Taip prisipažino Emilija Vaičiulienė savo 100-ąjį gimtadienį spalio 16 d. pasitikusi jauniausio sūnaus Stasio šeimoje Kalvarijos sav. Senosios Radiškės kaime. Visada svečius mėgusi jubiliatė šįkart planuotos didelės šventės atsisakė, bet ją prisiminusius žmones svetingai priėmė.
Šventę aptemdė netektys
Gimė Emilija Bekerytė Giluišių kaime, esančiame prie Lenkijos ir Lietuvos sienos, 1923 m. spalio 16 d. Ištekėjusi už ketveriais metais vyresnio Stasio Vaičiulio iš Trumpalių kaimo, kurį laiką gyveno Sangrūdos apylinkėse, o 1964 m. sugrįžo arčiau gimtųjų vietų ir įsikūrė Salaperaugyje. Čia užaugo dvi dukros ir du sūnūs. Abu su vyru dirbo buvusiame M. Melnikaitės kolūkyje, kuriam, pasak jubiliatės, vadovavo reiklus pirmininkas, todėl žmonės ne vogė, o dirbo, o už darbą gaudavo gerą atlyginimą. Jis kompensuodavo ir nelengvą melžėjos Emilijos darbą.
Salaperaugyje, pasak E. Vaičiulienės, praėjo gražiausi jos metai. Todėl gera buvo, kai su gimtadieniu ją pasveikino, stiprios sveikatos, lengvų gyvenimo metų ir gerų emocijų linkėjo ne tik Kalvarijos savivaldybės vicemerai Antanas Burinskas ir Vaida Skuolienė, bet ir jos gimtosios – Liubavo – seniūnijos seniūnas Gintas Baliulis.
Laukė močiutė ir mūsų, „Suvalkiečio“ žurnalistų – pasipuošusi, susišukavusi ir stalą padengusi.
– Dabar martukė viskuo rūpinasi, – pripažino jubiliatė.
O atrodo, visai neseniai pulkui žmonių – krikštynos, vestuvės, gimtadienis ar šiaip suėjimas – viena pati stalus padengdavo, skaniausiais valgiais nukraudavo.
– Ai, kiek tos triūsos, užtai, kaip buvo smagu, visi kaip penkiolikiniai sulekia, ir balius, – šypteli prisiminusi Emilija.
Tik šiemet močiutei džiaugsmo maža. Metų pradžioje, vasarį, mirė sūnus, o visai neseniai, prieš mėnesį – duktė… „Suprantu, kad ašaromis jų neprikelsiu, bet didelėms linksmybėms noro nėra“, – sielvartaudama kalba mama.
Susitikus liejasi prisiminimai
Prieš 32 metus mirus vyrui Stasiui, Emilija neliko viena. Mamą globojo dukros ir marčios. O dabar ji apgaubta jauniausio sūnaus Stasio ir jo žmonos Romos rūpesčiu. „Sakiau, vežkit mane į senelių namus. Nenorėjau marčių, dukros apsunkinti, bet nevežė“, – sako močiutė.
– Kur jau čia senelių namai, kai vaikai yra, kas žiūrės, jeigu ne savi. Mes irgi tik marčias turime, abu sūnūs čia pat, netoli namų, gyvena, tai tokia pat dalia ir mudviejų laukia. Mamukė labai miela ir dar pakankamai guvi: pati apsirengia, pavalgo, gražesniu oru, nors ir kojas skauda, į lauką išeina, šiek tiek pasivaikšto. Tik, kai išvažiuojam kur, liepia namus užrakinti, kad kas neateitų, – pasakoja marti Roma.
– Visą gyvenimą dėdienė, mamos brolio žmona, buvo labai tvarkinga, švari, gera, mėgusi pajuokauti ir labai gražiai pirmu balsu dainavusi. Būdavo mes, vaikai, bet kada nulekiame pas juos. Dėdę atsimenu vis ką nors meistraujant iš medžio, o dėdienė visada skuba kuo nors pavaišinti. Tada taip buvo – kada beužsimanęs pas kaimyną ar giminę galėjai užeit, visada būdavai laukiamas, ne taip, kaip dabar – iš anksto reikia pranešti, jog nori aplankyti, kitaip niekas tavęs nepriims, – sako Angelė Bapkauskienė, palydėjusi mus iki Senosios Radiškės.
– Vis prisimenu, kaip tave mama mokino dainuot, – šypsodamasi Angelei, dabar žinomai muzikos kolektyvų vadovei, sako močiutė. – O dėl vaišių – ką patys turėjome, tuo ir kitus vaišinome. Sunkiau buvo, kai neturėjome. Tada būdavo saują žirnių į kišenę prisipilu ir iš Trumpalių per Zovodos miškelį pėsčiomis basa į Kalvariją einu duonos. O jos parduodavo tik po kepaliuką, reikėjo dukart į eilę stoti… – sunkiais prisiminimais dalijasi 100-metė.
Tik ilgai skųstis šeimynykščiai močiutei neleidžia, o linksmesnes istorijas vienas per kitą porina. Apie tai, kaip vyras Stasys Reketijos, Salaperaugio ežeruose prigaudydavo žuvies, apie kurią žmona net ir dabar prisiminti nenori. „Jam tai kas – tik laisvą minutę ištaikęs sėdi prie ežero, prigaudo, parneša, o darinėti tai man“, – ranka mosteli Emilija.
Apie gėles, kurių, pasak sūnaus Stasio, mama augino devynias galybes: saulučių, rudbekijų, astrų, kanų – visokių.
Apie tai, kaip darbus dirbdami kaimo žmonės dainuodavo. „Smagu buvo kolchoze. Aš vis šiaudų ar šieno kūgį kraudavau, nežinau ar buvo sunku, reikėjo ir dirbai, o pailsėti būdavo sukrentame visi ant šieno, padainuojame ir einam toliau. O kokios gegužinės ant piliakalnių būdavo – eidavome pašokti, padainuoti“, – prisimena Emilija.
Ilgaamžiškumo paslaptis
Prisiminimų daug, tik momentais močiutės atmintis vos vos paveda, bet ji to ir neneigia. „Neprisimenu“, – tiesiog sako. Kartais namiškiai „užveda ant kelio“ ir prisiminimas sugrįžta, o kartais močiutė gudriai išsisuka nuo „nepatogaus“ klausimo ir kitą istoriją porina. Apie tai, kaip anūkę mokė skaityti, kaip pati rašė laiškus pusbroliui į Ameriką, kaip sulaukdavo siuntinių – skarelių, audinių, kaip nesuskaičiuoja, kiek anūkų ir proanūkių turi, nes kai kurių net nemačiusi. O, pasirodo, turi šimtametė 11 anūkų, 27 proanūkius ir du proproanūkius. Vieni arčiau, kiti toliau gyvena, bet, matyt, per savus rūpesčius nedažnai močiutę aplankyti susiruošia.
Paklausta, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis, Emilija tik gūžteli pečiais.
– Miegu gerai, valgau, kaip geras vyras – pieno ir mėsos, bet tik kiaulienos, paukštienos nenoriu. Kartais ir brendžio burnelę išlenkiu, – neslepia jubiliatė.
– Manyčiau, kad dėdienės sveikas protas ir yra jos paslaptis, – pagiria jubiliatę Angelė.
Tad ilgiausių metų Jums, močiute Emilija.