Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomas naujas lietuviškas filmas „Devintas žingsnis“, pasakojantis jautrią istoriją apie nuo alkoholizmo sveikstančio tėvo ir jo dukros santykius, apie bandymus prisiimti atsakomybę už padarytas skriaudas bei atsiprašyti anksčiau įskaudintų žmonių. Filmo režisierė yra mūsų kraštietė Irma Pužauskaitė. Tai – debiutinis kino režisūros mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose baigusios kūrėjos darbas. Ji yra ir vienintelė Baltijos šalyse intymių scenų koordinatorė kine.
Nuo dvylikos metų gyveno Netičkampyje
Pristatyti šio filmo į Marijampolę I. Pužauskaitė atvyko su pagrindinius vaidmenis jame atlikusiais aktoriais Valentinu Novopolskiu ir Angelina Daukaite. Po seanso svečiai sulaukė daug įvairių klausimų, o režisierė maloniai sutiko pabendrauti su „Suvalkiečio“ žurnalistu ir plačiau papasakoti apie filmą, mokslus Amerikoje ir egzotišką savo intymumo koordinatorės darbą.
– Aš augau Šiauliuose, nors gimiau Marijampolės ligoninėje – mama atvyko čia gimdyti, nes tuo metu Šiaulių ligoninės gimdymo skyrius buvo uždarytas. Sulaukusi dvylikos metų su tėvais atsikrausčiau į Marijampolę, apsigyvenome netoliese miesto esančiame Netičkampyje. Mano tėvai iki šiol ten gyvena. Tada mokiausi penktoje klasėje, lankiau tuometę penktąją vidurinę mokyklą (dabar – Jono Totoraičio progimnazija), draugės mama kasdien vežiojo į pamokas, – prisiminė režisierė.
Ji pasakojo, kad mokykloje buvusi labai aktyvi, dalyvavo mokyklos tarybos veikloje, jai gerai sekėsi matematikos olimpiadose, o humanitariniai mokslai patiko mažiau, nelabai sekėsi rašyti rašinėlius. Iki šiol filmų scenarijų ji nerašo, nes viskas jai dėliojasi labiau vizualiai. Baigdama mokyklą gerais pažymiais Irma dar nelabai žinojo, kur studijuos. Pasirinko tada dar visai naują leidybos specialybę Vilniaus universitete.
– Ten ėjau turbūt iš nežinojimo, sudomino tai, kad buvo kažkas naujo. Kartu su manim leidyboje mokėsi daug labai talentingų žmonių, būsimų architektų, kompozitorių, kūrėjų. Ta aplinka buvo svarbi. Po kurio laiko supratau, kad leidyba – ne man. Mūsų šeimoje visada svarbus buvo kinas. Mes labai daug žiūrėdavome filmų, nuomodavome kasetes iš tada prie „Sūduvos“ stadiono buvusio videokasečių nuomos punkto.
Prisimenu per Lietuvos televiziją rodytą „Snobo kiną“, man buvo labai įdomu. Kai į „Spindulį“ atvežė režisieriaus Šarūno Barto filmą „Trys dienos“, nuėjome į jį su klasioke. Nelabai aš ten ką supratau, bet mane kažkas labai užkabino. Studijų metais žiūrėjau režisieriaus Deivido Linčo filmus, stebėjau juose įvairius simbolius, atsikartojimus, buvo labai įdomu, – kalbėjo režisierė.
Į Ameriką – be pinigų
Prireikė trejų metų po leidybos studijų, kol kino trauka galutinai užvaldė Irmą. Per tą laiką ji dirbo kelis darbus, tarp jų ir vadybinį Kultūros ministerijoje, o tada viską metė ir išvyko kino meno studijuoti į Ameriką, Los Andželo kino mokyklą, kuri pagal reitingus užima 8–9 vietą šioje šalyje. Tai, kad jau turėjo vadybinio darbo patirties, labai padėjo pildant įvairias paraiškas, ieškant finansavimo, nes studijos daug kainavo, o pinigų ji neturėjo.
– Tada tas mano žingsnis buvo šiek tiek iš fantastikos srities – išvažiavau be pinigų. Iš pradžių slėgė nuolatinis nežinojimas, kur gyvensiu, ką valgysiu. Atstumai ten dideli, reikėjo mašinos, o pinigų jai irgi nebuvo. Man labai pasisekė dėl dėstytojo, garsaus aktoriaus ir režisieriaus Bario Primuso, kuriam ir dedikavau pirmąjį filmą. Tai buvo mano mentorius, daug padėjęs ir davęs profesine prasme, su juo iki šiol palaikome ryšius. Jis dėstė vaidybą režisieriams, mes patys turėjome vaidinti kaip režisieriai. Daug dalykų tarsi suėjo į vieną tašką, nuo to atėjau į darbą su aktoriais. Dabar Vilniuje savo 2017 metais įkurtoje „Director’s lab“ platformoje organizuoju mokymus profesionaliems aktoriams, – pasakojo Irma.
Pasak jos, ketveri metai Amerikoje davė labai daug patirties ir ją užgrūdino. Irma prisiminė, kad prieš išvykdama į ten kino režisierės Kristinos Buožytės (Lietuvoje gerai žinomas jos filmas „Vesper“, taip pat šiuo metu Marijampolės kultūros centre rodomas virtualios realybės filmas pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą „Angelų takais“) paklausė patarimų, ir išgirdo atsakymą: „Tik nepamiršk gyventi gyvenimo“.
– Tie metai man labai padėjo pažinti save, aš išties transformavausi. Vilniuje anksčiau visada viską žinojau, kur kas vyksta, o Los Andžele išmokau suktis apie savo namą – čia mano namas, mano parduotuvė, mano parkas, ir to užtenka. Sugrįžusi ir Vilniuje išmokau gyventi aplink save. Dabar, šalia kitų darbų, aš dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o studijos Amerikoje man labai padeda, nes ten mes metus patys garsinome filmus, buvo daug paskaitų, kur tu pats mokaisi amato ir dirbti su komanda, žinai, kaip turi daryti ir ko gali prašyti iš kitų, – sakė režisierė.
