Marijampolės kultūros centre eksponuota fotografijų paroda „Iš namų“ nustebino daug kuo: susipažinome su jauna, netrumpai užsienyje gyvenusia autore, kuri žavisi analogine (jaunimui gal atrodo „pasenusia“) technika, kurios dėmesio centre – paprasti, kasdieniai dalykai…
Kokia ji, Vaiva Botyriūtė, kurios šaknys mūsų žemėje? Paprašyta mielai atsakė į „Suvalkiečio“ klausimus.
Vaiva Botyriūtė darbo ir laisvalaikio akimirkomis bei jos fotografijos. Nuotraukos iš pašnekovės asmeninio albumo
– Kadangi paroda vadinasi „Iš namų“, gal pradžioje – apie namus plačiąja prasme. Ar vaikystė, paauglystė buvo tas laikas, apie kurį šiandien sakote: laimingas…
– Esu kilusi iš Paželsvių kaimo. Čia gyvenau 12 metų, lankiau Želsvos pagrindinę mokyklą (dabar – progimnazija). Gyvenimas kaime buvo ypač bendruomeniškas: visi vieni kitus pažinojo, palaikė, rūpinosi (galbūt išmokau tai vertinti tik vėliau, išvykusi). Mokykloje jau nuo mažens pradėjau lankyti įvairius būrelius: grojau pianinu, gitara, šokau, dainavau. Muzika ir judesys buvo pirmieji elementai, kurių pradėjau mokytis ir kurie iki šiol yra gyvi mano kūrybiniuose procesuose.
Mano močiutė Milda dirbo mokykloje chemijos mokytoja. Nors pas ją mokytis neteko, dažnai su seserimi Kamile jos laukdavome po pamokų, kad kartu grįžtume namo. O kelionė namo būdavo dviračiu: sesuo vyresnė, tad sėdėdavo gale, aš – priekyje, ant rėmo, o kuprinės kabėjo ant rankenų. Iki šiol žaviuosi močiutės ištverme ir jos atsidavimu vaikams, anūkams, šeimai. Dažnai sakau, kad močiutė yra mano mūza, taip pat – mūsų giminės istorijų bei prisiminimų sergėtoja. Net ir apie šią kelionę namo man pasakojo močiutė – aš, deja, prisimenu tik nuotrupas. Tačiau panašių istorijų galėčiau aprašyti apsčiai – vaikystė kaime buvo pilna nuotykių ir kūrybos. Namai buvo mūsų – vaikų – tvirtovė, o laukas – neišsenkanti jūra pasaulių, kurie gyvendavo mūsų vaizduotėje. Reikėjo tik panorėti vieną iš jų patirti.
Už tokią gyvą, svajingą vaikystę taip pat esu neišpasakytai dėkinga savo mamai Saulenai. Tikriausiai dauguma taip sako, bet iš tiesų tikiu, kad turiu geriausią mamą pasaulyje. Ji davė man viską – meilę, rūpestį, palaikymą, o kai reikėdavo – sudrausmindavo. Ji sekdavo pasakas, dainuodavo, mokė pažinti žoleles, paukščius, gydė, nerimavo. Dabar man atrodo, kad esame labiau draugės, tačiau žinau, kad jai visada liksiu vaiku.
Gyvendama Londone, ypač studijų laikais, mintimis dažnai sugrįždavau į vaikystę. Supratau, jog vienas iš kūrybinių ir vaizduotei atsiskleisti leidžiančių variklių yra nuobodulys. Tikiu, kad besivystančiam protui (o tai vyksta nuolatos) yra be galo svarbu patirti nuobodulį; iš to gimsta idėjos, noras tyrinėti, statyti, patirti gyvenimą, gal kartais susižeisti, tačiau ir tai yra pamoka. Dabar nuoboduliui išvaikyti yra labai lengvų priemonių. Suprantu, kad laikai pasikeitė, gyvenimo tempas tik greitėja, tačiau sąmoningai renkuosi atrasti momentų sustoti, „nieko“ neveikti. Anglijoje šiam užsiėmimui apibūdinti yra labai gražus žodis, kurio vertimo neturime – daydreaming: day – diena, dreaming – svajojimas, sapnavimas (galbūt lietuviškai būtų „dieninis sapnavimas“?). Visiems rekomenduočiau tai praktikuoti, ypač vaikams.
