Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Eina garsas nuo Vištyčio...

Apie ką? Apie visokias permainas miestelyje, nes nesulaikomai artėjant 450 metų jubiliejui čia vyksta daug gražių dalykų. Bet svarbiausia pastarojo meto naujiena apie malūną – jis suremontuotas, atnaujintas bei atjaunintas, iškilmingai atidarytas ir jau laukia lankytojų. Vienintelis toks ne tik Suvalkijoje, bet ir Lietuvoje, nes čia išlikusi visa autentiška technologinė įranga, o ant stogo puikuojasi „vėjų rožė“… Nežinote, kas tai? Apsilankysite – sužinosite.

Nijolė LINIONIENĖ

Taip malūnas atrodo šiandien... ...o taip – 2013 metais. Romo LINIONIO nuotraukosGražu buvo žiūrėti, kaip daugybė žmonių, kas vorele ar būreliu, kas po vieną neskubiai (vis dėlto – į kalną, Ilguoju vadinamą) kopė link malūno, tarsi nupiešto liepos dangaus fone. Galima tik įsivaizduoti, kaip kone prieš šimtą metų čia traukdavo arklių traukiami vežimai su grūdais – kieno pilnutėliai, o kieno tik maišelis kitas, kaip reikėdavo ilgai laukti savo eilės kartais net kelias paras… 1925-aisias Vištytyje pradėjęs veikti vėjo malūnas nebuvo vadinamas kitaip, tik šeimininko Jono Kanapkio vardu. Dar tebėra jį pažinojusių. Pasakojama, kad tai buvęs darbštus ir užsispyręs vyras, vietinis, kartą nuo šios vietos apžvelgęs apylinkes ir nutaręs, kad čia turi būti jo malūnas. Prie statybų daug dirbęs pats, samdęs ir darbininkų, įrangą parsivežęs iš Vokietijos…
Malūno istorija – tai ir šio krašto (o ir visos Lietuvos) istorija. Nes malūno sparnai laisvai sukosi iki neramiųjų permainų, vėliau vėją – jau be šeimininko valios – pakeitė elektra, malūnas tapo visų ir niekieno, vėl buvo savininkų susigrąžintas… Prieš septynetą metų teko būti solidžiame pasitarime, kuriame malūno likimą svarstė Kultūros paveldo departamento ir kitų respublikinių bei Marijampolės institucijų, asociacijos „Sūduvos kultūros fondas“ ir, žinoma, Vištyčio atstovai. Buvo imtasi rimtų žygių, bet dėl įvairių priežasčių vėl viskas išblėso. Ir Vištyčio seniūnija, ir Regioninio parko administracija vis dėlto neprarado vilties (reikėjo išspręsti daug problemų, bet pirmiausia – išpirkti malūną iš tuomečių savininkų) kada nors jį prikelti. Reikėjo skubėti, nes sulig kiekvienais metais pastatas nyko tiesiog akyse…
.O viduje ir tikras Malūnininkas! …Šiuos ir kitus faktus, pasveikinęs gausiai susirinkusius į oficialų malūno atidarymą, priminė Vištyčio regioninio parko direkcijos direktorius Nerijus Paškauskas. „Malūnas neatsiejamas nuo Vištyčio – jis ir mūsų parko logotipe, kaip ir ežeras, garsusis akmuo – liudija, kuo šis kraštas unikalus. Vyresnieji dar prisimena, kad tuomet tai buvo tikras technikos stebuklas, jo viršuje esanti „vėjų rožė“, nukreipianti sparnus pagal vėją reikiama kryptimi, buvo retas dalykas. Juostelę perkirpo labiausiai prie atstatymo prisidėjusių tarnybų atstovai.Manau, kad lankytojams ir dabar bus įdomu vaikštant ir apžiūrinėjant spėlioti, kuris mechanizmas kaip veikia, kaip vyksta visas procesas. Bus čia įdomių dalykų, vyks edukaciniai užsiėmimai…“ Naujasis objektas bus Regioninio parko žinioje – iki šiol būtent jo žmonės daugiausia kartų beldėsi į įvairiausias duris.
