„…nes ir gyvenam kitaip“

Jeigu Edita ir jos dukra Lijana būtų galėjusios pasirinkti, kuriais Mėnulio kalendoriaus metais gimti, tai tikriausiai abi būtų pasirinkusios Žirgo metus. Nors, tiesą sakant, ar Ugninis žirgas ar Metalinė žiurkė – joms visi metai yra žirgų metai dėl paprastos priežasties: šalia kasdienio darbo jos gyvena dar vieną gyvenimą – su žirgais.
Edita Ežerskienė – Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato bendruomenės pareigūnė. Jos dukra Lijana Ežerskytė – karatė trenerė. Viena kas rytą apsirengia pareigūno uniformą ir važiuoja į tarnybą, kita vakarais skuba į salę, kur treniruojasi jos auklėtinės.

Ir gyvenimas ne manieže vyksta

Kaimyniniame Prienų rajone, Leskavos kaime, įsikūręs nedidelis, bet charakteringas žirgynėlis, pavadintas „Mes kitaip“. „Žirgynėlis“ todėl, kad jis mažas, čia gyvena tik dešimt žirgų, vienuoliktas – „pensininkas-nuomininkas“, buvęs sportininkas, nuo pavasario besimėgaujantis žole didelėse ganyklose. Ir dar yra ponis, kurį mano pašnekovės išgelbėjo, kai buvęs šeimininkas pasakė: „Darykit su juo ką norit“. Tai ir parsivežė šį, kaip pačios juokiasi, „chuliganėlį“ į savo žirgynėlį.

Nors apie savo brangiai kainuojantį hobį moterys kalba vartodamos mažybinius žodžius, bet ne viskas čia taip sumažinta, kaip galėtų atrodyti. Ir arklidės tinkamo dydžio, ir gardai, ir ganyklos – viskas, kas privalo būti tikrame žirgyne.

– Viską turime, išskyrus maniežą, – sako Edita. – Gyvenimas juk vyksta ne manieže, kaip ir mūsų, žmonių, – ne scenoje.

„Mes kitaip“ – ne vardas, o filosofija

Pavadinimą žirgynui sugalvojo Edita. Ne pagal vietovę, ne pagal žirgo vardą, kaip įprasta.
– „Mes kitaip“. Nes ir gyvenam kitaip, – trumpai paaiškina ji.

Žirgų istorija šeimoje prasidėjo ne nuo Editos susigalvoto verslo plano, o nuo dukros noro.
– Aš norėjau dviejų dalykų: karatė ir žirgų, – prisimena vaikystę Lijana.
Karatė jos gyvenime atsirado nuo antros klasės, žirgai – nuo trečios. Pirmiausia buvo jojimo pamokos žirgyne, o paskui, kaip dažniausiai ir nutinka, atėjo mintis: „Noriu savo žirgo“. Kadangi ir mamai žirgai buvo prie širdies, tai dukros svajonei buvo lemta išsipildyti.

Pirmasis Lijanos žirgas buvo Vilis – stambintas žemaitukas, mišrūnas. Paprastas žirgelis, bet puikus draugas. Ne sporto žvaigždė, bet tikras Lijanos mokytojas. Ne žaislas, o pareiga, kasdienis darbas: šukuoti, vesti, joti, valyti kanopas, palaikyti švarą garde ir t. t. Mergina sako, kad gyvūnas pirmiausia žmogų išmoko atsakomybės. Jei nori, kad žirgas būtų sveikas, kad sportuotų, turi rūpintis viskuo. Jo „techninė apžiūra“ kartą per metus privaloma. Tenka žirgus vežti į veterinarijos klinikas, kuriose yra reikalinga įranga ir patyrę veterinarijos gydytojai, o kartą teko vežti net į Latviją, kai vienam jų reikėjo dantį išrauti.

