Ilgamečiai autobusų vairuotojai – žmonių kasdienybės liudininkai

Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Marijampolės autobusų parkas“ dirba vairuotojai, kurių stažas siekia trisdešimt, keturiasdešimt ir daugiau metų.

Ilgamečiai autobusų vairuotojai – savotiški miestų ir miestelių kasdienybės liudininkai. Trisdešimt ir daugiau metų prie vairo praleidę žmonės, išvažinėję gimtojo krašto ir visos Lietuvos kelius, matė, kaip keitėsi gyvenimas: keliai, transporto priemonės, keleiviai, tradicijos. Neatsiejama jų profesijos dalis – atsakomybė už šimtus saugiai parvežtų keleivių. Taip pat ir kantrybė, ištvermė, atsidavimas profesijai. Dažnai šie dalykai lieka lyg ir nepastebėti, neįvertinti, bet be šios profesijos atstovų sunkiai įsivaizduojamas miesto ritmas, žmonių kasdienis gyvenimas

Vienoje darbovietėje – daugiau kaip 40 metų

Marijampolės autobusų parko vairuotojas Gailimantas Šlekys šioje bendrovėje dirba jau 44-erius metus. Tai – jo pirma ir vienintelė darbovietė.

Gailimantas pasakoja, kad tuometėje Marijampolės 19-ojoje profesinėje mokykloje buvo įgijęs autokranininko specialybę. Grįžusiam po karinės tarnybos jaunuoliui pasiūlė persikvalifikuoti, nes autokranininkų tuo metu reikėjo mažai. Vyras lankė kursus, skirtus autobusų vairuotojams. Po kursų, 1982 metų sausio 4 d., dirbti atėjo į tuometę Marijampolės autotransporto įmonę ir pasiliko. Keitėsi santvarkos, įmonės pavadinimai, vadovai, o Gailimantas kaip dirbo autobuso vairuotoju, taip tebedirba.

Keleivius vairuotojas vežiojo mieste, priemiesčio, tarpmiesčio maršrutais. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, atsivėrus sienoms į kitas šalis, per laisvadienius nesėdėdavo rankų sudėjęs. Vairuodavo automobilvežius į Vokietiją, Šveicariją, iš kur pargabendavo automobilius. Bet šis darbas Gailimanto nesužavėjo, sako, kad įkyriausia būdavo muitinių patikrinimai, laukimas.

Pasak G. Šlekio, pažvelgus į prabėgusius dešimtmečius, akivaizdu, kad autobuso vairuotojų darbo sąlygos pasikeitė neatpažįstamai. „Aš dar vairavau autobusą „Ikarus“, kuriame vasarą būdavo labai karšta, o žiemą šalta. Prisimenu, važiuoju sausį į Druskininkus, tvoros pyška nuo šalčio, autobuse baisus šaltis“, – pasakojo G. Šlekys. Įsiminė ir kelionės žvyrkeliais, vairuojant autobusus LAZ. Keliai, jeigu nebūdavo sniego, taip dulkėdavo, kad dulkių būdavo pilnas autobusas. Neapsikentęs vairuotojas atidarydavo liuką, o žiema, šalta, keleiviai pradėdavo šaukti. „Visokius autobusus esu išbandęs, bet dabar mūsų darbo sąlygos neprilygsta ankstesnėms. Autobusai nauji, su kondicionieriais, važinėti jais vienas malonumas. Ir grįžus po reiso nereikia pačiam remontuoti autobuso, yra technikos priežiūros centras, kur specialistai viską sužiūri“, – aiškino Gailimantas.

2020-ųjų vasarį G. Šlekys buvo apdovanotas Tarptautinės kelių transporto sąjungos (IRU) garbės medaliu, ženkleliu ir diplomu. Daugybę metų važinėjantis tarpmiestiniais maršrutais keleivinio transporto vairuotojas profesionalas savo darbą atlieka pavyzdingai, gerbiamas kolegų, giriamas keleivių, mandagus, paslaugus, kantrus.