Kultūrologė Rima Gagienė, žinanti visus su malūnu susijusius faktus, kalbinusi „kitą jo gyvenimą“ mačiusius žmones ir svajojusi apie šią dieną labai seniai, priminė, kad jis buvo tarsi atgimusios ir augančios Lietuvos simbolis. Buvo statomas ir pradėjo veikti tuo laiku, kai šalis augo ir stiprėjo, kūrėsi pramonė miestuose… Iš šalies ir anuomet, ir dabar gal atrodė, kad viskas vyko sklandžiai ir buvo paprasta, tačiau iš tiesų buvo sudėtinga. Ji paminėjo ne vieną tarnybą ir ne vieną žmogų, kurių supratimo, pritarimo, pagalbos ir konkretaus darbo dėka šis visam kraštui svarbus objektas šiandien atveria duris lankytojams. Kaip vėliau šiai minčiai paantrino vienas svečių, „tai buvo geras įvairių institucijų bendradarbiavimo pavyzdys“.
Sunku pasverti kiekvieno indėlį, vis dėlto vienas didžiausių – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos. Šios tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis, be kita ko, akcentavo, kad nežiūrint specifikos, tai buvo vienas objektų, kur pavyko be problemų, didesnių trikdžių sėkmingai dirbti. Buvo susitelkę visi: Vilkaviškio rajono savivaldybė, paveldosaugos tarnybos, puikiai dirbo rangovai, buvo daug suinteresuotų žmonių… Padovanojęs lankytojų atsiliepimų knygą A. Stanislovaitis linkėjo, kad Vištyčio regioninis parkas taip pat sėkmingai siektų nacionalinio parko lygmens.
Kalba Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis. Iš dešinės – regioninio parko kultūrologė Rima Gagienė ir direktorius Nerijus Paškauskas. Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, pripažinęs, kad pirmasis apsilankymas dar būnant kitose pareigose optimizmo nesukėlė, pasidžiaugė, kad „malūno sparnai sukosi ne tik daugelio žmonių galvose, bet ir širdyse“. Ministras dovanų atvežė inkilą, skirtą malūnininko namo šeimininkams.
Dėkota Vilkaviškio savivaldybei ir verslininkui, mecenatui, Vilkaviškio garbės piliečiui Donatui Kazlauskui – jo dėka malūnas buvo išpirktas iš tuomečių savininkų. Daug gerų žodžių pasakyta rangovų – UAB „Vilkasta“ – adresu. Kaip sakė jos generalinis direktorius Aloyzas Beržanskis, norėjosi, kad Kanapkio malūno sparnai vėl suktųsi, tad buvo padaryta ir kiek daugiau, nei planuota. O darbų vykdytojas Rolandas Kepenis dabar galėtų būti ekspertu ir patarėju, nes buvo paniręs į tikras malūnininkystės studijas…
Vištyčio žmones, Regioninio parko darbuotojus sveikino Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Kultūros paveldo departamento ir kitų institucijų atstovai, muziejininkai, svečiai iš Lenkijos – visi atvyko ne tuščiomis. Svečiai apdovanoti mažais malūnėliais, kviesta nepamiršti šio objekto, skleisti apie jį žinią.
…O paskui buvo perkirpta simbolinė juostelė ir visi suskubo per duris vidun. Čia netikėtai pasirodė Malūnininkas – vieni jo klausėsi, kiti skubėjo į viršų apžvelgti atsiveriančio vaizdo.
Svetelius sutiko ir visus dainomis išlydėjo folkloro ansamblis „Šilojai“, vadovaujamas Aldonos Krapavickienės.

Vištyčio malūną galima aplankyti darbo dienomis ir šeštadieniais, iš anksto susitarus su Regioninio parko direkcijos darbuotojais telefonu (8 342) 65332.

