Marijampolės meno mokyklos smuiko vyresnioji mokytoja ir Marijampolės kultūros centro kamerinio ansamblio „Cantare“ vadovė Margarita Upit sako, kad pirma buvo jos pedagoginė veikla, o grojimas ansamblyje atėjo vėliau. Kalbėjomės apie tai, kad pradžioje buvo akompanavimas šokiams, o dabar mokinių jau yra tiek, jog sunku ir bespėti, tad tenka aukoti savo laisvalaikį.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Mokyti sugrįžo į savo mokyklą
M. Upit yra marijampolietė, nors pavardė galėtų ir suklaidinti, skamba tikrai nelietuviškai, bet apie ją vėliau. Margarita augo čia, lankė muzikos mokyklą, kurioje (dabar pervadinta į Meno mokyklą) šiandien ir dirba, o jos kolegė yra ir pirmoji mokytoja. Taigi kolektyvas labai savas, visi kaip šeima. „Baigiau čia 7-ias klases, paskui buvo ketveri metai Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, specializacija – smuiko orkestro muzikantė ir muzikos pedagogė.“ Kadangi tada nepavyko įstoti į Muzikos akademiją, nes tais metais buvo didžiulis konkursas (vėliau ji baigė Lietuvos edukologijos universitete muzikos pedagogikos bakalauro studijas), Margarita ieškojo darbo ir buvo pasiūlyta grįžti į gimtojo miesto muzikos mokyk-lą dirbti akompaniatore šokių pamokose.
„Tai man buvo nauja, nepažįstama, bet patiko. Buvo 1995 metai, o po metų man jau pasiūlė mokyti kelis smuiko mokinius. Tie metai, kai grojau šokių repeticijose, man buvo lyg stažuotė: mačiau, kaip kiti dirba, kaupiau patirtį. Pamažu mano smuiko mokinių vis daugėjo. Taip ir tebedirbu Meno mokykloje, o nuo 1996 m. dar mokau smuikuoti ir Krikščioniškosios kultūros centro (KKC) mokykloje. Taigi stažas ilgas, dirbau nepertraukiamai, neskaičiuojant tik vaikų auginimo pertraukos.“
Margaritos sūnui Modestui 14 metų, o dukrai Julija tuoj bus 11 metų. Abu muzikuoja (o kaipgi kitaip): sūnus groja saksofonu, mažoji – smuiku.
Visada intriguodavo Margaritos pavardė Upit (mergautinė), nekilo mintis, jog ji latviška, nes gale trūko S. Pasirodo, visgi jos šaknys – Latvijoje. „Turėjo būti Upits, bet galūnės S nukrito sovietmečiu. Lietuviškai būtų Upitis. Mano tėtis pusiau latvis, o senelis – tikras latvis. Jau senelio pavardė (jis buvo karininkas) neteko tos S. Taip ir liko. Mano mama irgi Upit, ji neėmė lietuviškos galūnės -ienė. Mūsų giminė kilusi nuo Lenkijos, Rusijos. Bandome šeimoje išlaikyti rusų kalbą, bet kalbame tik aš ir mano tėvai. Mano vaikai neperima, nesimoko rusų kalbos, nepasiduoda. Jiems nėra poreikio. Ir turi savo tėtės lietuvišką pavardę Kalinauskai“, – šeimos ir pavardės istoriją atskleidė moteris.
„Negali būti vien geras ar blogas mokytojas“
Mokinių kasmet vis daugėja, pedagogė jau nelabai spėja, bet negali nė vieno pamesti. „Mano laikas sau jau baigia išnykti, bet smagu, kad vaikai nori mokytis groti, negaliu atsakyti, jei kreipiasi. Beje, neturiu tokių, kuriuos tik tėvai verčia mokytis. Aš irgi nieko neverčiu, nes tai blokuotų vaiko norą, jis imtų priešintis, ypač jei paauglys“, – sako smuiko pedagogė.
O ką tada paaugliui sakyti, jeigu jis nenori pasimokyti, nesistengia? Mokytoja Margarita sako, kad visaip bando paveikti. Kai ateina nepasiruošęs, kelias pamokas turi groti tą patį, tą pačią eilutę kartoti daug kartų, kai ima jau taip atsibosti, kad vaikas susipranta ir pradeda rimtai ruoštis pamokoms. „Būna ir piktybiškai atsikalbinėjančių, tokiems nesusilaikau ir pasakau: tada geriau visai neateik. Suveikia, nes jie nenori, kad tėvai sužinotų. Taigi kartais tenka ir taip pasakyti. Aišku, daugumai pakanka švelnesnių priemonių“, – juokiasi mokytoja. Ir pabrėžia, jog jos tikslas nėra, kad mokinys būtinai taptų muzikantu.
