Dovanos gimtajam miestui – muzika, meilė ir atsidavimas

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Rugsėjį jau penktą kartą Marijampolėje vyksta tarptautinis muzikos festivalis „Kultūros dienos“. Jį mums dovanoja du jauni buvę marijampoliečiai – Didžiojoje Britanijoje gyvenantis dirigentas Marius Reklaitis ir nemažai metų Austrijoje praleidusi, tik neseniai į Lietuvą grįžusi pianistė Kamilė Zaveckaitė. Marių marijampoliečiai dar pamena iš televizijos projekto „Chorų karai“, kuris 2010–2015 metais prie TV ekranų sutraukdavo daugybę žiūrovų. Su jaunais, kūrybingais, charizmatiškais festivalio kūrėjais kalbėjomės apie jų vaikystę ir studijų metus, įdomų darbą užsienyje ir gimtajam miestui atiduodamą duoklę – kasmet vykstantį įspūdingą festivalį „Kultūros dienos“.

Susipažino mokyklos suole

Pasak vietoje nenustygstančios, nuolat besišypsančios Kamilės, su Mariumi, kurį ji vadina Mariuku, susipažino tuometėje Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centro vidurinėje mokykloje, kuri dabar vadinasi šv. Cecilijos gimnazija. „Mariukas buvo keturiomis klasėmis vyresnis ir mes tiesiog abudu buvome ten pianistai. Jis mokėsi pas Nadeždą Lyberis, aš – pas Angelę Radzevičienę. Mes abudu, kaip turbūt įprasta mažesniame mieste, buvome konkurentai muzikos srityje. Tu man jau tada buvai linksmas, toks labai fainas, ir tas fainumas, metams bėgant, niekur nedingo“, – pasakoja Kamilė, kartu pridurdama, kad, pasirodo, Mariukui tai ji nelabai tada patiko.

Kamilė sako, kad tą mokyklą pasirinko, nes ji buvo arti namų, be to, jau nuo mažų dienų ji jautė potraukį link menų, muzikos, o ten buvo galimybė gauti ir vidurinį, ir muzikinį išsilavinimą. Marius prisimena, kad jau kelerių metų būdamas pradėjo dainuoti, ir „Dainų dainelės“ konkursą laimėjo vos sulaukęs penkerių, jau tada koncertavo Vilniaus nacionaliniame operos ir baleto teatre.

– Žinoma, muzika atimdavo daug laiko. Būdamas paauglys, kai eidavau į fortepijono pamokas, kartais tiesiog paslėpdavau natas ir bandydavau neiti į pamokas, kartais net bėgdavau iš jų. Po vienuoliktos klasės pasakiau, kad nieko, susijusio su muzika, gyvenime nedarysiu. Ji man buvo įgrisusi iki gyvo kaulo. Aš tiesiog sau sakiau: noriu būti arba gamtosaugininkas, arba politikas. Bet mano mokytoja Nadiežda sakė, kad dar pažiūrėsime, kaip susiklostys viskas, – prisiminė tas dienas dirigentas.

Gyvenimą pakeitė dirigento lazdelė

Būdamas šešiolikmetis Marius su Virginijos Junevičienės vadovaujamu „Suvalkijos“ choru, kuriame tuomet dainavo, nuvažiavo į Vieną. Ten vyko tarptautinis orkestrų ir chorų festivalis.

– Mes ten nuėjome į tokį muzikos muziejų. Jame buvo didžiulis ekranas, prieš kurį gali atsistoti ir sudiriguoti kokį nors kūrinį, paėmęs elektroninę batutą. Aš gyvenime dirigento lazdelės nebuvau paėmęs į rankas, bet pabandžiau diriguoti, pasirinkęs žinomą kūrinį „Radeckio maršą“. Tariamas orkestras mane nušvilpė, bet tada man taip užkibo tas Radeckis ir dirigavimas, jog nusprendžiau, kad aš noriu diriguoti daugiau. Man V. Junevičienė leido diriguoti per vieną uždarymo koncertą Marijampolės kultūros centre. Tada visiškai nusidirigavau, bet pamažu tas dirigavimas, batuta įtraukė ir supratau, kad čia mano dalykas, – prisiminė M. Reklaitis.

