Bendras vaikų iš Ukrainos skaičius šiuo metu Marijampolės savivaldybėje gerokai sumažėjęs. Dalis jų, matyt, išvyko, visgi bendrojo lavinimo mokyklose, darželiuose, sporto centre, meno mokykloje jų galima vieną kitą sutikti. Šiuo metu Marijampolės bendrojo lavinimo mokyklas ir darželius lanko 130 ukrainiečių. Ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko 25 vaikai. Daugiausia ukrainiečių mokosi Petro Armino progimnazijoje – 19.
Kiekvienam savos dilemos
Kaip „Suvalkiečiui“ papasakojo Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos direktorė Asta Skripkienė, šiuo metu jų mokyklą lanko tik keli ukrainiečiai moksleiviai. „Dabar pas mus ukrainiečių likę negausiai – šiuo metu šeši, anksčiau turėjome septyniolika, bet išvyko: kai kas grįžo į tėvynę, kiti patraukė į kitas šalis“, – sakė direktorė.
Ji papasakojo, kokią dilemą sprendžia viena aštuntokė ukrainietė: šeima niekaip neapsisprendžia, kur mergaitei mokytis – ar nuotoliniu būdu Ukrainoje, ar čia, Lietuvoje.
Žmonėms, matyt, sunku apsispręsti, ar šeima grįš į tėvynę, ar pasiliks Lietuvoje. Vasarą jie buvo grįžę į Ukrainą, bet pamatę, kad frontas visai šalia namų, vėl atvyko į Marijampolę. Be to, jų sūnus tuoj sulauks šaukiamojo amžiaus, ir mama baiminasi, kad jį išsiųs į frontą. Aštuntokei pamokos nuotoliniu būdu Ukrainoje irgi vyksta ryte, tad suderinti su pamokomis mūsų progimnazijoje neįmanoma. Rugsėjį mama parašė prašymą, kad išvyks į Ukrainą, bet apsigalvojo. Matyt, ir tenai buvo parašytas prašymas priimti mokytis, nes mergaitė pasakojo, jog iš Ukrainos skambina ir ragina ją jungtis prie pamokų nuotoliu.
Mama turi darbą čia, tad, ko gero, nenori visko mesti, todėl ir svarsto, gal atsisakyti ukrainietiškos mokyklos. „Matau, kad aštuntokė nepajėgs mokytis abiejose mokyklose. Buvo pradėjus lankyti pamokas pas mus, bet šiomis dienomis turėtų apsispręsti, kur mokysis toliau. Mama manęs klausė, kas bus, jei atsisakys lietuviškos mokyklos ir pasiliks tik ukrainietišką, ar baigusi ją dukra galės studijuoti Lietuvoje? Nežinojau, ką jai atsakyti“, – pasakojo direktorė.
Nors ukrainiečius jungia bendras likimas ir slegia karo našta, bet visų padėtis skirtinga, visi turi savų dilemų.
Direktorė A. Skripkienė papasakojo, kad mažesni mokiniai prisitaikė lengviau, greičiau išmoko lietuvių kalbą. Šiuo metu visi ukrainiečiai jau lanko lietuviškas pamokas ir turi papildomą lietuvių kalbos pamoką. Tie, kurie mūsų šalyje yra jau antrus metus, neblogai pramokę lietuviškai.
Į klausimą, ar pasitaiko prašymų gauti psichologo pagalbą, direktorė atsakė, kad šiuo metu nepasitaiko. Tiesa, karo pradžioje, kai vaikai tik atvyko pernai pavasarį, vienas berniukas buvo gerokai sukrėstas, nes matė realius karo veiksmus, net pabuvo apkasuose. Šis šeštokas piešė tik tankus ir panašius karo vaizdus, jam reikėjo psichologinės pagalbos, nes jis nepajėgė sugrįžti į vaikystę. Prieš Velykų šventes paklaustas, koks būtų jo didžiausias noras, sakė, jog svajoja, kad kas nors nužudytų Putiną… Visuomenės sveikatos biure tada visiems ukrainiečių vaikams buvo vedami užsiėmimai su psichologu.
Iš popamokinių veiklų ukrainiečiams progimnazijoje atskirai nieko neorganizuojama. Šiuo metu vienas mokinys lanko dailės būrelį.
Direktorė sakė, kad šie vaikai yra gana uždari. Ir tai nekeista, matyt, išgyvenimai vaikams uždeda žymę, o jų namų atmosfera, nežinia dėl ateities, nerimas dėl tėvynės ir tas liūdesys persiduoda. Vieni svajoja grįžti, kiti planuoja gyvenimą čia.
Lioniai plaukti patinka
Ukrainiečiai lanko Marijampolės sporto centro užsiėmimus ir treniruotes. Iš viso čia treniruojasi 15 ukrainiečių.
