Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Amerikoje tapęs profesionaliu fotografu Laimis nepamiršta gimtinės

Paskutinę praėjusių metų dieną neeilinio svečio sulaukė Želsvos biblioteka. Kraštiečius aplankė prieš dvidešimt penkerius metus į Jungtines Amerikos Valstijas išvykęs Laimis Urbonas. Svečias atvyko ne tuščiomis rankomis. Gimtojo kaimo bibliotekai žymus fotografas padovanojo savo fotografijų albumą „Lietuva“. Jame daugiau nei šimtas nuotraukų su gražiausiais Lietuvos gamtos vaizdais, architektūriniais statiniais, yra ir nuotraukų iš Želsvos apylinkių. 2016 metais Laimis tapo projekto „We love Lithuania“ nugalėtoju. Parodai jis pateikė puikių nuotraukų, atspindinčių gimtosios šalies grožį.

Svečią priėmusi bibliotekos vadovė Irena Lunskienė džiaugiasi talentingais Želsvos žmonėmis, nepamirštančiais gimtojo krašto.

Tai istorija

Pasak Irenos Lunskienės, jos planuose suburti visus Želsvos apylinkių išeivius, kad jie turėtų nuolatinį ryšį su gimtuoju kraštu, kad vietos žmonės žinotų, kaip jiems sekasi gyventi svetur. „Tiesiog noriu, kad gimtojo krašto žmonės neprarastų ryšių su Lietuva, neišnyktų be pėdsako iš gimtinės gyvenimo. Juk jie visi mūsų vaikai. Kartu augę, mokęsi. Norisi žinoti, kaip jiems sekasi, pasidžiaugti ir pasididžiuoti kraštiečių gebėjimais, kūrybiškumu net ir gyvenant toli nuo Lietuvos. Svarbu, kad jų širdyje išlikusi Lietuva“, – kalbėjo Irena Lunskienė. Bibliotekoje dirbanti Marijampolės savivaldybės Tarybos narė mano, kad reikėtų surinkti medžiagą apie visus iš Želsvos apylinkių į užsienį išvykusius žmones. Atėję į biblioteką skaitytojai galėtų susipažinti su šia informacija. Juk tai istorija. Praeis dar kiek metų ir tų išvykusių gyventojų jau niekas nežinos.

Irenai Lunskienei Laimis Urbonas padovanojo savo nuotraukų albumą.

Irenai Lunskienei Laimis Urbonas padovanojo savo nuotraukų albumą. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Neoficialiais Lietuvos diplomatinių atstovybių ir užsienio lietuvių organizacijų duomenimis, užsienyje gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės asmenų. Tai apie 30 proc. lietuvių tautos.
Laimiui Urbonui ir jį atlydėjusiai mamai Elvyrai Urbonienei atminimui Irena Lunskienė įteikė kalendorių su Sūduvos krašto vaizdais ir knygą „Senoji Marijampolė fotografijose“.

Išvyko prieš 25-erius metus

Laimis Urbonas pasakoja, kad iš Želsvos į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko 1996 metais. Jam buvo 26-eri. Tuo metu mūsų šalies žmones buvo apėmusi keliavimo banga. Tiek metų nuo užsienio geležine uždanga atskirti tautiečiai norėjo pamatyti pasaulio, pažinti įvairias kultūras, žmones. „Galvojau vykstu kokiai porai metų, o tie pora metų tapo dešimtmečiais“, – pasakoja Laimis.
Pasak jo, Ameriką pasirinko todėl, kad turėjo ten draugų, galvojo, jog bus daugiau galimybių įsilieti į tenykštį gyvenimą. Kelionei ruošėsi iš anksto. Važinėjo į Kauną, kur privačiai papildomai mokėsi anglų kalbos. Tačiau paradoksas – nuvykęs į Ameriką susikalbėjo sunkiai. Teko pasimokyti, kol kalba tapo sava. „Pusę metų nebendravau su lietuviais, o tik su amerikiečiais, skaičiau tenykštę spaudą, žiūrėjau žinias, kol prisijaukinau amerikietišką kalbėseną“, – pasakojo Laimis.

Albume – gražiausi Lietuvos vaizdai.

Albume – gražiausi Lietuvos vaizdai.

Vyras apsigyveno Solt Leik Sityje, Jutos valstijos sostinėje. Pradžia buvo nelengva. Teko dirbti ne tai, kas patinka, ką mėgsti, bet tą darbą, kokį gauni. „Pjovėme golfo laukuose žolę. Dirbau pašte, rūšiuodavome laiškus. Teko paragauti naktinio darbo. Tai buvo sunku. Vietiniai stebėdavosi mūsų drąsa atvažiuoti į Ameriką. Kalbos gerai nemokėjome, darbo neturėjome“, -– pasakojo Laimis.
Pirmieji metai lietuviui buvo nelengvi ir todėl, kad kamavo namų ilgesys, o vienintelis būdas palaikyti ryšius su namiškiais buvo laiškai, kartais – pokalbiai telefonu. Pažengus technologijoms ir atsivėrus plačioms bendravimo galimybėms artuma su gimtine sugrįžo. Pasak Laimio, kartą ar du per metus jis grįžta aplankyti mamos, tėtis jau miręs, mama buvo pas jį atskridusi pasisvečiuoti į Ameriką. Be to, šiuolaikinių technologijų galimybės leidžia su namiškiais kalbėtis kiekvieną dieną, o norint – ir matyti brangiausius žmones.