Paklaustas apie „Chorų karus“, dirigentas pasakojo, kad tada mokėsi dešimtoje klasėje. Projektas buvo įdomus, Mėlynajam chorui vadovavo žinomas solistas Edmundas Seilius, o konkurso finale marijampoliečiai nusileido tik chorui iš Kauno ir užėmė ant-rąją vietą. Marius buvo choristas, bet jam teko ir pagroti fortepijonu Eltono Džono vieną dainą iš animacinio filmo „Liūtas karalius“. Tai buvo įdomi patirtis, kaip ir galimybė pamatyti televizijos užkulisius, patį procesą.

Pasirinko studijas Vokietijoje

Kamilė prisiminė, kad tuo metu ji jau mokėsi Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, kur išvažiavo būdama dvylikos metų. Televizoriaus Vilniuje ji neturėjo, bet grįžusi pas tėvus į Marijampolę „Chorų karus“ žiūrėdavo ir Marių labai palaikydavo. Baigusi mokslus Vilniuje, ji iš karto įstojo į Vokietijoje, Veimaro mieste, įsikūrusią Ferenco Listo aukštąją muzikos akademiją. Veimarą pasirinko, nes ten dirbo žinomas profesorius Grigorijus Gruzmanas, kurį pažinojo iš anksčiau ir pas kurį labai norėjo patekti. Įstoti ten buvo sunku, teko įveikti keturis atrankos turus, bet, pasak Kamilės, mokslai ir parengimas Vilniuje buvo labai aukšto lygio, jos mokytoja M. K. Čiurlionio menų mokykloje Eglė Jurkevičiūtė-Navickienė paruošė mokinę itin stipriai, tad visus stojimo išbandymus ji išlaikė sėkmingai.

– Įstojusi grįžau namo ir pasijutau labai išsunkta. Tada aš pirmą kartą gyvenime patyriau, kas yra pervargimas. Atsimenu, mama norėjo man šventę padaryti, pasiūlė ta proga nueiti į kavinę. Aš ten paprašiau šviežiai spaustų apelsinų sulčių, o kai išgirdau, kad jų neturi, tiesiog apsiverkiau ir mamą tikrai išgąsdinau. Ji pamatė, kokia esu pervargusi ir kiek jėgų pareikalavo stojamieji, – prisiminė Kamilė.

2020 metais baigusi bakalaurą pianistė iškart įstojo į magistro studijas Austrijoje, Vienos mieste. „Po trejų bakalauro studijų metų Veimare man pasidarė per daug paprasta, per patogu, mane jau žinojo kaip gerą pianistę, tad traukė nauji iššūkiai. Mano moto visą laiką buvo, kad jeigu menininkui per patogu, tai jau kažkas negerai. Turi būti kova, kančia, kažkas nepatogu, norint siekti geriausių rezultatų. Tada išvažiavau metams į Kroatiją, susistabdžiusi savo studijas Veimare. Per tuos metus studijavau Zagrebo aukštojoje muzikos mokykloje, nes ten vėl buvo jau kitas profesorius – armėnas Rubenas Dalibaltayanas, pas kurį labai norėjau studijuoti. Tada vėl grįžau baigti studijas Veimere, prasidėjo pandemija ir teko tas bakalauro studijas baigti nuotoliniu būdu“, – pasakojo pianistė.

Mokslus tęsė Vienos universitete

K. Zaveckaitė pasakojo, kad ją labai traukė Austrija, tad pasirinko Vieną, nes norėjosi įsikurti didesniame mieste, kur yra daugiau galimybių. „Visi profesoriai man sakė, kad ten didžiulis konkursas, į 10 vietų pretenduoja apie 900 stojančiųjų. Man pasisekė. Jau studijuojant viena profesorė po kelių mėnesių pasakė, kad įstojau į tą universitetą Vienoje pirmu numeriu“. Kai po šių Kamilės žodžių šalia sėdinčio Mariaus paklausiau, kaip jis vertina šitą faktą, vyras tik plačiai nusišypsojo ir atsakė:
– Užtenka tik pažiūrėti, kaip ji groja, ir viskas tampa aišku. Jos atvira širdis, jos meilė muzikai ir tai, kad ji atiduoda tam visą save, ir yra atsakymas.

