Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kalvarijos savivaldybėje COVID -19 grėsmė – ir per popierines sąskaitas

Karantino laikotarpiu susiduriame su įvairiausiomis problemomis. Ypač sunkumų kyla, kai reikia keisti įpročius, prisitaikyti gyventi kitaip, o mes nemokame, gal ne visi ir norime išmokti. Kalvarijos savivaldybės Liubavo kaimo gyventojai neranda bendro susitarimo, kaip apmokėti sąskaitas už paslaugas. Viena dalis kaimo žmonių, bijodami užsikrėsti COVID-19, norėtų sąskaitas mokėti bekontakčiu būdu ir piktinasi, kad tiekėjai vaikšto po namus rinkdami mokesčius, nešiodami užkratą, kiti nieko keisti neketina. Jeigu į jų namus neužsuka surinkti pinigų už komunalines paslaugas, jie paprasčiausiai nemoka mokesčių.

Loreta TUMELIENĖ

Liubavo gyventojai stebisi

Štai kokio laiško „Suvalkiečio“ redakcija sulaukė iš Liubave gyvenančių žmonių.
Anot gyventojų, Liubave, Kalvarijos sav., už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą pinigus renka UAB „Kalvarijos komunalininkas“ darbuotojas. Mechanikas kiekvieną mėnesį eina į gyventojų namus, išrašo sąskaitą, paima pinigus. Skaitytojus stebina, kad šiais laikais, kai popierinės sąskaitos tampa atgyvena, pinigai už komunalinius mokesčius renkami tokiu būdu. Be to, tai daroma net karantino laikotarpiu, kai reikėtų vengti kontaktų, nes kaime yra ne vienas asmuo, sergantis COVID-19. „Taigi ir gruodžio mėnesį prieš pat Kalėdas tas darbuotojas ėjo į kiekvienus kaime esančius namus surinkti pinigų, o prieš Naujuosius metus tapo žinoma, kad jis pats yra užsikrėtęs koronainfekcija. Visi yra pasipiktinę tokiu bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ pinigų už vandenį rinkimo būdu ir neatsakingu elgesiu karantino metu“, – rašė skaitytojai.

Dauguma nori, kad mokesčius surinktų

Ar tikrai Liubave pinigai už komunalines paslaugas dar vis renkami tokiu primityviu būdu, klausėme vietos gyventojų. Jie patvirtino, kad taip, kiekvieną mėnesį bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ darbuotojas užsuka į gyventojų namus ir surenka pinigus už suteiktas paslaugas. „Juk yra žmonių, kurie neturi namuose ne tik interneto, bet ir kompiuterio, nemoka naudotis technologijomis. Jeigu pas juos niekas neateina surinkti mokesčių, jie lieka nemokėję“, – kalbėjo pašnekovas.
Liubavo bendruomenės pirmininkė Laima Bagdonienė išdėstė tokią pačią poziciją. Anot jos, bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ darbuotojas priverstas eiti pas žmones į namus, nes kitaip apmokėti sąskaitų gyventojai nesutinka. Jie skambina mokesčių rinkėjui į namus ir klausia, kodėl šis neateina paimti pinigų. „Per pirmojo karantino bangą nuo kovo iki birželio niekas nerinko mokesčių, tai tuos kelis mėnesius ir buvo skolos“, – sakė bendruomenės pirmininkė. Moteris čia nemato jokios problemos. Tie, gyventojai, kurie sąskaitas apmokėti sugeba patys, gali pranešti bendrovei „Kalvarijos komunalininkas“, kad darbuotojas nevyktų į jų namus. Arba paprasčiausiai neatidaryti durų ir viskas bus aišku. „Liubave gyvena daug senų žmonių, kurie patys elektroniniu būdu nemoka apmokėti sąskaitų. Ne visi jų turi vaikus, galinčius padėti. Be to, dabar, kai judėjimas tarp savivaldybių ribojamas, vaikai negali atvažiuoti pas tėvus, šie patys turi spręsti savo problemas, tad gyventojai tiesiog prašo, kad mokesčių rinkėjas užsuktų į jų namus“, – pasakojo L. Bagdonienė.
Bendruomenės pirmininkė patvirtino, kad mokesčius rinkęs specialistas susirgo COVID-19, tačiau nežinoma, kur tiksliai jis užsikrėtė. Tikimybė, kad vaikščiodamas po žmones ir rinkdamas mokesčius, irgi yra.