Žirgai „gydytojai“

Paklaustos apie hipoterapiją, moterys viena per kitą pasakoja, koks unikalus gyvūnas yra žirgas:
– Jis labai jaučia žmogaus būseną. Moksliškai įrodyta, kad šis gyvūnas gali padėti nevaikštantiems vaikams arba patyrusiems traumas, mat žmogaus ir žirgo žingsnis labai panašus, todėl jojant žmogaus smegenys gauna impulsą, tarsi jis pats eitų, – pasakoja Edita.

– Bet, norint užsiimti hipoterapija, reikia baigti atitinkamus mokslus. Esu baigusi kineziterapijos studijas, tačiau to negana. Jei nori būti tikras profesionalas – turi koncentruotis į tam tikrą veiklą. Neįmanoma visur spėti – ir vasaros stovyklas organizuoti, ir varžybose dalyvauti, ir vaikus treniruoti, ir dar hipoterapija užsiimti, – prisipažįsta Lijana.

Linksmybės ir liūdnybės žirgyne

Paklaustos, koks buvo jų žirgynėlio dešimtmetis, pašnekovės turi ką papasakoti.

Per šį laiką čia atvesti trys kumeliukai. Visų mama ta pati, tėčiai skirtingi, kaip ir kumeliukų charakteriai: nuo meilučio iki tokio, su kuriuo tenka pakovoti. Žinote, jaunimas – pilnas veiksmo.

Editos numylėtinis – žirgas vardu AC/DC (moteris jį pavadino mylimos grupės vardu). Tikras gerietis, mylintis žmogų.

Lijanos žirgas Solo yra sportinis, su juo mergina treniruojasi ir dalyvauja varžybose.

– Solo (mišrūnas) – tai mano sielos žirgas: užsispyręs, su ryškiu charakteriu – toks kaip aš. Kai nusipirkome, jam buvo šešeri ar septyneri metai, dar jaunas. Kadangi žmonės jo nemylėjo, tai ir jis žmonių nemylėjo: pyko, spardė, kando, daug vargome su juo. Bet buvo įspūdingo stoto, širmas – tikras gražuolis. Ir mums pavyko: jis tapo tikra asmenybe, – džiaugiasi Lijana.

Beveik kas antras žirgas čia turi skaudžią praeitį. Yra ir buvusių „bėdulių“, dideliam arkliškam varge gyvenusių ir skausmus kentėjusių. Mat arklys, jei jam ką nors skauda – neskleidžia jokių garsų. Jis kenčia tyliai.

– Todėl vežiojame savo žirgus į klinikas, jiems atliekamos reikiamos procedūros. Taip pat norisi ne tik fiziologiškai, bet ir psichologiškai sveiko žirgo, nes tai itin svarbu per varžybas, – sako Lijana.
Tokie tad žirgeliai gyvena Editos ir Lijanos žirgyne.

Sportas: kai duetas svarbiau už medalius

Lijana varžybose dalyvauja jau apie 12 metų. Su saviškiu Solo šokinėja per kliūtis iki metro aukščio.
– Tai toks pusiau vaikų darželis, – juokiasi ji. – Žirgas įdeda tiek pat darbo kaip ir raitelis. Šioje amžiaus grupėje yra labai daug talentingų raitelių ir duetų.

Bet ir Lijanos rezultatai solidūs: pernai su žirgu Solo Lietuvos čempionate iškovotos dvi trečios, užpernai – pirma vieta. 2025 m. Lietuvos mėgėjų raitelių reitinge užimta antra vieta. Pasak raitelės, norint gero rezultato varžybose, žirgas turi gerai jaustis, būti sveikas. Jei jam skaudės nugarą, o tu sėsi ant jos, nebus gerai. Taip pat reikia jausti žirgo emocijas – ar jis linksmas, ar džiaugiasi tave pamatęs, ar nori bendrauti, ar ne?

Poniai – ne žaisliukai

Ponis, kaip minėjome, yra išgelbėtas mažasis arkliukas.

