Naujausio laikraščio anonsas - Suvalkietis

Spalio 23 d. „Suvalkietyje“ skaitykite:

Skonio naminei duonai suteikia net pečiaus šiluma

Regina Mačienė sako, kad jos kepta duona – neįmantri. Bet šeimai ir kaimynams patinka.

Regina Mačienė sako, kad jos kepta duona – neįmantri. Bet šeimai ir kaimynams patinka.

Rengdama šį straipsnį prisiminiau pasaką apie vilką, kuriam patiko duona ir jis pats užsimanė jos išsikepti. Na, savaime aišku, pilkasis manė, kad čia kaip su avimis – randi žolę rupšnojančias, griebi dantimis ir jau tuoj sotus. Bet išsiaiškinęs, kad iki duonos griebimo dantimis dar yra ką veikti – rugius pasėti, po to juos nupjauti, sumalti grūdus, ir tai dar ne viskas, nusprendė: ai, geriau jau kaip visada – avys. Kai apie duoną kalbinau Marijampolės sav. Puskelnių k. gyvenančią Reginą Mačienę, tik pokalbiui įsibėgėjus susigriebiau (beveik kaip tas vilkas): o tai rugius irgi patys auginate..?

„Akmeninė liepsna“ populiarins sveiką ir teisingą pirtį

S. Ruibys burs Sūduvos krašto pirties mėgėjus.

S. Ruibys burs Sūduvos krašto pirties mėgėjus.

Neseniai netoli Marijampolės esančiame šios savivaldybės Baraginės kaime duris oficialiai atvėrė nauja pirtis „Akmeninė liepsna“. Jos įkūrėjas Saulius Ruibys sako, kad šioje pirtyje jis populiarins sveikos lietuviškos pirties būdus ir sieks suburti Sūduvos krašto pirties mėgėjus…

Festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia žiūrėti filmus ir diskutuoti

Filmo „Būsiu su tavim“ kadras.

Filmo „Būsiu su tavim“ kadras.

Šį rudenį jau 15-ąjį kartą Lietuvoje vyksta dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“. Spalio 27–31 dienomis kino teatre „Spindulys“ filmus galės pamatyti ir marijampoliečiai bei miesto svečiai – jiems bus parodytos aštuonios juostos iš beveik penkių dešimčių filmų, šiemet rodomų festivalyje…

Vieni skaičiuoja nuostolius, kiti teikia naujus ribojimus

Visą praėjusį mėnesį į didžiuosius prekybos centrus be Galimybių paso pirkėjai nebuvo įleidžiami.

Visą praėjusį mėnesį į didžiuosius prekybos centrus be Galimybių paso pirkėjai nebuvo įleidžiami.

Praėjus mėnesiui, kai į didžiuosius prekybos centrus ir parduotuves buvo įleidžiami tik asmenys, turintys Galimybių pasus, prekybininkai skaičiuoja smukusias apyvartas. Pirkėjų srautas jose mažėja tiek, jog lentynose užsiguli greitai gendantys produktai, o kad jų nereikėtų išmesti, tenka skelbti akcijas arba didelę dalį šviežių maisto produktų tiesiog nurašyti…

„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
2016-12-30
Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
2016-12-30
Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
2016-12-30
Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus. – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
2016-12-06
Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
„Marijampolė. Partizaninis karas“
2016-12-06
Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
Žurnalas „Suvalkija“
2016-12-06
Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
2016-12-06
„Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblioteka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
2016-12-06
Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
2016-12-06
Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
Daug kas užfiksuota, bet…
2016-12-06
Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“
2016-12-06
Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
2016-12-06
2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti
2016-11-23
Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima. Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…
2016-11-23
Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
2016-11-23
Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas. Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...

<<
1

...

76
77
78
79
80
81
82
83
84
85
86
>>