komunalininkas

„Kalvarijos komunalininkas“ už bekontaktį atsiskaitymą

Situaciją paprašėme pakomentuoti uždarosios akcinės bendrovės „Kalvarijos komunalininkas“ direktoriaus pavaduotojo Vito Rusevičiaus.
Pasak jo, bendrovė yra priversta siųsti savo darbuotojus į vartotojų, kuriems teikia komunalines paslaugas, namus, rinkti pinigų todėl, kad žmonės kitaip nemoka už paslaugas. Savivaldybėje, anot V. Rusevičiaus, „Kalvarijos komunalininkas“ turi apie 3000 abonentų ir tik 10 proc. iš jų už paslaugas atsiskaito elektroniniu būdu, pašto skyriuose ar prekybos centrų terminale. „Mes daug kartų kreipėmės į gyventojus prašydami pereiti prie bekontakčio apmokėjimo už paslaugas, aiškinome, kaip tai galima padaryti, siūlėme naudotis abonentų savitarna, tačiau didžioji dalis gyventojų nesutinka. Vieniems tikrai sunku savarankiškai susimokėti, kiti nenori nieko keisti. Per pirmąjį karantiną mes nerinkome mokesčių, tad susidarė skolos“, – aiškino V. Rusevičius. Anot vadovo, bendrovė negali numoti lengva ranka į skolininkus, reikia galvoti, kaip išsilaikyti.
Pasak V. Rusevičiaus, kiekvienos sąskaitos apačioje yra nurodoma, kaip gyventojai patys galėtų apmokėti mokesčius. Tokių galimybių daug: ir Lietuvos pašto ir „PayPost“ skyriuose, „Perlo“ terminaluose, taip pat prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvių kasose, juk dauguma ten per mėnesį tikrai apsilanko keletą kartų. Direktoriaus pavaduotojo teigimu, buvo ir kitokių bandymų vartotojus pripratinti atsiskaityti savarankiškai. Bendrovė kiekvienam abonentui išsiuntė pranešimą su prašymu nurodyti savo elektroninį paštą, kuriuo „Kalvarijos komunalininkas“ išsiųstų sąskaitą. Atsiliepusiųjų nebuvo daug. O ir tarp jų buvo tokių, kurie vėliau apsigalvojo, esą jiems toks apmokėjimas sudėtingesnis, neturi, kaip atsispausdinti sąskaitos. „Finansiškai mūsų bendrovei būtų daug naudingiau, kad gyventojai apmokėtų sąskaitas savarankiškai. Juk patys jas išnešiodami po namus turime nemažai papildomų išlaidų. Kiekvieną sąskaitą tenka dėti į voką, voką pirkti. Prisideda transporto išlaidos, darbuotojų laiko sąnaudos. Galvojome tartis, kad Lietuvos paštas išnešiotų sąskaitas gyventojams į namus. Tokia paslauga per mėnesį mums atsieitų pusantro tūkstančio, todėl nusprendėme, kad patiems išvežioti sąskaitas pigiau“, – pasakojo direktoriaus pavaduotojas.
Anot jo, bendrovė tikrai džiaugiasi vartotojais, kurie už paslaugas atsiskaito internetu. Jeigu gyventojai nenori, kad mokesčių rinkėjas ateitų į namus, jokių problemų nekyla, juk sąskaita vartotojui paliekama pašto dėžutėje. Jokių kontaktų nebūna. Vartotojas pats sprendžia, ar savarankiškai apmokės sąskaitą, ar lauks, kol į namus užsukus paslaugos teikėjo atstovas.

Ieškoti kitų sprendimų

Pasak Liubavo seniūnijos seniūno Gintauto Baliulio, ši situacija buvo aptarinėjama plačiai. Vertinti ją reikėtų iš įvairių pusių. „Aš pats už vandenį ir nuotekų tvarkymą atsiskaitau bankiniu pavedimu. Papildomai pavedimas nieko nekainuoja, jis įeina į tą patį banko aptarnavimo mokestį. Tačiau yra dalis gyventojų, kuriems sudėtinga atsiskaityti elektroniniu būdu. Jie neturi kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir nemoka jais naudotis. Paštas panaikintas prieš metus, anksčiau gyventojai visus mokesčius mokėdavo jame, mobilųjį laiškininką išsikviesti taip pat sudėtinga. Todėl tokiems gyventojams labai reikalinga „Kalvarijos komunalininko“ paslauga, negali jų palikti nuošalyje“, – aiškino G. Baliulis.
Tačiau seniūno teigimu, yra ir kita medalio pusė. Sergamumas COVID-19 liga didelis. Reikia saugotis, elgtis atsakingai. Mokesčius renkantis darbuotojas ėjo iš vieno namo į kitą, pinigus ėmė grynaisiais, su visais bendravo. Užkrato tikimybė ir jam, ir gyventojams buvo didelė. Tikėtina, kad darbuotojas ir užsikrėtė per darbą. Todėl, seniūnijos vadovo manymu, šioje situacijoje bendrovei reikėjo paieškoti ir kitų sprendimų. Gal mokesčių rinkimą atidėti, gal rinkti juos kartą per ketvirtį. Ir kaip įmanoma skatinti gyventojus naudotis elektroniniu būdu. „Liūdna, kad taip įvyko, kiek žinau, visoje savivaldybėje panaši situacija. „Kalvarijos komunalininko“ darbuotojai sako, kad vartotojai nemoka už sąskaitas elektroniniu būdu. Tačiau vis dėlto reikia gyventojus skatinti tai daryti, pratinti prie naujos krypties. Jeigu nieko nedarysi, nekeisi, taip ir liks“, – sakė seniūnas.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Naujausia informacija