Kamilė pasakojo, kad dabar jau būna dienų, kai ji visai nesėda prie fortepijono ir negroja, bet tada grodavo kasdien po penkias valandas, o dar būdavo kitos – solfedžio, harmonijos, muzikologijos, muzikos istorijos pamokos. 2023 metais ji įgijo menų magistro išsilavinimą, po to dar buvo antrosios pakopos studijos, kurias gali rinktis tik jau gavęs magistro laipsnį. Šios studijos, pasak pianistės, yra puiki forma dar dirbti su savo profesoriumi ir švelniau pereiti į profesio-nalios pianistės darbą, kurį dabar ir dirba, koncertuodama įvairiausių pasaulio šalių scenose. O iš viso jos studijos tęsėsi 10 metų.

Mokslų pradžia Anglijoje aplaistyta ašaromis

M. Reklaitis pasakoja, kad baigdamas mokyklą suprato, jog nori studijuoti muziką, bet ne Lietuvoje.
– Lietuva yra nuostabus kraštas, bet tuo metu norėjau patekti į plačiuosius vandenis, buvo idėjų važiuoti studijuoti ir į Jungtines Amerikos Valstijas, bet man tėvai labai aiškiai pasakė – tu gali studijuoti kur tik nori Europoje, bet į Ameriką mes tavęs neleisim, nes tu nesugrįši. Tada kartu su drauge Ieva Pangonyte išvažiavome į Ang-liją. Aš rašiau paraiškas į daugelį tos šalies universitetų, bet visur stojamieji reikalavimai buvo labai aukšti. Mane priėmė Kenterberio miesto krikščioniškasis universitetas, jis turėjo labai gerą muzikos programą.

Jie iš pradžių atsiuntė man laišką, kad mane priims, jeigu aš išlaikęs Lietuvoje valstybinius egzaminus labai aukštais balais, bet tokių balų neturėjau. Tada nusprendžiau jiems papasakoti savo gyvenimo istoriją, parašiau komisijai laišką, kodėl, mano nuomone, jie turėtų mane priimti į tą universitetą.

Paaiškinau, ką esu pasiekęs ir nuveikęs, koks esu kaip žmogus, kaip asmenybė. Ir kiek buvo džiaugsmo, kai po savaitės gavau atsakymą, kad jie mane priima be jokių stojamųjų, – prisiminė Marius.

Pasak jo, pirmieji metai Jungtinėje Karalystėje nebuvo rožėmis kloti. Buvo ir nemažai ašarų, nes ir anglų kalbos dar gerai nemokėjo, ir tėvų bei namų labai pasiilgdavo, o užimtumas buvo didžiulis, pavargdavo gerokai.

Ir mokėsi, ir koncertavo

– Mano pagrindinė specialybė buvo vokalas ir fortepijonas. Metams bėgant tapo lengviau, po trejų metų bakalauro studijų iš karto pasirinkau dar dvejus metus magistro laipsniui studijuoti. Daug kas iš tų metų įsiminė, Kenterberyje yra garsioji katedra, mieste įsikūręs ir vyskupas, kuris yra Anglijos bažnyčios galva. Turėjau galimybę atlikti kūrinį „Carmina Burana“ garsiojoje „Royal Albert Hall“ salėje, buvo pasirodymai Vestminsterio abatijoje, darbas su pianistais ir solistais iš BBC simfoninio orkestro, kamerinio orkestro „Britten Simfonia“. Visko buvo daug, bet niekas nieko ant lėkštelės neatnešė, viską teko pasiekti pačiam. Yra daug durų, kurios atsivers, jei daug dirbsi, – pasakojo vyras.

Tėvai jį aplankė gal porąkart, kai gavo magistro diplomą ir kai buvo surengtas jo įkurto Kento grafystės filharmonijos orkestro inauguracinis koncertas. Tada jame buvo apie 40 narių, dabar jų skaičius gerokai išaugęs.

– Kai 2017 metais baigiau mokslus, reikėjo susirasti darbą. Žinojau, kad aš tikrai liksiu Anglijoje, ten turėjau daug labai gerų ryšių su puikiais muzikantais. Niekada nemaniau būti pedagogu, bet pradėjau dirbti vienoj mokykloj muzikos mokytoju, kur mokiniai buvo nuo pradinukų iki šeštos klasės. Buvau toks, sakykime, nefirminis muzikos mokytojas, šiek tiek kitoks. Mano muzikos pamokos tikrai buvo kitokios, aš mokiniams perduodavau muziką per fiziką, per psichologiją, būdavo ir improvizacijų. Vaikai laukdavo tų pamokų, nes jiems būdavo įdomu.