Manau, kad vaikystė baigėsi išsikrausčius gyventi į Patašinės kaimą, arčiau Marijampolės. Čia pradėjau lankyti „Ryto“ pagrindinę mokyklą. Jau antrą dieną naujoje klasėje patyriau patyčių dėl to, kaip buvau apsirengusi. Dabar negaliu pasakyti, kas tiksliai taip jau nepatiko, gal mada kaime ir mieste buvo skirtinga, tačiau džiaugiuosi, jog mokėjau už save pakovoti ir į dienos pabaigą užkirtau kelią tolesniems komentarams. Tiksliai nepamenu, kiek laiko truko, kol integravausi, bet tikiu, kad tai įvyko greitai, nes toliau tęsiau įvairias popamokines veiklas, dalyvavau olimpiadose, buvau žingeidi ir atvira žmonėms.
Mokyklinį gyvenimą baigiau Rygiškių Jono gimnazijoje. Nors buvau gera mokinė, ne visiems mokytojams patikau, kadangi buvau šiek tiek „prie meno“. Dažnai sudrausmindavo dėl aprangos (kažkuo vis mano stilius neįtikdavo…): mėgdavau skrybėles, kurias pamokos metu visuomet nusiimdavau, žinodama, jog tai būtų nepagarbu; nešiodavau sukneles, bet ir uniforminį švarką per pamokas apsivilkdavau – tai buvo privaloma. Tačiau šito neužteko: viena mokytoja mane paskundė auklėtojai, sakydama, kad einu į mokyklą lyg eičiau į šventę. Visada buvau ir vis dar esu džiaugsmingas bei ekspresyvus žmogus, todėl prisiminus darosi gaila, kad visus mokinius buvo bandoma suvienodinti. Svarbiausia – aukšti balai pažymių knygelėje bei egzaminuose, kurie, kaip tuo metu atrodė, nulems visą moksleivio ateitį.
Tačiau gimnazijoje sutikau ir keletą mokytojų, kurie mane priėmė be galo šiltai – tokią, kokia esu. Pirma artimesnė pažintis su fotografija įvyko dailės mokytojo Egidijaus Bičkaus dėka. Pamenu, dalyvavau viename užsiėmime po pamokų, kuriame išmokau fotografavimo pagrindų: kas yra diafragma, išlaikymas ir panašiai. Kadangi lankiau teatrą, mėgau įkūnyti įvairius personažus, apsimesti esanti ne iš šio pasaulio. Keletą kartų šiuos personažus kūriau fotosesijoms su E. Bičkumi. Kai kurios iš sukurtų nuotraukų buvo eksponuojamos Moksleivių kūrybos centre. Taip pat labai džiaugiuosi, kad mokytojas atėjo į šios parodos atidarymą – man tai buvo didelė garbė.
Dar norėčiau paminėti lietuvių kalbos mokytoją Reginą Dilienę, kurios pamokose buvau tik paskutiniais mokslo metais, tačiau to užteko, kad su jos pagalba bei palaikymu atrasčiau įkvėpimą rašyti ir pasitikėčiau savo žodžiu. Taip pat jaučiu begalinį dėkingumą auk-lėtojai Daivai Liaukuvienei, kuri visuomet vertino žmogų labiau nei pažymį ir rasdavo būdų, kaip nuraminti net jautriausią sielą.
Rašydama ir vėl sugrįžau į savo pradžią. Jaučiu, kad kiekviename gyvenimo žingsnyje tokia vaikystė, kokią turėjau, man pastatė be galo tvirtą pagrindą eiti per pasaulį drąsiai, svajingai ir su meile.
– Ar mokytis būtent užsienyje pradėjote iš karto? Kas paskatino? Kodėl fotografija – juostinė, kodėl kinas?