G. Šlekys neslepia, kad jį nudžiugino toks įvertinimas. Vyras mėgsta savo darbą, stengiasi jį atlikti gerai. O ir keleiviai, važinėjantys tarpmiestiniais maršrutais, spėjo įsidėmėti ir pamėgti šį visada linksmai nusiteikusį vairuotoją.
„Puikiai prisimenu šį vairuotoją dar nuo mokyklos laikų, nes į mokyklą važinėdavau autobusu. Buvę atvejų, kai kiti vairuotojai nedrausmingus paauglius tiesiog išlaipindavo iš autobuso, o šis žmogus niekada taip nesielgdavo, mokėdavo juos sudrausminti. Grįžtant po pamokų, niekada neatsisakydavo sustoti, jei paprašydavau išleisti prie namų. O kai su konduktore juokaudavo, tai kelionė būdavo ypač linksma. Laimingų kelionių jums, gerasis vairuotojau!“ – tokį atsiliepimą apie Gailimantą „Facebook“ parašė viena buvusi keleivė.

Geresnės darbovietės nerado

Marijampolietis Rimutis Jarmuška autobuso vairuotoju Marijampolės autobusų parke dirba 31-erius metus. „Grįžau iš karinės tarnybos, išlaikiau autobuso vairuotojo kategoriją ir atėjau dirbti į tuometę Marijampolės autotransporto įmonę. Vežiojau keleivius po Marijampolę, daug metų dirbau vairuotoju mieste. Vėliau mane perkėlė važinėti priemiestyje kursuojančiais autobusais, dirbau ir tarpmiestiniuose reisuose“, – pasakojo Rimutis.
Jo manymu, sudėtingiausias po miestą važinėjančio vairuotojo darbas. Labai akylai turi stebėti kelią, aplinką, laiką. Prieš keletą dešimtmečių vairuotojams tekdavo patiems ir bilietus keleiviams parduoti, o keleivių būdavo pilnas autobusas. Rimutis prisimena, kad tuo metu ir atlyginimas važinėjant miesto maršrutais buvo didžiausias. „Nors man jokio skirtumo, ar po miestą važinėti, ar keleivius vežioti į kaimus, miestelius ar didžiuosius miestus. Mėgstu savo darbą“, – sako R. Jarmuška.

Vyras pasakojo, kad yra bandęs laimę ir kitose darbovietėse. Vežiojo prekes, dirbo vairuotoju tuometėje Melioracijos statybos valdyboje, bet grįžo į Marijampolės autobusų parką ir jau 31-erius metus dirba be pertraukos vežiodamas keleivius. „Buvau sugalvojęs įsidarbinti firmoje, automobilvežio vairuotoju, bet apsigalvojau ir džiaugiuosi tuo. Man patinka dirbti su keleiviais, esu įpratęs ir kito darbo nenoriu“, – sako vyras.
Paklaustas, kokių savybių labiausiai reikia autobuso vairuotojams, Rimutis pirmiausia įvardija kantrybę, nes tenka bendrauti su daugeliu labai skirtingų žmonių. Turi mokėti sutarti, išvengti konfliktų. „Nusileidžiu, patyliu, kad tik nekiltų bereikalingi pykčiai ir ginčai. Iš to niekas nelaimi“, – įsitikinęs vyras.
Anot vairuotojo, profesionalumas irgi svarbu. Padeda išvengti avarijų, keleivius vežti saugiai. Aišku, svarbu ir greita reakcija, bet visa tai suteikia didžiulė darbo patirtis. R. Jarmuška džiaugiasi, kad iki šiol pavyko išvengti rimtų avarijų, buvo tik smulkių techninių eismo įvykių.

R. Jarmuška džiaugiasi, kad dabar vairuotojų darbo sąlygos tikrai geros.

„Vairuotojams suteikiama apranga, yra poilsio kambariai pailsėti tarp reisų, autobusai naujos kartos, visada tvarkingi, technikų prižiūrėti.