Pirmoji mokykla, kurioje aš dirbau, buvo įsikūrusi vienoje vargingiausių Jungtinės Karalystės vietų, ten daug sudėtingų šeimų, o aš gyvenau Kenterberyje ir valandą važiuodavau į tą salą. Alga buvo normali, pragyventi užteko. Toje mokykloje dirbau apie šešerius metus ir tada mane pasivogė Londonas. Čia pradėjau dirbti panašų muzikos pedagogo darbą, kaip ir anksčiau, – pasakojo Marius.

Dirba su keliais skirtingais chorais

Čia jis dirba ir dabar, pats darbas, kaip teigia, galbūt, ir patinka, bet krūviai labai dideli, reikalaujama išties daug. Vaikų požiūris į muziką irgi kelia iššūkių, o dar yra jų tėvai, aplinka, modernios technologijos ir daugybė kitų dalykų.

Marius dirba ir su psichologinę negalią turinčių žmonių choru, kur jį įdarbino pianistu. Tai choras, į kurį ateina žmonės, turintys psichikos negalią, alkoholizmo problemų, kurie yra asocialūs, bet jie buvo suburti į muzikinį chorą, nes muzika gydo. Buvo atlikti specialūs tyrimai, muzikos gydomasis poveikis įrodytas, ir tas choras jau gyvuoja daug metų.

– Tu tiesiog turi būti pasiruošęs bet kokiai situacijai, nes tuos žmones staiga gali ištikti totalus panikos priepuolis, šizofrenijos priepuolis. Mano chorvedė tada iš karto prieina, žmogų išveda, o mes dirbam toliau. Sudėtinga, bet tame kolektyve jaučiu ir didžiulę šilumą, galiu sakyti, kad man ten ne darbas. man ten yra meilė, – sako M. Reklaitis.

Stiprus ryšys su vietos žmonėmis

– Dar turiu ir kitą chorą, kuriame renkasi vienos bendruomenės žmonės, jie tiesiog nori muzikuoti. Mano grafikas tikrai įtemptas, aš keliuosi pusę penkių ryto, 6 valandą jau turiu būti sporto klube, sportuoju iki pusės aštuonių, 9 valandą prasideda darbas, o atstumai ten didžiuliai. Be to, dar esu Kenterberio kultūros tarybos pirmininkas, rengiame savo projektus, renkame pinigus, o dar ir Kento filharmonijos orkestro nepamirškim, – vardija dirigentas.

Pasak jo, dabar jau krūvį stengiasi mažinti, sekmadienius ir pirmadienius turi tik sau, tada ilsisi, keliauja po apylinkes. „Sveikame kūne – sveika siela, tad sporto klube visada per ausines klausausi klasikinės muzikos. Keliu 100 kg štangą ir man Bethovenas ausyse skamba“, – šypsojosi Marius.

Pasak jo, per tiek metų Anglijoje jau labai priprato, o ir jį patį žmonės pamėgo, tad kai užsimena, kad kada nors kraustytis iš tos šalies, choristai atsako – gali pamėginti, bet mes turime grandinę ir taip lengvai tavęs nepaleisim. „Tai yra tiesiog meilė, geras ryšys, geras jausmas, kad esi savo vietoj, reikalingas. Kas rytą jautiesi, kad tu eini pas draugus, į šeimą, su kuria tu turi tikrai nuostabų ryšį“, – jautriai kalba Marius.

Festivalio idėja kilo iš vieno koncerto

Paprašyti prisiminti, kaip kilo festivalio Marijampolėje idėja, Marius pasakoja, kad jį kažkada Marijampolės kultūros centras pakvietė diriguoti Kovo 11-osios renginio metu su Marijampolės pučiamųjų orkestru. Ir į tą renginį buvo pakviesta solistė Laura Latvaitytė- Zaman, gyvenanti Vokietijoje.

– Mes tada susibendravome. Tikrai buvo nuostabus koncertas, pradėjom šnekėtis po jo, norėjosi dar kažkokį koncertą surengti, kad tai nebūtų vienkartinis dalykas. Idėjai buvo pritarta, o aš dar prisiminiau pianistę Kamilę ir pagalvojau, kad ją galima būtų į visa tai įtraukti, – pasakojo M. Reklaitis.

