Kažkas yra pasakęs, kad kūryba yra begalinė. Tikrai: tai vienur, tai kitur ima ir ištrykšta iš širdies šaltinėlis – dienos šviesą išvysta naujos knygos.
Šiais metais, vasarėjant, savo antruoju eilėraščių rinkiniu mus pradžiugino Janina Dovidaitytė-Lebskienė – subtilaus sakralinio skambesio poetė. Skaitytoją pasiekė jos antroji poezijos knyga „Šventi žydėjimo namai“, išleista Kaune, UAB „Vitae Litera“. Jau pats skaisčiai spalvingas knygos viršelis – tarsi aliuzija ir į turinio žydėjimą, tarsi diktuoja mintį, jog turinys ne tamsus, o priešingai – šviesus, taurus, subtilus. Rinkinys sudarytas iš šešių dalių: „Vasaros žydėjimas ir ne tik…“, „Krikščioniški atsidūsėjimai“, „Vainikas Švč. Mergelei Marijai“, „Gyvenimo krislai“, „Guronių inkliuzas“ ir „Laikinumo perlai“.
Nors kiekvienoje dalyje – sava tematika, aiškiai matai, jog visas dalis pagarbiai apglėbę laiko tie patys taurūs dvasios delnai. Negalima nepabrėžti, kad ir išimtinai religiniai eilėraščiai nedvelkia dirbtinais ditirambais. Visur girdi skambant intelektualumo stygą: to neįgysi be gilaus šios sudėtingos srities pažinimo ir tikrai nuoširdaus tikėjimo. Intelektas, nuoširdumas ir subtilumas – tarsi trys draugai, besilaikantys vieni kitiems už rankų.
Taip, teisinga ir tauru šlovinti savąjį Sutvėrėją, kai iš tikrųjų jaučiama „tyraširdžių byla širdyse“. Gerai, jog primenama ir tai: „Niekada neapleisk gimtinės savo,/ Padėk pasilenkti prie kito –/ Lyg širdimi plautumei kojas…“ Apskritai – atjauta, pagarbus palaikymas kenčiančio, paniekinto it leitmotyvas kartojasi kūryboje: „Tai ne vėjas lietų gainioja,/ Tai rieda gailestingumo ašaros“. Nes tikrai – gyvename neramiais laikais. Šis amžius, pasak vieno poeto, yra „materijos triumfas prie dvasios lavono…“ Kur bepažvelgsi, keroja karjerizmas, vadinamosios „žiurkių lenktynės“, o kai kuriose šalyse vėjas nešioja net kraujo kvapą…
Poezija, aišku, neišgelbės pasaulio, bet vienai ar kitai prislėgtai sielai ji tikrai gali padėti. Argi ne lengviau pajutus, kad žmogiškumo pulsas dar plazda? Ne veltui autorė sako:
„Telyja visos
Palaiminimų ašaros
Į Galilėjos ežerą:
Už tuos, kurie myli,
Už tuos, kuriuos niekina,
Už tuos, kurie vargų
prispausti.“
O štai vienas eilėraštis skamba tarsi credo, tarsi savotiška pranašystė, tarsi tikėjimas ateitimi: „Išliksime – jei mylėsime,/ Gyvensime – jei tikėsime,/ Broliausimės – jei suprasime:/ Padorumo ribų/ peržengti nevalia“..
Negalime nepasidžiaugti jautriai ir subtiliai suvoktais ir giliai meniškai išreikštais gamtos motyvais. Prie šios tematikos prisiliečiama tokiu pasigėrėtinu pastabumu, kad tai atrodo panašu į sakralų sapną: „Išbučiuosiu, išragausiu/ Visus pievų gėlynus/ Ir dėkosiu Aukščiausiam iš širdies visos…“
Ar neglosto klausos ir sielos štai kad ir tokie lyriški žodžiai: „Aksominis vėjas“, „Mėlyno laumžirgio svaja“, „Išgirstu gležnutę/ Jūržolę niūniuojant…“ „Lietuva, manoji Venecija“ – taip autorės širdis kreipiasi į savąją Tėvynę: visa ji Janinai miela, gal todėl rinkinyje yra ir toks sakinys: „Baltais luotais atplaukia/ Stotingos žemaičių moterys…“ Tie išskirtinai saviti sakiniai, iš sielos siūlų dažnai suverpti kelionėse ir Lietuvoje, ir svetur: tai leidžia pasaulį plačiau pažinti, o kūryba įgauna naujų išgyvenimų, įspūdžių, spalvų, padeda suprasti ir aukščiausiąjį, ir paprastą žemišką žmogų.
Knyga „Šventi žydėjimo namai“ palieka brandaus, rimto ir kruopštaus dvasios darbo įspūdį. Eilėraščiai nerimuoti, bet jie išlaiko tekstinį ritmą ir „rieda“ gerai. Džiaugiuosi, kad autorė surado savo stilių, savo meninę nišą, kad natūraliai sutapo su savo prigimtimi, poetiniu pašaukimu ir su tuo, kas jai ypač svarbu – su tikėjimu. Reikia tik sveikinti, kad Janinos antroji knyga stipri, kaip ir pirmoji. Gerai, kad dar yra rašančių, kurie Būtį sugeba suvokti dėkingai, tauriai, nebijo būti švelnūs, pagarbūs, atviri. Prasminga, gera, švelnumo pilna knyga : „su rugiagėlių akim“, „su javų laukais geltonais…“ Ji daug kam patiks.
Baigdama negaliu dar nepacituoti vieno ypač man už „širdies krašto“ užkritusio eilėraščio.
„Ir kai tavęs nebus,
Ir kai šoks vasara –
Bus pats žydėjimas…
Ir kai taip švelniai
Ulbuos balandžiai,
Ir kai vėl gandrai
Klaidžios parugiais,
O Aukščiausiasis,
Laimink ir toliau
Kiekvieno žmogaus būtį…“
Sveikinu, miela Janina! Tegul ir rytdiena ateina dosni – „su duonos kepalu ant ližės“, tegul kuo ilgiau žydi šiemetinės ir būsimų vasarų liepos. O kūrybos koriai tegul ir toliau dvelkia medumi…
Česlova JAKŠTYTĖ, Lietuvos rašytojų sąjungos narė
„Vilkyškių pieninei“ – Konkurencijos tarybos leidimas įsigyti „Marijampolės pieno konservus“
Komentarai nepriimami.