www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Kino režisūros mokslus Amerikoje baigusi kraštietė pristatė pirmąjį filmą

Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomas naujas lietuviškas filmas „Devintas žingsnis“, pasakojantis jautrią istoriją apie nuo alkoholizmo sveikstančio tėvo ir jo dukros santykius, apie bandymus prisiimti atsakomybę už padarytas skriaudas bei atsiprašyti anksčiau įskaudintų žmonių. Filmo režisierė yra mūsų kraštietė Irma Pužauskaitė. Tai – debiutinis kino režisūros mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose baigusios kūrėjos darbas. Ji yra ir vienintelė Baltijos šalyse intymių scenų koordinatorė kine.

I. Pužauskaitė dažnai apsilanko Marijampolėje. Ritos PEROVOS nuotrauka

Nuo dvylikos metų gyveno Netičkampyje

Pristatyti šio filmo į Marijampolę I. Pužauskaitė atvyko su pagrindinius vaidmenis jame atlikusiais aktoriais Valentinu Novopolskiu ir Angelina Daukaite. Po seanso svečiai sulaukė daug įvairių klausimų, o režisierė maloniai sutiko pabendrauti su „Suvalkiečio“ žurnalistu ir plačiau papasakoti apie filmą, mokslus Amerikoje ir egzotišką savo intymumo koordinatorės darbą.

style="display:block; text-align:center;" data-ad-layout="in-article" data-ad-format="fluid" data-ad-client="ca-pub-8077967890001014" data-ad-slot="3901525172">

– Aš augau Šiauliuose, nors gimiau Marijampolės ligoninėje – mama atvyko čia gimdyti, nes tuo metu Šiaulių ligoninės gimdymo skyrius buvo uždarytas. Sulaukusi dvylikos metų su tėvais atsikrausčiau į Marijampolę, apsigyvenome netoliese miesto esančiame Netičkampyje. Mano tėvai iki šiol ten gyvena. Tada mokiausi penktoje klasėje, lankiau tuometę penktąją vidurinę mokyklą (dabar – Jono Totoraičio progimnazija), draugės mama kasdien vežiojo į pamokas, – prisiminė režisierė.

Ji pasakojo, kad mokykloje buvusi labai aktyvi, dalyvavo mokyklos tarybos veikloje, jai gerai sekėsi matematikos olimpiadose, o humanitariniai mokslai patiko mažiau, nelabai sekėsi rašyti rašinėlius. Iki šiol filmų scenarijų ji nerašo, nes viskas jai dėliojasi labiau vizualiai. Baigdama mokyklą gerais pažymiais Irma dar nelabai žinojo, kur studijuos. Pasirinko tada dar visai naują leidybos specialybę Vilniaus universitete.

– Ten ėjau turbūt iš nežinojimo, sudomino tai, kad buvo kažkas naujo. Kartu su manim leidyboje mokėsi daug labai talentingų žmonių, būsimų architektų, kompozitorių, kūrėjų. Ta aplinka buvo svarbi. Po kurio laiko supratau, kad leidyba – ne man. Mūsų šeimoje visada svarbus buvo kinas. Mes labai daug žiūrėdavome filmų, nuomodavome kasetes iš tada prie „Sūduvos“ stadiono buvusio videokasečių nuomos punkto.

Prisimenu per Lietuvos televiziją rodytą „Snobo kiną“, man buvo labai įdomu. Kai į „Spindulį“ atvežė režisieriaus Šarūno Barto filmą „Trys dienos“, nuėjome į jį su klasioke. Nelabai aš ten ką supratau, bet mane kažkas labai užkabino. Studijų metais žiūrėjau režisieriaus Deivido Linčo filmus, stebėjau juose įvairius simbolius, atsikartojimus, buvo labai įdomu, – kalbėjo režisierė.

Į Ameriką – be pinigų

Prireikė trejų metų po leidybos studijų, kol kino trauka galutinai užvaldė Irmą. Per tą laiką ji dirbo kelis darbus, tarp jų ir vadybinį Kultūros ministerijoje, o tada viską metė ir išvyko kino meno studijuoti į Ameriką, Los Andželo kino mokyklą, kuri pagal reitingus užima 8–9 vietą šioje šalyje. Tai, kad jau turėjo vadybinio darbo patirties, labai padėjo pildant įvairias paraiškas, ieškant finansavimo, nes studijos daug kainavo, o pinigų ji neturėjo.

– Tada tas mano žingsnis buvo šiek tiek iš fantastikos srities – išvažiavau be pinigų. Iš pradžių slėgė nuolatinis nežinojimas, kur gyvensiu, ką valgysiu. Atstumai ten dideli, reikėjo mašinos, o pinigų jai irgi nebuvo. Man labai pasisekė dėl dėstytojo, garsaus aktoriaus ir režisieriaus Bario Primuso, kuriam ir dedikavau pirmąjį filmą. Tai buvo mano mentorius, daug padėjęs ir davęs profesine prasme, su juo iki šiol palaikome ryšius. Jis dėstė vaidybą režisieriams, mes patys turėjome vaidinti kaip režisieriai. Daug dalykų tarsi suėjo į vieną tašką, nuo to atėjau į darbą su aktoriais. Dabar Vilniuje savo 2017 metais įkurtoje „Director’s lab“ platformoje organizuoju mokymus profesionaliems aktoriams, – pasakojo Irma.

