Nuo praėjusių metų rugpjūčio Marijampolėje gyvenančiai ukrainietei Olgai Kuznecovai – 37-eri. Moteris yra baigusi ukrainiečių filologijos mokslus bei įsigijusi ir antrąjį aukštąjį valstybės tarnautojos išsilavinimą. Penkerius metus nuo 2015 iki 2020-ųjų Ukrainoje ji dirbo trijų nedidelių miestelių, kuriuose iš viso gyvena apie trys tūkstančiai gyventojų, Chersono srityje mere, vėliau padarė karjerą ir įsidarbino Chersono srities administracijoje. Čia dirbo iki pirmosios karo su Rusija dienos – 2022-ųjų vasario 24-osios. Nuo šių metų sausio Olga dirba Marijampolės lopšelyje-darželyje „Šypsenėlė“ auklėtojos padėjėja ir labai džiaugiasi šiuo darbu.
Dirbo valstybės tarnyboje
– Mes gyvenome Tokariovkos miestelyje, kuris yra už 26 kilometrų nuo srities centro Chersono. Abu su vyru dirbome Chersone – aš apskrities administracijoje, jis buvo tolimųjų reisų vairuotojas. Turėjome savo gražų namą, didelį šunį, šeimoje augo šešiolikmetis sūnus Andrejus. Jau pirmąją karo dieną Tokariovką užgrobė svetima armija ir mes atsidūrėme okupacijoje.
Tą pačią dieną moterys gavo nurodymą neiti į darbą, vyrai dar dirbo administracijos pastate. Jau nuo kito ryto prasidėjo visų darbas nuotoliniu režimu. Mano koja daugiau to pastato slenksčio neperžengė, jį užėmę okupantai darė ten, ką norėjo, – prisiminė moteris.
Iki pernai liepos Olga gyveno užsidariusi savo namuose Tokariovkoje. Pasak jos, tai buvo labai sunkios dienos, kai nežinai, kas bus rytoj, netoliese girdi sprogimus, pro langą matai techniką ir ginkluotos žmones. Tai labai slėgė psichologiškai, tad šeima pradėjo svarstyti apie išvykimą.
Nusprendė palikti gimtinę
Andrejus tuo metu baigė mokslus vidurinėje mokykloje nuotoliniu būdu ir reikėjo nuspręsti, ką jis veiks toliau. Dar iki karo šeima planavo, kad sūnus studijuos Odesoje inžineriją. Užsidarius namuose Tokariovkoje, tirpo šeimos santaupos, vyras irgi nedirbo nuo pirmosios karo dienos. Olgai buvo skaičiuojamas atlyginimas kaip valstybės tarnautojai, bet pinigų pasiimti nebuvo įmanoma. Parduotuvės buvo iššluotos, mažėjo maisto atsargos, rūsyje baigėsi konservai, o mėnesiui šeima galėjo nusipirkti 2 kilogramus miltų ir kilogramą cukraus.
– Per maždaug mėnesį vietos gyventojai kažkaip prisitaikė prie esamos padėties, nors ji vis blogėjo. Kažką jau galėjai nusipirkti turguje, bet į Chersoną nuvykti buvo sudėtinga, nes reikėjo įveikti apie 40 kelio postų, tikrinimų ir apklausų. Dažnai dingdavo telefono ryšys, elektros energija, apskritai nutrūko internetas. Žmonės iš pradžių dar bandė protestuoti, išeidavo į gatves, bet juos išvaikydavo.
Padėtis tik blogėjo, todėl nutarėme išvažiuoti. Susirinkome kažkiek daiktų, nedaug, nes buvome įsitikinę, kad išvažiuojame 2-3 mėnesiams, ne daugiau. Tiesiog neįmanoma buvo patikėti, kad XXI amžiuje viduryje Europos toks karas prasidės ir tęsis taip ilgai, – pasakojo ukrainietė.