– Studijuoti pradėjau ne iš karto. Išvykau su ambicija mokytis vaidybos, tačiau jaučiau, kad dar reikia įsidrąsinti kalbėti angliškai. Nors kalbą mokėjau puikiai, britišką akcentą perprasti nebuvo lengva, o kartais susidurdavau ir su airiais, škotais. Šie atvejai pradžioje būdavo itin keblūs, bet labiausiai norėjau su žmonėmis suartėti, tad ir kalbos barjerą peržengti pavyko gan greitai. Pradžioje išbandžiau įvairius darbus aptarnavimo srityje, o laisvomis dienomis ieškojau filmavimo aikštelių, kurioms reikėjo aktorių masuotėms. Viename filmavime sutikau aktorių, kuris man patarė neužstrigti šioje profesijoje, kadangi ilgainiui tampi žinomas tik kaip antraplanis aktorius. Šią pamoką vėliau pritaikiau ir kitur.
Po metų Londone jau turėjau bendraminčių – kūrybingų ir ambicingų žmonių. Su vienu jų atidarėme reklamos agentūrą, pradėjau mokytis filmavimo, montažo bei fotografijos. Žinoma, buvo ir daug kitų atsakomybių, kurių neapgalvojau iš anksto, tad greitai supratau, jog esu nepasiruošusi būti verslininke ir noriu žinias gilinti vienoje srityje. Na, dar ir šeima spaudė dėl studijų. Tad po dvejų metų įstojau į Londono Metropolitano universitetą. Tiesa, ne iš karto į fotografiją. Pirmus metus studijavau medijas ir ispanų kalbą, tačiau greitai pastebėjau, kad medijos ne man.
Jau pirmuose fotografijos studijų užsiėmimuose supratau, kad radau savo vietą. Su bendrakursiais jautėmės tarsi vaikai žaidimų aikštelėje – mums buvo pristatytos įvairiausios priemonės kurti fotografijas, įvairūs metodai, kurie padėtų išreikšti idėjas. Fotografuodavome studijose, nuotraukas mokėmės ryškinti ir spausdinti patys, taip pat mokėmės dirbti ir su įvairiomis kompiuterinėmis programomis. Šiais metais daugiausia laiko praleidau dirbdama su skaitmena, kadangi jau turėjau užsakovų ir norėjau labiau pasigilinti į šiuos procesus. Deja, žaidimai greitai baigėsi prasidėjus pandemijai, toliau mokėmės nuotoliniu būdu.
Fiziškai sugrįžus į studijas nusprendžiau daugiau laiko skirti juostinei fotografijai. Šie metai man ir buvo perversmas. Kuo daugiau dirbau su analogine fotografija – ryškinau, spausdinau, bandžiau taisyti senas kameras – tuo artimesnė jaučiausi šiam amatui. Juosta yra delikati, niekada nežinai, ar išvysi padarytą kadrą, kartais pamatai įvairių neplanuotų defektų, kaip šviesos pratekėjimai. Fotografuodama juosta esu lėtesnė, labiau apgalvoju momentą, kurį noriu įamžinti. O ir analoginės kameros neturi tiek daug nustatymų, kaip skaitmeninės, ko, tikiu, nelabai reikia, tačiau perkant kamerą už visus tuos nustatymus mokame. Taip pat man patinka juostas archyvuoti; prisilietusi prie negatyvo, jaučiu nuotraukų gyvumą, ilgaamžiškumą. Tikriausiai dauguma jų pragyvens mane, ir gal kada nors kam nors bus įdomu pažiūrėti į mano užfiksuotus gyvenimo momentus, taip kaip man dabar įdomu kitų nuotraukos.
Fotografuoju ir su skaitmena; iš tiesų turiu labai daug įvairių kamerų. Manau, kad kiekviena iš jų yra įrankis – ar tai būtų darbui, ar kitai meninei išraiškai (studijose išmokau, jog galima fotografuoti ir visai be kameros, pavyzdžiui, skenuojant). Turiu skaitmeninę kamerą, su kuria galiu fotografuoti po vandeniu; dažnai vasaromis pasiimu ją stovyklaujant. Nuotraukos būna labai įdomios, spontaniškos, juokingos.
Turiu keletą juostinių filmavimo kamerų, tačiau dar nesu jų išbandžiusi. Londone ruošiau 16 mm ir 35 mm kameras filmams, bet pačiai filmuoti neteko. Tai ganėtinai brangu ir kol kas šiek tiek baugino.
Tačiau žinau, kad greitu metu nebegalėsiu ilgiau išlaukti – naujos idėjos vis bręsta, tereikia skirti joms dėmesio.