– Didžiausias mitas, kad ponis yra žaisliukas ar nemokama „žoliapjovė“ sklype prie namo. Ar dovana anūkėliui. Niekas turbūt net nepagalvoja, kad poniai gali būti sudėtingo charakterio ir net labai „chuliganai“. Ir kad apskritai visi žirgai gali pavargti nuo žmonių. Parsivežėme jį ir greitai supratome, kad jis yra ypač gudrus: moka apgauti ir gudrauti. Štai tik pamato vaikus – ir į krūmą! Ir neįlįsi, neištrauksi jo iš ten, kol vaikai neišeis. O jie tik paglostyti, pašukuoti poniuką nori, mergaitės iš karčių kasytes supinti. Jam tai – anaiptol joks malonumas, net matosi, kaip jis kenčia, kol vaikai jį visaip myluoja. Kartais atsidūsta kaip žmogus, tarsi sakytų: „Na, gerai, pakentėsiu“.

Paklausta, ką pasakytų šeimoms, kurių vaikai užsimano žirgelio ar mažojo ponio, Edita kategoriška:
– Patartume, kad pirmiausia tegul vaikas sulaukia bent 20-ties metų, kai jau žino, ko nori iš gyvenimo, kai pats uždirba pinigus. Iki to laiko jis gali lankyti žirgyną, mokytis arklį vesti, joti, jį prižiūrėti, šerti ir girdyti, ir t. t. Su arkliais reikia elgtis kaip su vaikais: auklėti, mokyti, o kai pasensta – elgtis kaip su seneliais.

Žirgai gyvena ilgai – iki 20-ties metų jie yra sportuojantys, o dar 10 ar 20 metų būna pensininkai. Jei žirgas suserga, gydymas kainuoja labai brangiai. Turėti šį gyvūną – tai daug atsakomybės ir išlaidų. Bet ir laimės daug.

Atostogos, knygos ir „laisvė karčiams“

Klausant viena per kitą kalbančių Editos ir Lijanos, kyla klausimas: ar jos turi laiko sau: knygai, spektakliui, šventei? Ar, pagaliau, ilsisi?

Pašnekovės sako, kad ir skaito, ir renginiuose dalyvauja, ir atostogauja, bet viskas yra suplanuota minučių tikslumu. Jei viena dirba ar išvykusi – kita prižiūri arklius.

– Jei aš išvažiavusi į treniruotę ir mama skambina – žinau, žirgai pabėgo, – juokiasi Lijana. – Tai jau dėsnis. Nes augintiniai kažkokiu būdu pajunta, kad šeimininkės namie nėra, tad – „laisvę karčiams“!

Tuomet tenka daryti tvarką: pagauti kumelę Lilę – ši jau pensininkė, bet ohoho, kaip laiko savo pozicijas žirgyne! Taigi, ją pagavus, visi paskui ją pareis namo kiekvienas į savo gardą.

– Nepatikėsite, kokia griežta hierarchija yra žirgyne, – pasakoja pašnekovės, iliustruodamos tai įvairiausiais pavyzdžiais iš žirgų gyvenimo.

Kadangi nuo laisvalaikio, knygų ir kitų žmogiškų džiaugsmų vėl nuklydome į žirgų lankas, perklausiau jų dar kartą: tai ar turite laiko sau?

Mes spėjame padaryti daugiau nei tie, kurie tik eina į darbą ir po jo sėdi namuose. Žinoma, kartais paapgailestaujame, kad para turi tik 24 valandas. Bet tai mūsų pasirinkimas, – sako žirgynėlio savininkės.
Ir kai vakare policijos pareigūnės Editos uniforma pakabinama spintoje, Lijanos kimono rūbas tvarkingai sulankstomas iki kitos treniruotės, o žirgai ramiai rupšnoja šieną, ateina ramybės akimirka – suvokimas, kad pasirinktas kelias gal ir ne pats lengviausias, bet tikrai tai jų kelias.