Buvo priėmusi pabėgėlius iš Donbaso
Pernai rugpjūčio pradžioje šeima atvyko į Lietuvą. Visų numylėtą šunį teko palikti anytos priežiūrai. Kuznecovai iš karto planavo vykti į Lietuvą, į Marijampolę, nes čia jau dirbo keli pažįstami vyrai iš jų miestelio, dar prieš karą įsidarbinę tolimųjų reisų vairuotojais. Šeimai savo automobiliu teko vykti per Rusiją, jie buvo daug kartų stabdomi, apklausiami, ilgai stovėjo Rusijos – Latvijos pasienyje. Olga internete jau buvo radusi informaciją, kad pabėgėlius priima Alytaus registracijos centras, tad nuvyko ten.
Po Alytuje praleistų poros dienų šeima atvyko į Marijampolę, tuomet Avikiluose veikusį pabėgėlių registracijos centrą. Čia laikinai įsikūrė, vyras, kaip ir planavo, įsidarbino vairuotoju. Po mėnesio Kuznecovai susirado butą Marijampolėje, persikraustė į jį, kur gyvena iki šiol.
– Mano pats pirmasis įspūdis apie mus sutikusius lietuvius labai geras – didžioji dauguma mums buvo labai dėmesingi, rūpinosi, stengėsi padėti. Vis galvojau, lyginau ir padariau išvadą, kad tai tiesiog paprastas žmogiškumas, žmonės elgiasi taip, kaip aš pati tokioje situacijoje būčiau dariusi. Kai dar 2014 metais buvo Donbaso įvykiai, tada gyventojai bėgo iš ten į kitas Ukrainos vietas, jie tapo vietiniais pabėgėliais. Mes savo namuose irgi buvome priėmę vieną šeimą su vaikais, – prisiminė Olga.
Sūnus turi galimybes mokytis ir sportuoti
Moteris neslepia, kad buvo ir tokių situacijų, kai Marijampolėje pajusdavo nepalankų požiūrį į pabėgėlius iš Ukrainos. Pavyzdžiui, ieškant būsto nuomai kai kurie šeimininkai nenorėjo ukrainiečių. Pasak jos, tai neturėtų stebinti, nes viskas priklauso ne nuo tautos, o nuo atskirų konkrečių žmonių. Moteris patenkinta nuomojamo buto šeimininkais, kurie yra išties geranoriški. 300 eurų per mėnesį nuomos kaina už butą moteriai atrodo normali, juolab dalį tos kainos kompensuoja savivaldybė.
Olgos vyras nuolat būna išvykęs, grįžta vos kartą per tris mėnesius, tad bute ji gyvena su sūnumi. Andrejus Kaune nuotoliniu būdu išlaikė stojamuosius egzaminus į Odesos statybos ir architektūros akademiją, tęsia ketverių metų trukmės bakalauro mokslus internetu. Vieną kartą vaikinas su mama buvo nuvykę į Odesą, kai reikėjo ten nuvežti stojimo dokumentus.
– Aš labai džiaugiuosi, kad Andrejus Marijampolėje turi galimybes laisvalaikiu lankyti Sporto centrą, bokso užsiėmimus, kurie jam labai patinka. Be to, vakarais jis dar eina į aikštelę netoli mūsų dabartinių namų, kur sportuoja papildomai, atlieka įvairius jėgos pratimus ir rezultatus galiu matyti, raumenys akivaizdžiai auga, – šypsojosi mama.
Vadina save tikra šaunuole
Prisimindama, kaip pati ieškojo darbo Marijampolėje, Olga pasakoja, kad aplankė turbūt visus Marijampolės vaikų darželius bei mokyklas, kai kur buvo ir po kelis kartus. Mano akyse išskaičiusi klausimą, kaip ji, buvusi merė ir valstybės tarnautoja, jaučiasi dirbdama vaikų lopšelyje-darželyje auklėtojos padėjėja, ukrainietė sako, kad labai džiaugėsi radusi šį darbą, juo patenkinta.