Šią savaitę apsilankėme plaukimo treniruotėje, kurią vedė trenerė Dalia Kadūnienė. Ten susitikome su ukrainiečiu Leonidu Rudenko. Lionia, kaip jis pats save pristatė, plaukimo treniruotes mūsų mieste lanko nuo tada, kai su šeima atvyko bėgdamas nuo baisaus Rusijos sukelto karo jo gimtinėje.
Trenerė D. Kadūnienė papasakojo, kad šiuo metu Lionia su kitais vaikais rengiasi gruodžio 1-ąją Druskininkuose vyksiančioms Regionų taurės varžyboms. Jau pavasarį mūsų miesto sporto centro rinktinė laimėjo Regionų taurę ir tikisi tai pakartoti dar sykį kitą mėnesį, nors sąlygos treniruotis Marijampolėje tikrai nėra idealios, verktinai reikėtų naujo erdvesnio baseino, kad netektų siauruose plaukimo takeliuose kone stumdytis alkūnėmis. Bet šito belieka palinkėti Marijampolei ateityje, o labai skųstis neišeina, žinant,
kokias kančias – nepelnytas ir sunkiai protu suvokiamas – tenka patirti ukrainiečių tautai.
Dešimtmetis Lionia papasakojo, kad plaukimą lanko nuo penkerių metų, pradėjo tėvynėje, o pastaruosius dvejus metus treniruojasi Marijampolėje. Berniukas sakė, kad plaukti jam patinka ir sekasi, yra laimėjęs ne vieną pirmą vietą, būta ir antros, trečios vietos pergalių. Lionia sakė lietuviškai suprantantis geriau, nei kalbantis, nes, pasak jo, kalbėti sunku. Jis džiaugiasi, kad yra vaikų, su kuriais čia gali pasikalbėti jam geriau mokama kalba – rusiškai. Vaikas lanko Petro Armino progimnazijos 5-tą klasę, kurioje mokosi dar viena ukrainietė Diana. Dar Lionia pasigyrė, kad lanko ir stalo teniso treniruotes savo mokykloje, į kurias jį pakvietė vienas mokyklos draugas, kuris irgi supranta rusiškai.
Lioniai labai pasisekė, nes ir jo trenerė D. Kadūnienė laisvai kalba rusiškai, taigi bendravimo problemų nekyla.
Trenerė papasakojo, kad treniruoja dar vieną ukrainietę – dešimtmetę Sofiją, kuri ruošėsi dalyvauti Lietuvos čempionate. Dirbti sekasi gerai, nes kalbos barjero nėra, o tai svarbu. Ukrainiečiai vaikai, pajutę, kad gali su trenere laisvai bendrauti, čia jaučiasi gerai. Deja, bendrauti tenka šalies agresorės kalba, bet kitos išeities tiesiog nėra. Treniruotes lanko ir vienas berniukas, kurio močiutė gyvena Ukrainoje, tad jis moka rusiškai, yra ir dar vienas vaikas, suprantantis rusiškai, todėl Lioniai lengva susikalbėti su keliais vaikais, gali laisvai pabendrauti, nesijaučia izoliuotas, o bendravimas juk kiekvienam svarbus. Trenerė papasakojo, kad Lionios tėvai stebi jo pasiekimus, ateina į varžybas palaikyti sūnaus, domisi jo laimėjimais, noriai bendrauja su trenere.
D. Kadūnienė sakė, kad Lionią įtraukė į treniruojamųjų sąrašą, nes jis vykdo normatyvus, yra pasiekęs 8-tą meistriškumo pakopą, kuri priklauso jam pagal amžių. Be to, jis tobulėja, kaip ir minėtoji Sofija pradinio rengimo grupėje. Už ukrainiečių treniruotes moka jų tėvai.
Vieniems per brangu, kiti tiesiog iškeliauja
Marijampolės meno mokykloje dailės pamokas pirmais karo metais pas dailės pedagogę Jūratę Preikšienę lankė dvi ukrainietės: Sofija ir Darina. Pernai pamokas lankęs Jurijus išvyko į Ameriką.
Meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja dailės ugdymui Kristina Strolienė sakė, kad šiuo metu dailės pamokų niekas nebelanko. Paskutinė mokinė ukrainietė Sofija Maleruk neseniai metė dailės mokslus, nes neužtenka laiko, kadangi turi kitų veiklų. Sofija – gabi menams, talentinga, padariusi nemažai gražių darbų, iš kurių net išeitų paroda, nors mergaitei dar tik 10 metų. Taigi gaila, kad laiko dailei jai pritrūko.
Direktoriaus pavaduotoja papasakojo, kad pernai dailės pamokas meno mokykloje lankė iš viso keturi ukrainiečiai – du suaugusieji ir du vaikai, bet kadangi buvo pakeltas mokestis už mokslą iki 75 eurų už mėnesį (vietoj anksčiau buvusių 22 eurų), ko gero, tai ir atbaidė kelis iš jų.
Panaši padėtis ir su muzika: Meno mokyklos muzikos pamokas lankė vos vienas kitas ukrainietis, o šiuo metu nelanko nė vienas.
Komentarai nepriimami.