Nauja įranga treniruotėms ir žaidimams Šunskuose

Siekdama pagerinti miestelio infrastruktūrą projektą parengė Šunskų kaimo bendruomenė.Nauja žaidimų ir sporto įranga pastatyta Sūduvos gatvėje Šunskuose.Šunskų kaimo bendruomenės projektas „Laisvalaikio praleidimas Šunskų kaimo bendruomenėje“ (paraiškos Nr. NPKB-19-V-135) įgyvendintas dalyvaujant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos finansuotame konkurse pagal veiklos sritį „Kaimo vietovės viešųjų erdvių sutvarkymas, pritaikant jas kaimo gyventojų poreikiams“. Įgyvendinant projektą skverelyje Sūduvos gatvėje buvo pastatyti treniruokliai, suoliukai, šiukšliadėžė, sūpynės ir vaikų žaidimų aikštelė.

Nuotraukos iš Šunskų bendruomenės archyvo

Profesinės reabilitacijos paslaugos užtikrina aktyvesnį neįgaliųjų įsitraukimą į darbo rinką

Darbas – dažnam vienas svarbiausių savęs įprasminimo įrankių. Tai liečia ne tik darbingus ir sveikus žmones. Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis darbingumą praradę asmenys lieka tarsi nuošalyje. Dvylika metų teikiamos profesinės reabilitacijos paslaugos padeda neįgaliesiems pasijusti reikalingais visuomenei.

 

Pagalba: profesinė reabilitacija padeda neįgaliam žmogui susiorientuoti, suprasti, ką jis gali profesinėje veikloje.

Pagalba: profesinė reabilitacija padeda neįgaliam žmogui susiorientuoti, suprasti, ką jis gali profesinėje veikloje.

Galimybė savivertei
Neretai patys neįgalieji save nuvertina, nepasitiki savo galimybėmis, nesugeba savęs motyvuoti dirbti, sukuria tam tikrus barjerus, užkertančius kelią gyventi savarankiškai, nepriklausant nuo kitų materialios ar nematerialios pagalbos.
Profesinė reabilitacija – tai specializuota priemonė negalią turintiems asmenims įgyti ar atkurti profesinius įgūdžius. Dirbantis neįgalusis ne tik išreiškia save, įgyja pasitikėjimą savimi, bet ir gaudamas pajamas ir turėdamas galimybę pats save išlaikyti visuomenės akimis tampa lygiateisiu jos nariu.
Profesinė reabilitacija neįgaliam asmeniui suteikia ne vien profesines žinias ir įgūdžius, neįgalus žmogus čia gauna ir tiek pat svarbią psichosocialinę pagalbą, dalyvavimas programoje padeda sugrįžti į aktyvią profesinę veiklą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis dalyvavusių profesinėje reabilitacijoje asmenų skaičius kasmet didėja: 2015 metais profesinėje reabilitacijoje dalyvavo 711 asmenys, 2016 m. – 778, o šiais metais jau dalyvavo 1007 asmenys. Profesinėje reabilitacijoje dalyvaujančių asmenų augimo rodiklis patvirtina neįgaliesiems teikiamos paslaugos naudingumą, prieinamumą, pagrįstą vis aktyvesniu negalią turinčių asmenų dalyvavimu ir nuoseklia specialistų pagalba visu profesinės reabilitacijos laikotarpiu.
„Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis didėja ir tai džiugina. Profesinė reabilitacija padeda neįgaliam žmogui susiorientuoti, suprasti, ką jis gali profesinėje veikloje, ko turėtų mokytis, kad po to galėtų sėkmingai realizuoti save“, – teigia Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Manfredas Žymantas.

Ypatingas požiūris
Profesinės reabilitacijos paslaugos teikiamos 16 profesinės reabilitacijos centų ir jų filialų, veikiančių visoje Lietuvos teritorijoje. Čia suburta gausi specialistų komanda: atvejo vadybininkai, profesijos mokytojai, gydytojas, psichologas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, įdarbinimo vadybininkai ir kiti.
Šioje veikloje ypač svarbus glaudus įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas, vieningas požiūris į siekiamybę darbingumą praradusį žmogų sugrąžinti naujam gyvenimui, prasmingam ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Tačiau svarbiausia – pačių neįgaliųjų įsitraukimas į programą, aktyvus dalyvavimas, pasiryžimas ir atsakomybė.