– Turėdama pedagoginį išsilavinimą, ieškojau atitinkamo darbo. Aš puikiai supratau, kad gerai nemokėdama lietuvių kalbos, turiu nedaug galimybių. Žinoma, kontrastas tarp buvusio ir dabartinio darbo labai didelis, todėl, kad nejusčiau didelio diskomforto, tiesiog išsikėliau sau kitus prioritetus. Aš suprantu, tai laikina, kitaip dabar būti negali. Raminu save, juk kada nors grįšiu namo ir tęsiu savo darbą. Tai mane palaiko.
Tikrai čia nesijaučiu kažkaip pažeminta, sau sakau, kad esu tikra šaunuolė (šį žodį Olga ištaria lietuviškai – red. pastaba), nes sugebu dirbti ne tik galva. „Šypsenėlėje“ kaip auklėtojos padėjėja atnešu vaikams valgyti, plaunu indus, palaikau švarą, padedu per pamokas, mes dirbame puikioje komandoje, – džiaugėsi ji.
Olga laisvalaikiu turi ir dar vieną darbą – savo laikiname bute dirba korepetitore 10-11 metų ukrainiečių vaikams, moko juos matematikos ir ukrainiečių kalbos. Tų vaikų dabar ji priima nedaug, nes ir laisvo laiko nėra daug.
– Aš iki tol niekada gyvenime negirdėjau lietuvių kalbos nei filmuose, nei kitur. Kai atvažiavome į Lietuvą, buvo šokas, kad negaliu elementariai bendrauti. Ir rusų kalbos idealiai aš nemoku, be to, šia kalba dabar ne kiekvienas ją mokantis lietuvis yra linkęs bendrauti, nors kalba nekalta, kad ją naudoja okupantas. Jūsų Užimtumo centre man parodė interneto puslapį, kuriame publikuojami skelbimai dėl darbo, bet ir jie visi lietuvių kalba, teko kažkaip išsiversti.
Iki šių metų sausio jau kažkiek lietuviškai mokėjau, o kai sužinojau, kad priims į darbą, namuose labai daug mokiausi lietuvių kalbos. Ji sunki, bet ne tiek, kiek kokia nors kinų. Norėjau kuo daugiau žodžių išmokti, kad galėčiau atsakyti vaikučiams. Vaikai nori bendrauti, darželyje puiki aplinka mokytis lietuvių kalbos. Kai ko nors nesuprantu, vaikų lietuviškai paprašau parodyti man, ko jie nori. Vaikai man rodo, o aš mokausi. „Šypsenėlėje“ nuostabūs vaikai, kolektyvas labai šaunus, – sakė Olga.
Lietuvoje liks dalelė širdies
Moteriai labai patinka ir Marijampolės miestas, jo švara, žaluma, parkai, kuriuose labai mėgsta vaikščioti. Viskas būtų išties puiku, bet nuolat širdį skauda dėl to, kas vyksta gimtojoje šalyje. Darbe moteris stengiasi apie tai negalvoti, bet grįžusi dažnai skambina artimiesiems. Gerai, kad Avikiluose jau gyvena ir jos vyro tėvai bei vyro sesuo, jų vaikai. Olgos mama yra mirusi, o su tėvu ji niekada nebendravo.
Laisvalaikiu moteris mėgsta gaminti maistą, ukrainietiškų patiekalų jau turėjo galimybės paragauti ir „Šypsenėlės“ kolektyvas, Olgai patinka ir lietuviškas maistas.
Paklausta apie ateitį, ukrainietė sako, kad dar iki Kachovkos hidroelektrinės, kuri yra netoli jos namų, sprogimo buvo įsitikinusi, kad po karo grįš į savo Tokariovką. Dabar, kai ir ekologinė situacija tapo labai sudėtinga, jau nėra tokia tikra, kad ten grįš. Bet grįžti labai nori, o Lietuva, pasak Olgos, visam laikui liks jos širdyje, čia dar tikrai atvažiuos, kai karas bus pasibaigęs. Atvažiuos, dėl to, kad čia sutiko daug puikių žmonių, pajuto jų širdžių šilumą.