  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. sukilimo buvo įvestas ir spaudos draudimas, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Tiesa, tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ir pirmieji lietuvių tautinio atgimimo ženklai, o Simonas Daukantas suformavo naują tautiškumo supratimą ir kaip esminį tautos egzistavimo požymį išskyrė kalbą. Bent šiek tiek išsilavinę ir raštingi lietuviai puikiai suprato, kad tokia filosofija teisinga, ir jei nebus išsaugota kalba, lietuvių tautos apskritai nebeliks. Tad ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio dirbinių, bet išlaikyti simetriją sunku“. Vienodų piešinių nėra ir A. Matulevičiaus kūryboje. – Vieną pusę kūrinio darau šiltą, kitą – šešėlinę – kitokią, šaltesnę. Vienoje pusėje gyvybės medis su paukšteliais, simbolizuojantis pavasarį, vasarą, kitoje – žiema su eglės šakelėmis. Man taip gražu, be to, nusibosta vis tą patį piešti. Kartais žinau iš karto, kaip dekoruosiu, o kitą kartą tiesiog improvizuoju. Išeina lyg ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš plastilino, paskui stebėdama keramiko vyro darbą pabandė perprasti ir molį. – Oi, nelengva buvo! Ypač pradžiamokslis, kai mokiausi tik rutuliukus susukti. Niekaip nepavykdavo kiekvienos rankos pirštais po kelis iškart padaryti. Paskui gavau užduotį prigaminti paršelių, tų metų simbolių. Tokių gražių kelias dešimtis prilipdžiau, bet mano griežtasis mokytojas beveik visus išbrokavo… Tada tik didesnių darbų detales lipdžiau. Tačiau nebuvo man prie širdies tokie ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – dainuojančių, eiliuojančių, muzikuojančių. Tad jau vaikystėje į giminę „nusidavusi“ mergaitė ir piešė, ir lipdė. Dailės mokykla – kitas etapas. Nors svajojo apie stiklą, Alma būtent čia iš arčiau susipažino su moliu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo jai ir pragyvenimo šaltiniu, ir priemone grožiui kurti ir, galima turbūt sakyti, gyvenimo dalimi. Marijampolėje, tiksliau, tuometiniame Kapsuke A. Kisnieriūtė pirmiausia atsidūrė įstojusi į Pedagoginę ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. Brusokienė sako, kad ši sodyba – labai jauki ir šilta vieta ne tik pamokai, bet ir renginiams. Ji tikisi, kad neįprastos pamokos čia taps tradicija. Paskutinę gražią šių metų rudens dieną Matutynė atgijo nuo vaikų šurmulio, jie šmirinėjo po senaisiais kaštonais rinkdami jų vaisius, žvalgėsi po sodybą. Pavėsinėje prie tvenkinio virė darbas su dažais ir teptukais. Nors diena buvo saulėta, bet ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau sudominti, motyvuoti mokinius, jie noriau mokosi, pasiekia geresnių rezultatų“, – sako direktorė. Jai pritaria pavaduotoja Edita Miklovienė, sakydama, kad vyksta ir bendros literatūros, šokio pamokos su Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Netradicinės pamokų formos patinka mokiniams, padeda paįvairinti kasdienį mokymąsi, susirasti naujų draugų, pabendrauti su kitų mokyklų kolektyvais, pasidalinti patirtimi, pasimokyti vieni iš kitų. „Neturime jokių sunkumų išsivežti vaikus į naujas erdves, vietas, ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną sovietinę premiją, taip pat jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota Hanso Kristijano Anderseno diplomu. Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas. A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje. 1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti kauniečius, kad vieni po kitų jie ėmė važiuoti į užsiėmimus Marijampolės kraštotyros muziejuje – vėliau ir ne vien į tekstilės. Dalyvaujantieji Miesto dienų ir kitose šventėse (taip pat Vilkaviškyje, Paežerių dvare, bendruomenių renginiuose) dažnai mato muziejininkus, demonstruojančius įvairius primirštus amatus – taip pat ir juostų audimą, pynimą. Į šią veik­lą įsijungia ir Danutė Katkuvienė: muziejuje žmonių nedaug, tad visi dirba ne ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, pirmiausia, viskas labai gražu. Įdomu suprasti, kaip sukirpta ir pasiūta kiekviena detalė, žavi papuošimai, kanteliai, siūlelės. Malonu atrasti ir išbandyti naujas technikas, audimo būdus. Per praėjusius dvidešimt metų Lietuvoje tautinio kostiumo kūrimas grįžo arčiau ištakų, XIX a. vidurio nešiosenos tradicijos. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyravo nuomonė, kad folkloro ansambliai būtinai turi remtis muziejiniais drabužių pavyzdžiais, o kuriant liaudiškų šokių kolektyvų kostiumus ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi gerieji linkėjimai tikrai ėmė pildytis: atsirado ir norinčių austi, o pasklidęs garsas po kurio laiko ėmė traukti užsakovus. Jau praėjus ilgesniam laikui Nijolė yra prisipažinusi, kad pradžioje ir pati negalėjo numatyti, kad viskas taip pasisuks. Norėjosi, kad bent metus kitus įsukta veikla neuždustų – apie dešimtmetį tuomet gal tik pati sau pasvajojo… „Tas projektas buvo pačiu laiku: Kultūros ministerija finansavo, savivaldybė ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus iš saugyklos tokį praeities liudininką (net nesinori jo vadinti daiktu ar eksponatu…) norisi ne tik gėrėtis to meto moterų kruopštumu, išmone, bet ir perskaityti kaip seną rankraštį: neretai muziejininkai, dėliodami tarsi vienas su kitu nesusijusius dalykus – detales, citatas, konkretaus audeklo gabalėlį – atranda nuostabių dalykų. „Ko gero, tik muziejininkai, restauratoriai, archyvų darbuotojai, praleidžiantys gyvenimą tarp senų daiktų, iš tiesų ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti įgūdžių bei tobulėti, būtina mokytis visą gyvenimą. „Kažkada vyravo įsitikinimas, kad užtenka kartą baigti universitetą ir turėsi darbo visam gyvenimui. Šiandien ši taisyklė nebegalioja, nuolat turime įgyti naujų gebėjimų“, – tikina jis.   Savivaldybėse darbą pradėjo neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriai, kurie gali patarti, kur ir ko galima mokytis arčiausiai namų.    Nuo bibliotekų  iki interneto „Diena be mokslo – tuščiai praleista diena“, – yra sakęs ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina taip pat akcentavo gražų solinį kompozitoriaus ir pedagogo dainavimą. Nes solo dainuojančių ne tiek daug buvo ir anuomet, ir dabar, todėl Maestro išsiskyrė iš kolegų. O ir dainuoti Jis mėgo. Nebuvo nė vieno susitikimo su Juo, nė vieno vakaro, kad paprašytas (o dažnai net to nereikėdavo), nepadainuotų. Taip, rodos, ir dabar matau: išdidžiai, toks išlakus kaip ąžuolas, atsisėda prie J. ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai bendrauti. Beje, vėliau teko dirbti ir su jo dukra, kuri ilgokai buvo „Suvalkijos“ choro koncertmeisterė. Kai imdavomės mokytis Maestro parašytų kūrinių, visuomet sulaukdavome patarimų dėl vokalo technikos. K. Knoro kūriniai patinka ir klausytojams, ir choristams – jie melodingi, lengvai atliekami. Su „Suvalkijos“ choru iki šiol dainuojame K. Knoro „Suvalkiją“, „Neliūdėk“, kitus kūrinius, o su Šv. Cecilijos gimnazijos berniukais – „Rugsėjo varpelį“. ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – prieš 36-erius metus… Kaip nenumaldomai lekia laikas… Bet pirmosios bendros dainos užgimimo istorija atmintin yra įstrigusi ryškiai – taip, tarytum tai vyko visai neseniai. Atmenu, buvo 1980-ųjų ankstyvas pavasaris, berods – kovo pabaiga. Su naujų eilėraščių pluoštu vieną gražią saulėtą dieną nuėjau į anuometinę „Naujojo kelio“ redakciją. Pasitiko mane poetas Juozas Andriuškevičius, dirbęs tuomet redaktoriaus pavaduotoju; šnektelėjome apie kūrybą, pasiteiravo, ...