat parengė ukrainiečių kalba ir atrado nemažai panašiai skambančių žodžių – tarkime, „kilimas“ ukrainietiškai yra „kilim“, „miestas“ – „misto“. Panašiai skamba daug šnekamosios kalbos žodžių – „lenciūgėlis“ yra „lenciužok“, jie vartoja ir „šėpukė“, „fleškutė“, „cibulis“. Nemažai žodžių į lietuvių kalbą yra atėję iš slavų kalbos, nors ukrainiečiai turi ir visai ne slavų kalbos žodžių.
Paskaitose apie karą nekalba
– Paskaitų metu mes visiškai nepolitikuojame, nekalbame apie karą, bet prieš ir po jų ar pasibaigus kursams nueiname kažkur pasėdėti ir tada jie atsiveria, išklausau daug žiaurių, skausmingų istorijų. Viena moteris pilnomis ašarų akimis sako, kad ji keliasi ir eina miegoti su mintimi, kad nori namo, o kita sako, kad jau nebenori, nes tų namų tiesiog nėra, jie sugriauti, nėra ir artimųjų. Psichologiškai tai labai veikia.
Vasarą „Spindulyje“ žiūrėjome dokumentinį filmą apie karą Ukrainoje.
Sūnus man dovanojo pakvietimą. Išėjome po seanso su ukrainiete Svetlana, kuri labai daug dirba čia organizacijoje „Caritas“. Jai apie 60 metų. Apsikabinome abi ir verkėme, nes ji man pasakė ekrane išvydusi, kaip sugriauna būtent jos namą. Guodžiu aš juos, raminu, o paskui kartu ukrainietiškai sakome, kad tikime Ukrainos pergale. Anksčiau dar pridėdavome žodį „greita pergale“, dabar jau nepridedame, – pasakojo R. Alaunienė.