eresnių rezultatų pavyksta pasiekti, jei tinkamas ir tėvų požiūris, jei prižiūri, kad vaikas dirbtų, labiau pasistengtų. Būna įvairiai: vieniems svarbu lavintis, kitiems gerai praleisti laiką, dar kiti nori savo močiutei pagroti. Būna ir keliančių sau aukštus tikslus, besilygiuojančių į brolius ar seseris. Beje, jei kuriam norėtųsi patekti į kokį garsesnį orkestrą, mokytoja sako, kad tai labai sunku, nes didelės atrankos, puikių muzikantų nerūksta…
Pasak Margaritos, smuikuoti pradėti geriausia nuo I ar II klasės. „Būna, kad tėveliai atveda nuo 5–6 metų, bet nemanau, kad taip anksti reikėtų. Gal čia daugiau tėvų ambicija, o tokiam vaikui greit pabosta, jam sunku ilgiau susikaupti.“
Pasirodo, mokiniams neprivaloma koncertuoti. Drovieji iš karto pareiškia, kad nenori, ir negalima jų versti. „Turėjau drovų berniuką, kuris iš karto sakė neturintis planų, nenorintis koncertuoti.
Atėjo mokytis pamatęs jutube, kaip galima gražiai pagroti smuiku. Po kiek laiko ir jo mama pradėjo mokytis groti pianinu, pakvietė sūnų muzikuoti duetu. Jam neliko kur trauktis, turėjo lipti scenon“, – pasakojo M. Upit. Nedrąsieji geriau jaučiasi scenoje, kai ne vieni, o jiems paprastai padeda koncertmeisterė Evelina Sušinskė. Ji geba juos palaikyti, padrąsinti, sukurti tinkamą atmosferą. M. Upit sako: „Mokytojas turi rasti žodžių, kad vaikui praeitų vidinis nerimas prieš lipant į sceną. Mūsų profesijoje negali būti vien geras ar blogas mokytojas, tenka rasti tarpinį variantą, stengtis, kad vaikas gerai jaustųsi ir pamokoje. Tenka ieškoti sveiko balanso tarp skatinimo ir raginimo. Kiekvienam ieškai to, kas jam geriausiai tinka. Ir kuo geriau pažįsti vaiką, tuo lengviau su juo dirbti.“
„Cantare“ siekia atsinaujinti
Nelabai seniai M. Upit tapo kamerinio ansamblio „Cantare“ vadove. 2020 metais ansamblis pasikeitė, mat Kultūros centro vadovybė norėjo keisti vadovą. Margarita sako nežinanti priežasčių, kodėl atsisakyta iki tol vadovavusios Svetlanos Maurutienės. „Mes susėdome apsvarstyti, kas galėtų vadovauti. Kadangi visi esame lygūs, vienodo lygio muzikantai, pasvarstėme, kam būtų patogiausia tai daryti. Pasirodė, kad man, nors aš nesisiūliau, bet kadangi gyvenu mieste, nutarta, kad taip bus patogiau. Taip ir užrašė mane kaip vadovę.“
Pasak jos, kolektyvas bandė paieškoti ir naujos sudėties, nes galų gale, išėjus S. Maurutienei ir fleitininkei Danutei Žemaitienei, liko trys stygininkai: Giedrius Giedraitis, Margarita Upit ir violončelininkė Irena Valiulienė. Pasikeitė ir pianistė – atėjo Evelina Sušinskė. Nejučia kilo mintis ir dėl naujos solistės. Kolektyvas svarsto įtraukti į ansamblį kaip solistę Marijampolės kolegijos lektorę Jurgitą Mikulionę. „Reikia judėti į priekį, atsinaujinti. Vokalą turėjome ir seniau, jis papildo, o dainos klausytojui patinka. Mes dabar nemažai grojame ir popmuzikos“, – sakė vadovė.
Birželį mieste buvo surengtas autorinis ansamblio koncertas, įtraukta V. Kernagio dainų, kurias atliko J. Mikulionė.
– Mes esame kamerinis ansamblis, ne trio, nors grojame ir trise, kai nėra galimybės turėti fortepijoną. Galvojame pasiieškoti dar fleitą, o styginių daugiau šiuo metu neturime. Visgi styginiai labai gerai dera. Kai buvo kovidas, sukomės, kaip galėjome, nuo tada ir liko tokia sudėtis. O Jurgitos gražus, malonus balsas, kai kas sako, kad jis mums tinka. Dabar ir mūsų braižas kitoks („Cantare“ gyvuoja beveik 30 metų). Judame kita, klausytojams lengvesne linkme. Nors grojame ir baroko, rimtąją muziką. Galiu pasakyti, kad vis dar ieškome naujo savo kelio, krypties, vis dar svarstome apie tai, – pasakojo ansamblio vadovė.
Kai kalbėjomės, muzikantai ruošėsi festivaliui „Kultūros savaitė“, mat buvo suburtas Jaunimo orkestras. Jie, kaip mokytojai, intensyviai ruošė pasirodymui savo mokinius. O šiaip ansamblis „Cantare“ repetuoja du kartus per savaitę, aišku, jei nereikia forsuoti kokiai konkrečiai datai ar progai.