Atlyginimai geri, visada mokami laiku. Tik dirbk ir norėk“, – sako vairuotojas.

Kai darbą mėgsti, jį dirbti lengviau

2015 metų pabaigoje IRU apdovanojimą gavo ir ilgametis Marijampolės autobusų parko vairuotojas Saulius Balevičius. Įmonėje jis dirba nuo 1995 metų.

IRU garbės medalius, ženk-lelius ir diplomus gali gauti tie vairuotojai, kurie atitinka IRU keltus reikalavimus: turi bent dvidešimties metų profesinio darbo stažą, mažiausiai penkerius metus dirba toje pačioje įmonėje, būdami profesionalūs vairuotojai milijoną kilometrų nuvažiavo nacionaliniais arba tarptautiniais keliais, per pastaruosius 20 metų nėra sukėlę rimtų kelių eismo įvykių.

Sauliaus profesinis kelias labai panašus į kitų ilgamečių autobusų vairuotojų. Jis baigė Marijampolės profesinę mokyklą, kurioje įgijo šaltkalvio surinkėjo specialybę, buvo ruošiamas darbui tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje. Bet šis darbas jo netraukė. Grįžęs po tarnybos kariuomenėje vyras išsilaikė teisę vairuoti autobusus ir 1995-aisiais pradėjo dirbti autobuso vairuotoju. Pirmiausia mieste vežiojo keleivius, vėliau važinėjo priemiesčio maršrutais, dar po kiek laiko buvo paskirtas vežioti keleivius tarpmiestiniais reisais. Vairuotojas išbandė daugybę autobusų, teko dirbti įvairiausiomis sąlygomis, šalies keliais nuvažiuotas ne vienas milijonas kilometrų, visko matyta, išgyventa.

Saulius sutinka su savo kolegomis, kad dabar dirbti autobuso vairuotoju nepalyginimai lengviau negu buvo prieš kelis dešimtmečius. Kitos transporto priemonės, geresni keliai ir darbo sąlygos, aukštesnė vairavimo kultūra. Pasikeitė ir keleiviai, jie irgi kelia didesnius reikalavimus. „Jeigu anksčiau žmonės džiaugdavosi koją įkėlę į autobusą LAZ, tai dabar gauname pastabų, jeigu neveikia internetas ar kondicionierius. Vairuotojas turi turėti kantrybės, mokėti bendrauti, neįsivelti į konfliktus, nes tai mūsų darbe netinka. Būna, kad tyli sukandęs dantis, nes beprasmis konfliktas sugadina visą dieną. Mes stebimės, kodėl pas mus į darbą atėję vilkikų vairuotojai ilgai nepadirba. Paprasčiausiai nepratę, neturi kantrybės“, – pasakojo S. Balevičius. Vairuotojo teigimu, yra ir kita darbo su keleiviais pusė – kai ir jie nusiteikę draugiškai, dirbti – vienas malonumas.

Saulius sako, kad sunkių avarijų, kuomet būtų sužeisti keleiviai, nėra nutikę, tačiau per tiek metų vežiojant žmones visokių rūpesčių buvę. „Prieš keletą metų vienam keleiviui sustreikavo sveikata. Gerai, kad autobuse buvo medikas, kuris padėjo. Sustojau Prienuose nepaisydamas kelio ženklų ir kviečiau greitąją pagalbą“, – prisiminė S. Balevičius.

Vyras įsitikinęs: jeigu darbas prie širdies, jį ir dirbti daug lengviau. Būtent autobuso vairuotojo darbas jam yra toks, kurį dirbti malonu, nepaisant, kad būna ir sunkesnių akimirkų. „Net minties neturiu ieškoti kito darbo. Jeigu tik sveikata leis, dirbsiu ir toliau“, – sako per trisdešimties metų darbo stažą turintis vyras.