Naujas žvilgsnis
Ilgametė profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo patirtis parodė, kad efektyvus paslaugų teikimas neįmanomas be visų suinteresuotų šalių – darbingumą praradusių žmonių, profesinės reabilitacijos paslaugų teikėjų, darbdavių, neįgaliųjų organizacijų glaudaus bendradarbiavimo siekiant kuo geresnių šios programos rezultatų.
„Profesinės reabilitacijos programos efektyvumas yra įrodytas. Ne mažiau svarbu šviesti darbdavius, sugriauti mitą, kad neįgalieji yra kažkuo prastesni už kitus, į pirmą planą iškeliant jų kompetencijas, motyvaciją ir lojalumą“, – programos pasiekimus vertino socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis.
Užimtumas užtikrina negalią turintiems asmenims ne tik didesnį finansinį saugumą, bet ir nepriklausomybę bei socialinę integraciją. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus specialistai pastebi, kad neįgaliesiems vis dar nelengva konkuruoti darbo rinkoje, bandant įsidarbinti, jie susiduria su gana aukštais darbdavių reikalavimais.
Valakupių profesinės reabilitacijos metodinio centro specialistų atliktas tyrimas parodė, kad nemaža dalis į profesinę reabilitaciją siunčiamų asmenų yra vyresni nei 50 m. Prioritetas turėtų būti jauni, negalią turintys asmenys, ypač turintys sunkią negalią. Taip pat turėtų būti sudaryta galimybė sunkią negalią turintiems asmenims pratęsti profesinio mokymo programos trukmę.

Būtinas platesnis bendradarbiavimas
Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Asta Kandratavičienė atkreipia dėmesį, kad profesinės reabilitacijos centrai yra vienintelės mokymo įstaigos, kurios rūpinasi mokymus baigusiųjų įdarbinimu. Jų teikiamų paslaugų kokybė gerokai nusveria paslaugos įkainius, kurie šiandien yra per maži ir nebeatitinka rinkos kainų. Profesinės reabilitacijos programoje neįgaliesiems teikiamos paslaugos pagal sudarytą individualią programą, atsižvelgus į asmens poreikius ir situaciją. Tik labai aiškiai iškristalizavus su neįgaliuoju jo lūkesčius bei kartu su specialistų pagalba įvertinus realias galimybes galima pasiekti puikių rezultatų.
A. Kandratavičienės nuomone, būtina planuoti naujų, darbo rinkai reikalingų mokymo programų rengimą, atsižvelgiant į darbdavių poreikius, didinti paklausių, naujausias technologijas taikančių profesijų pasiūlą. „Neabejotinai turime ir daugiau dirbti su darbdaviais, keisti jų požiūrį į žmogų su negalia. Darbdaviai turėtų vertinti ne tik finansinę naudą, bet prisiimti ir socialinę atsakomybę, neįgalius darbuotojus priimant kaip lygiaverčius mūsų visuomenės narius“.
Parengė VšĮ „Vilties žiedas“ profesinės reabilitacijos metodinis centras

2017 12 15

Kuo gyvena Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centras?

„Gera matyti besišypsančius veidus, girdėti linksmus balsus, atsakinėti į keliamus klausimus, palydėti jauną žmogų – padėti jam žengiant gyvenimo keliu grįsti pamatus krikščioniškomis vertybėmis. Tuo gyvena ir kvėpuoja Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centras“, – sako centro referentė Rūta Jurkšaitė.

Jaunimo centro branduolys: Rūta Jurkšaitė, Aurimas Galianovas, kun. Vytautas Mazirskas.

Jaunimo centro branduolys: Rūta Jurkšaitė, Aurimas Galianovas, kun. Vytautas Mazirskas.

Pasak Rūtos, sutikdami jaunuolius iš visos Vilkaviškio vyskupijos – nuo Šakių iki Lazdijų, nuo Vilkaviškio iki Aleksoto, Alytaus ir Prienų – jie įsitikino, kaip labai jaunimui reikia tikro pavyzdžio, nesumeluoto nuoširdumo, paprastumo, išklausymo, supratimo ir liudijimo, kad Kristus yra tas asmuo, kuris visada laukia ir besąlygiškai priima. Jaunimo centro komanda rūpinasi, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos susitikimui vieniems su kitais ir su Kristumi.
Jaunimo centras organizuoja plataus spektro veiklas ir jaunuolius aktyviai kviečia dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Kiekvienas ras tai, kur dar nėra dalyvavęs, bet yra verta pabandyti.