– Apie kiną: koks tai darbas ir kokie jo rezultatai, kiną kuriančių daugėja. Kaip apskritai žiūrite į kiną – Lietuvos irgi? O knygos – ar jos buvo (tebėra) tas dalykas, be kurio niekaip…
– Kino industrija labai plati, joje galima ne tik išreikšti save, bet ir sukurti pelningą karjerą. Tiesa, kelias vingiuotas, dažnai ilgas ir sunkus, tačiau kai tavo darbus pradeda pastebėti, įvertinti, motyvacija stengtis ir tobulėti tik auga.
Esu apsilankiusi ne viename kino festivalyje Europoje ir kiekvieną kartą grįždavau labai susižavėjusi pačia industrija ir žmonėmis, kuriuos sutikau. Pasitaiko visko, tačiau apskritai jaučiu be galo daug palaikymo, noro bendradarbiauti, kurti kartu. Kartais atrodo, kad visi esame viena didelė šeima. Tiesa, išmokau, kad idėjose kartais galima paskęsti, o dauguma šios šeimos narių jų turi labai daug, tad svarbu išsigryninti, ko siekiame patys. Man labiau patinka idėjiniai, dokumentiniai, asmeniniai filmai, kurių ambicijos – ne uždirbti kuo daugiau pinigų, o paliesti žmones arba parodyti autentišką perspektyvą. Deja, dažniausiai vien tik iš tokių projektų išgyventi sunku (nebent jau esi žinomas), tad reikia mokėti būti įvairiapusiškam, auginti kitus įgūdžius: tai bendravimas, gebėjimas save reklamuoti, derėtis, rasti kompromisus, išsakyti ir priimti kritiką. Stengiuosi savęs nelyginti su kitais, nors kartais tai labai sunku; visi esame unikalūs, ir mūsų kelias negali būti matuojamas pagal kitų išmėtytas pėdas.
Lietuvos kino industriją dar pažįstu ganėtinai mažai, nors vis labiau įsitraukiu į įvairius projektus. Daugiausia dirbu kinematografe jaunoje, bet labai ambicingoje agentūroje „Easy House“, taip pat filmuoju muzikinius klipus, prisijungiu prie studentiškų projektų. Dalyvavau mentorystės programoje „Baltijos moterys kino industrijoje“, kuri ypač padėjo rasti bendraminčių, suteikė galimybę apsilankyti Baltijos šalių filmų festivaliuose ir, žinoma, sudalyvauti daugybėje kino seansų.
Patys lietuviški filmai pagaliau tapo įvairesni. Iš paauglystės pamenu nemažai neskoningų komedijų, kurios vis dar kuriamos, tačiau jų mažiau. Taip pat esame tikri melancholijos fanai – daug lėtų, poetiškų filmų, dažnai su paslaptingomis, dviprasmiškomis pabaigomis arba visai be pabaigos. Nors esu poezijos mėgėja, tikiu, kad filmą baigti vienaip ar kitaip reikia. Galima tai padaryti subtiliai, daug neatskleidžiant, tačiau norisi jausti istorijos plėtojimą, išbaigtumą.
Tikiu, kad knygų skaitymas turėtų būti kiekvieno žmogaus, ypač norinčio kurti, dažnas užsiėmimas. Tai maistas sielai, vaizduotei, raštingumui ir visapusiškam išprusimui. Knygų yra tiek daug, kad visi galime atrasti ką nors savo skoniui. Svarbu domėtis ir klasikiniais kūriniais, paanalizuoti laiko išbandytus filosofinius raštus. Žmonės šiais laikais skaito daug mažiau, ir pačiai būna etapų, kai nepaimu knygos į ranką, tada pajaučiu vidinę dykumą. Netgi knygos kvapas man teikia malonumo. Tikriausiai tai – kaip juostos negatyvai: galima prisiliesti, pajausti.
– Sugrįžimas: laikinas, trumpas ar ilgesnis, o gal – visam laikui? Kada aplankydavo ilgesys būnant svetur, ko labiausiai ir kada pritrūkdavo? Kaip atrodo Vilnius?