Pasak jos, ketveri metai Amerikoje davė labai daug patirties ir ją užgrūdino. Irma prisiminė, kad prieš išvykdama į ten kino režisierės Kristinos Buožytės (Lietuvoje gerai žinomas jos filmas „Vesper“, taip pat šiuo metu Marijampolės kultūros centre rodomas virtualios realybės filmas pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą „Angelų takais“) paklausė patarimų, ir išgirdo atsakymą: „Tik nepamiršk gyventi gyvenimo“.

– Tie metai man labai padėjo pažinti save, aš išties transformavausi. Vilniuje anksčiau visada viską žinojau, kur kas vyksta, o Los Andžele išmokau suktis apie savo namą – čia mano namas, mano parduotuvė, mano parkas, ir to užtenka. Sugrįžusi ir Vilniuje išmokau gyventi aplink save. Dabar, šalia kitų darbų, aš dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o studijos Amerikoje man labai padeda, nes ten mes metus patys garsinome filmus, buvo daug paskaitų, kur tu pats mokaisi amato ir dirbti su komanda, žinai, kaip turi daryti ir ko gali prašyti iš kitų, – sakė režisierė.

style="display:block" data-ad-client="ca-pub-8077967890001014" data-ad-slot="9654008404" data-ad-format="auto" data-full-width-responsive="true">

Nors Marijampolėje ji dabar negyvena, yra įsikūrusi Vilniuje, bet dažnai čia atvyksta aplankyti tėvų. Jos draugai ir giminaičiai sveikino Irmą po jos pirmojo filmo seanso „Spindulyje“. „Devinto žingsnio“ idėją ji parsivežė jau iš Amerikos, tiesa, tada filmo veiksmas turėjo vykti Los Andžele, viskas vystytis kitaip, bet įvyko pasikeitimai. Dar 2016 metais sumąstytas filmas buvo pradėtas kurti 2020 metų kovą, tada prasidėjo pandemija, darbai buvo atidėti. Vos per 22 dienas nufilmuotas filmas, jau sulaukęs apdovanojimų keliuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ekranus išvydo tik dabar.

Koordinuoja intymias scenas filmuose

Paklausta apie savo, kaip intymumo koordinatorės, darbą kine, Irma papasakojo, kad poreikis turėti tokį asmenį kino kūrėjams kilo po pasaulį supurčiusio „Me too“ judėjimo, kilusio po to, kai buvo paviešinti nukentėjusių moterų kaltinimai dėl seksualinio priekabiavimo JAV kino prodiuseriui Harviui Vanšteinui. Atsirado poreikis tam tikro apsidraudimo, suderinimo, kurį nori turėti kino kūrėjai. Kai kurios kino bei televizijos studijos jau reikalauja, kad toks asmuo dirbtų prie vieno ar kito filmo, yra darbų inspekcijos reikalavimai.

„Devintas žingsnis“ pasakoja apie sudėtingus tėvo (Valentinas Novopolskis) ir jo dukros (Gerda Čiuraitė) santykius. Luko Juzėno nuotrauka

– Lietuvoje pirmas filmas, kur dirbau kaip intymių scenų koordinatorė, buvo neseniai rodytas Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“, kurį režisierė pristatė ir Marijampolėje. Tada dalyvavau ir aš. Šiaip daugiausia dirbu su Europos kino režisieriais šioje srityje, ypač su britais, kurie mane samdo. Mano darbas yra iš anksto su kūrėjais aptarti, kiek ir kokio intymumo, nuogo kūno ir tokių scenų gali būti ekrane, kokios jos, ką aktoriai sutinka ar nesutinka daryti prieš kamerą. Tai ir teisiniai dalykai, sutartys, jeigu viską gerai padarai ir pasirengi, tai netikėtumų filmuojant tokias scenas nebūna, – paaiškino pašnekovė.

Pasak jos, filmavimo aikštelėje yra nuolatinis chaosas, čia daug žmonių subėga į vieną vietą. Jeigu aktoriaus klausia jau filmuojant, kiek jis leistų to intymumo, tai atsakyti ar atsisakyti jau yra per vėlu, nes dirba apie 50 žmonių, yra kameros, apšvietimas. O kai jo klausi dvi savaites prieš filmavimą, ką tu esi linkęs daryti, ar viskas gerai, suderini, išklausai, aktorių emocinė būsena būna daug geresnė.

Savo ateitį J. Pužauskaitė ir toliau sieja su kinu, o tai, kad dirba ir intymumo koordinatore, duoda galimybių mokytis, kaip dirba kiti režisieriai, nes ne kiekvienas kūrėjas gali būti kito režisieriaus filmavimo aikštelėje. Tai – ir puiki patirtis, galimybė bendrauti, įveikti iššūkius.

Režisierė jau turi naujo filmo idėją, kuris, jei niekas nesutrukdys, turėtų pasirodyti 2026 metais. Ir vėl pasakos apie priklausomybę, tiksliau, apie tai, kaip nuo priklausomo žmogaus priklausomu tampa ir kitas asmuo.

Režisierė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais kino ekranus pasiekia daug gero lietuviško kino, kad atsiranda nemažai jaunų gabių kūrėjų, jų filmai sulaukia nemažo žiūrovų susidomėjimo. Irma tikisi, kad atsiras ir geresnis dialogas tarp režisierių bei kino kritikų, kurio dar trūksta. Tad belieka laukti naujo I. Pužauskaitės filmo ir palinkėti jai kūrybinės sėkmės.

Palikite komentarą

Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų patirtį. Manome, kad jums tai tinka, bet galite atsisakyti, jei norite. Priimti Skaityti daugiau

Privatumo ir slapukų politika