Katalikiškas jaunimas moka linksmintis.

Katalikiškas jaunimas moka linksmintis.

Šią vasarą jau 15-tą kartą vyskupijos ministrantai, adoruotojai ir giedotojai buvo sukviesti į jiems skirtą stovyklą. Savaitė su nuostabiu nuolatinių savanorių kolektyvu, gražia aplinka ir stipria, tematiką atskleidžiančia programa – puikiai praleistas laikas, geri rezultatais.
Pasak Rūtos, Jaunimo centras taip pat organizuoja įvairius mokymus, pvz.: komunikacijos, savanorystės, jaunimo lyderių, chorų vadovų tobulinimosi seminarus; norinčius išbandyti kojų eiklumą Sekminių savaitgalį kviečia į Metelius, iš kurių piligrimai keliauja į Kryžių šventovę prie Dusios ežero; jaunimo chorus kviečia į jau tradicine tapusią chorų šventę „Pakilk ir šviesk, Dievo Bažnyčia!“, kiekvieną kartą vykstančią vis kitoje vyskupijos vietoje, kur susirenka apie 150 choristų, giedančių repertuare numatytas ir išmoktas giesmes.

Vilkaviškio vyskupijos jaunimą globoja vyskupas Rimantas Norvila.

Vilkaviškio vyskupijos jaunimą globoja vyskupas Rimantas Norvila.

Taip pat jaunimui rengiamos ypatingas KAIROS rekolekcijos – ilgąjį savaitgalį laiką skiria atsitraukimui nuo kasdienių problemų, sustojimui ir pasinėrimui į palaimingą ramybę, rasti atsakymams į neatsakytus klausimus. „Artimiausios KAIROS rekolekcijos vyks gruodžio 7–10 dienomis. Labai svarbu, kad dėl jų specifiškumo registracija baigiasi likus mėnesiui iki numatytos datos. Norinčius jaunuolius nuo 16 iki 29 metų kviečiame registruotis“, – sako Rūta.
Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centras priklauso ir Lietuvos jaunimo pastoracinei tarybai, tad kartu su kitų vyskupijų jaunimo centrais organizuoja kas kelerius metus vykstančias Lietuvos jaunimo dienas, jaunimo sielovados forumus, keliones į kiekvienas Pasaulio jaunimo dienas.
„Gera darbuotis ir tobulėti vietos vyskupijoje ar prisidėti prie Lietuvoje vykdomų renginių, kurie mums įprasti, tačiau dar geriau – priimti iššūkį ir leistis kelionėn į kitas šalis. Jaunimo centras organizuoja keliones į Prancūzijoje esantį Tezė kaimelį. Lietuviai kartu su tūkstančiais kitų šalių jaunuolių ieško bendrystės su Dievu per bendruomeninę maldą, giesmes, tylą, asmeninį apmąstymą ir dalijimąsi. Taip pat organizuojame keliones ir į Tezė naujamečius susitikimus. Pernai buvome Rygoje, šiemet svajojame nukeliauti į Bazelį“, – pasakoja Rūta.
Visi šie renginiai vyksta padedant Vilkaviškio vyskupijos jaunimo sielovados tarybai, kuri analizuoja jaunimo centro veiklą ir teikia pasiūlymus; nuolatiniams jaunimo centro savanoriams, kurie padeda įgyvendinti užsibrėžtus siekius; Vilkaviškio vyskupijos kurijai ir vyskupui Rimantui Norvilai, kuris visada domisi, kas aktualu jaunimui, kaip jis gyvena.
Jaunimo centrui vadovauja kun. Vytautas Mazirskas, darbuojasi Aurimas Galianovas ir Rūta Jurkšaitė. Pasak jos, kiekvienas, kuris atsiliepia į kvietimą dalyvauti renginyje, kuris pakviečia vykti jaunuolį, kuris ištiesia pagalbos ranką ar paremia jaunimo centro veiklas, tampa Bažnyčios ir jaunimo centro bendradarbiais.


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.