– Sugrįžau su idėja pasilikti. Kiek ilgai, dar nežinau. Pats grįžimas buvo neplanuotas, gyvenimas šia linkme nukreipė, o aš nesipriešinau – kaip tik priėmiau šį etapą su džiaugsmu ir laukimu. Žinoma, buvo ir liūdesio, juk Londone pragyvenau beveik aštuonerius metus, visas mano, suaugusio žmogaus, gyvenimas brendo ten, tad sugrįžus reikėjo iš naujo integruotis, susitaikyti, kad viskas keisis. Nemeluosiu, buvo ganėtinai sunku, buvau pripratusi prie londonietiško gyvenimo, žmonių įvairovės, draugų iš skirtingų pasaulio kraštų, kurie taip pat atsisveikino su gimtine užsidegę kurti ir atvyko vedami ambicijų ir troškimo ieškoti sau vietos po saule. Tačiau sugrįžusi be galo džiaugiausi ir iki šiol džiaugiuosi, galėdama daugiau laiko praleisti su šeima, būti tarp artimųjų, dažniau susitikti gyvai. Tai yra neįkainojama ir be galo svarbu.
Gyvenant svetur, ilgesys būdavo nuolatinis pakeleivis. Visuomet lydėjo žinojimas, jog praleidžiu svarbius momentus savo artimųjų gyvenime – ir jie praleidžia manuosius. Technologijos leisdavo susisiekti su daugeliu, tačiau tai neprilygsta gyvam bendravimui. Labiausiai trūkdavo pokalbių su močiute. Ji neturi socialinių medijų, o skambinti į Lietuvą be galo brangu. Todėl parvykusi į Lietuvą atostogauti daugiausia laiko praleisdavau kaime pas ją. Jau seniai pastebėjau, kad esu žmonių žmogus. Visi, su kuriais atrandu ryšį, manyje pasilieka ilgam, o gal net ir visam gyvenimui. Galbūt su kai kuriais bendravimas išblėsta, keliai išsiskiria (su tuo susitaikyti man būna labai sunku), tačiau prisiminimai ir patirtys išlieka. Todėl priimu ilgesį kaip draugą, kuris parodo man, kas yra prasminga ir kam svarbu skirti laiko.
Praėjus šiek tiek daugiau nei metams po grįžimo į Lietuvą ir gyvenimo Vilniuje galiu pasakyti, kad Lietuva turi tiek daug spalvų, jog akyse raibsta. Reikia tik mokėti jas atrasti, jomis mėgautis. Vilnius nenustoja siūlyti įvairiausių renginių, iniciatyvų, kviečia patyrinėti gatves, kiemelius. Marijampolė, nors ir mažesnis miestas, taip pat turi daug ką pasiūlyti. Mama dažnai dalinasi informacija apie koncertus, parodas, šventes Želsvoje. Žinoma, daugiausia renginių vyksta šiltesniu metų laiku, praėjusi žiema pasirodė gan niūri. Tačiau galbūt taip atrodė, nes tuo metu jaučiausi ir vieniša, šiek tiek pasimetusi. Buvau labai išsiilgusi sniego, tikros baltos žiemos, tačiau ji buvo panašesnė į žiemas Londone – lietingas, pilkas ir niūrias. Tiesa, ko vis dėlto pasigedau, tai naktinio gyvenimo – Londonas niekada nemiega, o miestai Lietuvoje „mėgsta pailsėti“. Gal toks gyvenimo būdas ir sveikesnis, tačiau žinau, jog kūrybingiems žmonėms dažnai naktimis įsijungia antras kvėpavimas. Norisi kur nors išeiti, kalbėtis apie idėjas ar net prie jų dirbti. Londone su draugais naktimis montuodavome filmus, vaikščiodavome po miestą, eidavome šokti ar diskutuodavome apie pasaulį sėdėdami bare. Gyvenimas virte virė. Tikiu, kad tai vyksta ir Vilniuje, nes jau yra žmonių, su kuriais suartėjau, ir matau, jog jie yra tokios pat pelėdos, kaip aš. Tačiau organizuoti susitikimus didesnėse grupėse sunku, visi labai užsiėmę, o gal tiesiog čia žmonėms norisi daugiau ramybės. Iki galo dar neišsiaiškinau – matyt, reikia čia pagyventi ilgiau.