Atrado tai, ką mėgo

Pasak L. Urbono, kelias į tai, ką jis mėgsta, kuo domisi, ką norėtų dirbti, nebuvo nei lengvas, nei greitas. Teko nemažai padirbėti, mokytis. Laimis lankė jogos studiją. Treneris pastebėjo, kad vyras daug sportuoja, mėgsta tai, tad pasiūlė pasimokyti ir pradėti dirbti treneriu. Laimis mielai priėmė pasiūlymą. Atsisveikino su darbu pašte, daug mokėsi, bet savo pasiekė. Pradėjo dirbti asmeniniu treneriu. Tuo pat metu prisiminė ir savo didžiausią hobį fotografiją, kuria susižavėjo dar gyvendamas Lietuvoje. Meile fotografijai jį užkrėtė krikšto mama Virginija, padovanojusi pirmąjį fotoaparatą. Gyvendamas Solt Leik Sityje Laimis susipirko visą reikiamą įrangą ir pradėjo dirbti fotografu.

Ten gyveno iki 2013-ųjų, o tuomet priėmė sprendimą keltis į Čikagą. Apsistojęs Čikagoje L. Urbonas dar labiau artėjo prie savo svajonių darbo, veiklos. Gilinosi į fotografiją, praplėtė akiratį, pradėjo fiksuoti ne tik gamtą, bet ir žmones: modelius, muzikantus, sportininkus, šokėjus. Vyras ėmė specializuotis šeimos fotografijoje. Į jo privačią studiją ateina žmonės, norintys šeimos portretų, užfiksuoti svarbiausius šeimos gyvenimo įvykius. Laimis, kaip fotografas, vyksta į jų šventes: vestuves, mokyklos baigimo iškilmes, vakarėlius. Jam teko fotografuoti ir laidotuves, nes artimieji negalėjo iš kitos šalies atvykti į jas, o norėjo žinoti, kaip su velioniu atsisveikinta.

Bendraudamas su lietuvių bendruomene vyras pradėjo dirbti su lietuvių Maironio mokykla, taip pat fotografuoja modernaus Čikagos Joffrey baleto studijoje, turinčioje plačias galimybe saviraiškai, užsiima juodai balta fotografija, dirba ir su sportininkais. Laimis šį darbą labai mėgsta, nes tai kūryba, ieškojimai ir atradimai. Laisvalaikiu jis fotoaparatu fiksuoja gamtos vaizdus, architektūrą ir prisipažįsta turintis įprotį niekur neiti be fotoaparato, nes negali žinoti, kokį puikų kadrą gali išvysti. „Fotografija ir sportas – mano gyvenime nepaprastai svarbūs, nežinau, kaip gyvenčiau be jų“, – sako Laimis.

Su mama.

Su mama.

Dar vienas didelis Laimio pomėgis – kelionės, kuriose jis visas įdomybes fiksuoja fotoaparatu. Keliaujant pavyksta nufotografuoti tokių vaizdų, kad pamatę nuotraukas dauguma nustemba, jog yra tiek daug grožio, neatrastų, o kartais tiesiog neatpažintų vietų. „Sugrįžęs iš kelionės iš karto, kol įspūdžiai neišblėso, pasidarau fotografijų knygą, kuri mano namuose visuomet po ranka. Gera pačiam pamatyti, prisiminti ir artimiesiems parodyti. Kai mama atvyksta į svečius, visuomet peržiūri albumus su mano kelionėmis. Prieš keletą metų keliavau po Vidurinę Aziją, nepaprasto įdomumo šalis“, – pasakojo Laimis.

Daugiau kaip dvylika parodų

L. Urbonas priklauso Profesionalių Amerikos fotografų asociacijai (Professional Photographers of America, PPA), nuolatos dalyvauja fotoparodose, yra surengęs ir asmeninių parodų. Skaičiuoja, kad jau dalyvavęs daugiau kaip dvylikoje parodų, tarp jų ir – Vilniuje. Jo fotografijos eksponuojamos įvairiose galerijose Čikagoje. Fotografas didžiuojasi savo išleistu fotoalbumu „Lithuania“ ir neslepia turintis planų antrajai knygai, kurioje taip pat bus gimtosios šalies vaizdų. Daug galimybių Laimiui suteikia sava fotostudija, kur jis gali dirbti su įvairiausiais projektais. Tarp ateities planų – ir fotoparoda Marijampolės kultūros centre, kuri bus skirta miesto jubiliejui. Parodą planuojama rengti vasarą.

Loreta TUMELIENĖ

Naujausia informacija

  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.