– Susiskambinome turbūt 2020-ųjų rugsėjo mėnesį. Tada norėjome festivalį rengti kovo mėnesį, bet buvo pandemija, tad perkėlėme į rugsėjo mėnesį ir taip liko iki šiol. Pirmas festivalis buvo tarsi bandomasis, padedant kultūros centrui. Po jo supratome, kad turime tęsti, norime dar daugiau parodyt ir pradėjome galvoti apie antrą. Jau sulaukėme ir penktojo festivalio, ir mums vis negana. Galvojame, dar tą galėjome geriau, dar aną. Mes pradėjome plėsti meno šakas, šiemet dailę įtraukėme, ateityje gal ir šokis atsiras, – teigė Kamilė.

Jaučia grįžtamąjį ryšį

Pasak jos, sunkumų ir kliūčių rengiant festivalį būna nemažai, iššūkių pakanka, bet abiejų požiūris toks – jeigu per sunku, tai nedaryk.

– Kiekvienais metais turime eiti į kompromisus, nes jeigu turėtumėme daugiau pinigų, tai čia toks festivalis būtų, čia tokie kolektyvai atvyktų, kad o-ho-ho. Mes visą laiką turime „karpyti“ honorarus visiems, prašyti, gal galima pigiau ir panašiai.

Labai džiaugiamės, kad Lietuvos kultūros tarybos regioninius projektus laimime jau kelerius metus iš eilės. Įvaizdis ateina su darbu, žino mūsų įdirbį, patys rašom viską, esame komanda, aš užsiimu organizaciniais dalykais, o Mariukas toks daugiau biurokratas. Festivalio biudžetas kasmet auga, o ir Savivaldybės prisidėjimas labai jaučiasi, – džiaugėsi Kamilė.

Paklausti, kiek jiems svarbu, kad jų gimtojoje Marijampolėje tai vyksta, nors abu galima vadinti pasaulio piliečiais, Kamilė sako su Mariumi dažnai sulaukiantys komentarų, kad Londone tokį festivalį galėtų daryti, ir ateityje turbūt padarys, nes norisi nuvežti mūsų kraštiečius į ten.

– Tai nėra prioritetas. Marijampolėje mums koncertai atrodo smagesni, o ne Londone, nes čia ir publika tokia, kad griūk negyvas. Tokio šiltumo ir palaikymo sulaukiame, grįžtamasis ryšys tikrai pateisina lūkesčius, ir tai yra mūsų pagrindinis motoras, – sako Kamilė. – Mes juk ėjome šitomis gatvėmis, kiekvienas kampas čia pažįstamas, mus užaugino šitas miestas. Kultūros cent-ras, renginiai, ten buvę, mus augino ir dabar tiesiog smagu grįžti ir kažką sugrąžinti, nors tas pasakymas „atiduoti duoklę“ man nepatinka, jis toks klišinis.

Jaučiasi laimingi ir savo vietose

Paklausti, kaip įsivaizduoja savo ateitį ir kokių svajonių turi, abu tvirtina – labiausiai nori būti sveiki, kad galėtų tęsti savo veiklą ir darbus. „Šiandien man atrodo, kad tiesiog esu labai laiminga, niekada geriau nesijaučiau kaip šiandien – tiek fiziškai, tiek protu, tiek savo darbais“, – prisipažįsta Kamilė.

– Jei prieš 10 metų kažkas būtų pažiūrėjęs į mus ir pamatęs, kokie ir kur būsime šiandien, turbūt nepatikėtų, kaip viskas susiklostė. Svarbu ir jau dabar nepamiršti pasimėgauti tuo, kas yra, gebėti įvertinti tai, ką turime čia ir dabar, – baigė pokalbį pašnekovai, per lietų skubėdami į meistriškumo pamokas šv. Cecilijos gimnazijoje, kurioje kažkada mokėsi.

Atsisveikinęs dar ilgai apie juos galvojau, kaip mums visiems, čia gyvenantiems, pasisekė, kad turime tokius kūrybingus, dar jaunus, dar pilnus planų ir norų žmones, kurie taip stengiasi, tiek daro dėl mūsų. Mums telieka priimti juos atviromis širdimis ir padėkoti, kad myli savo gimtinę, kad garsina jos vardą, kad puikiai supranta, kas gyvenime yra svarbiausia ir kokios yra tikrosios jo vertybės.