– Planai ar vizijos: kur save matote po 10 ar dar kažkiek metų, kas, žvelgiant iš dabarties, atneštų pilnatvę ir džiaugsmą?
– Pamenu, universitete darėme tokį pratimą, kai reikėjo įsivaizduoti save po pusės metų, metų ir penkerių. Man tai buvo viena sunkiausių užduočių, kadangi dažniausiai mano planai ir įsivaizdavimai kardinaliai pasikeičia. Esu linkusi tikėti, jog niekas neatsitinka veltui, todėl dažnai leidžiu gyvenimui pačiam mane vesti, priimu įvairius pasiūlymus, iššūkius, netgi jei tai nepatogu. Taip gyvenimas įgauna labai daug spalvų, o aš nuolat mokausi.
Rugsėjo viduryje vykstu į Italijos pajūrį, į miestelį, pavadinimu Amantėja, kur dvi savaites dalyvausiu kino rezidentūroje. Čia susirinks 50 filmų kūrėjų iš viso pasaulio, ir kartu, susiskirstę į grupeles, kursime filmus, dalyvausime įvairiuose mokymuose, susipažinsime su vietiniais ir bandysime juos įtraukti į gamybos procesą.
Pati taip pat turiu labai daug idėjų filmams, kai kurias jau pradėjau aprašyti, filmuoti, tačiau vis dar ieškau bendraminčių, kurie norėtų padirbėti kartu, ypač rašytojų, kompozitorių. Labai vertinu iniciatyvą, tad tikiuosi apsupti save žmonėmis, kurie nelauktų nurodymų, o patys ateitų su pasiūlymais bei noru judėti į priekį.
Planuoju ir kitą fotografijos projektą. Tai bus knyga, tačiau surengsiu ir parodą. Kol kas daug neatskleisiu, tik paminėsiu, kad noriu dirbti su didelio formato juostine fotografija. Žinoma, dar nepaleisiu ir šios parodos – noriu, kad ji dar pagyventų, pakeliautų. Kalbu su draugu iš Ščecino, Lenkijos, kuris pažįsta vienos galerijos savininką, galbūt pavyks nuvykti ten. O ir Lietuvoje dar yra daug vietų, su kuriomis planuoju susisiekti. Neatmetu galimybės, jog kas nors susisieks ir su manimi – esu atvira pasiūlymams ir bendradarbiavimui.
Galiausiai, planuoju toliau tęsti mokslus. Kol kas mintys sukasi apie stojimą į LMTA režisūros magistrantūrą. Tačiau laiko dar apie metus, tad visko gali nutikti. Domiuosi studijomis ir svetur, bet šiuo metu esu laiminga gyvendama Lietuvoje, norėčiau pasilikti ir mokytis čia.
– Ką pasakytumėte kokiam nors jaunuoliui, panūdusiam eiti panašiu keliu?
– Dažniausias atsakymas į šį klausimą, kurį girdžiu iš kitų, būna tiesiog neiti šiuo keliu ir rinktis ką nors kita. Galbūt taip sakoma norint pajuokauti ir pabrėžti, kad kelias tik-rai nėra lengvas. Aš to nelinkėsiu, nes menas ir kūryba gali išgelbėti ne vieną pasimetusią sielą. Iš tiesų paskatinčiau neskubėti, nebausti savęs, jei kas nepavyksta, bandyti pažinti pasaulį, gamtą ir žmones, domėtis įvairiausiomis temomis, nes niekada nežinai, iš kur gali ateiti įkvėpimas. Taip pat palinkėčiau niekada nenustoti mokytis, ieškoti, bandyti, o jeigu pačiam tampa nuobodu, reiškia, reikia kažką keisti. Galiausiai palinkėčiau drąsos (to vis dar linkiu ir sau). Tikiu, kad menas turi būti drąsus, ar tai būtų savo paties jautrumo apnuoginimas, ar nepatogių klausimų kėlimas, o gal pabandymas sukritikuoti – tai pabrėžia, jog kuriame ne tik sau.
– Dėkojame už nuoširdų, atvirą pasakojimą ir linkime, kad norai ir svajonės pildytųsi. Juk dar tik pati kelio pradžia.
Komentarai nepriimami.