Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Tradicijos gimsta iš noro bendrauti

Rašyti apie bendruomenes būtų nelengva, jei jaustume, kad jos „popierinės“. O jei matai, kad tai grynas kūnas ir kraujas, ir dar ne bet koks, bet „verdantis“, tai rašyti iš viso nesinori – geriau jau sėdėti su tais žmonėmis ant žolės, iš lėto mėgautis prancūzišku šampanu ir amerikietišku „brownie“ pyragu ir klausytis istorijų. Bet paskui apsigalvoji – rašyti reikia. Net ir dėl to, kad šioje gatvėje prie namų nemačiau nė vieno užrašo: „Piktas šuo. O šeimininkas dar piktesnis“.

Tradicija yra tradicija

Paskutinę liepos dieną Kazlų Rūdoje esančios Algirdo gatvės gyventojai šventė tradicinę (jau šeštąją) kaimynų dieną. Nuo ryto gatvėje vyko visokie smagumai: sendaikčių turgus, kur buvo galima ir pirkti, ir mainyti, ir dovanoti. Vėliau – šv. Mišios už kaimynus, išėjusius Amžinybėn. Po to – „Metų kaimyno“ rinkimai, ir – kaipgi be šito – vaišės.
Algirdo gatvė turbūt vienintelė mieste likusi grįsta akmenimis. Ir – tik pagalvokit – visi dėl to laimingi, niekam nei mašinos lūžta, nei kas pas merą eina asfalto prašyti. Atvirkščiai – sako, „brukas“ – geriausias tramdytojas mėgstantiems paskraidyti automobiliais. Be to, kaip sakė gyventojai, tai yra oficialus paveldas ir niekas dabar jau jo neužpils asfaltu.

Ant „bruko“ užaugę, ant „bruko“ gyvena

Beveik visi gatvės gyventojai ar jų vaikai, anūkai tikrai yra užaugę ant šio „bruko“. Kaimynų dienos iniciatorius Marius Žitkus sako, kad jis dabar gyvena senelio statytuose namuose. Vėliau juose įsikūrė tėvai, o jau dabar čia gyvena Mariaus šeima.
Organizuodami šias dienas, gyventojai nepamiršta pakviesti ir buvusių kaimynų, dabar šaknis leidžiančių ne tik kituose Lietuvos miestuose, bet ir užsieniuose.

„Dviratis – tik 15 eurų“, – sako kaimynų dienos iniciatorius Marius Žitkus (kairėje).

Gimtoji gatvė

Ilgiausiai Algirdo gatvėje gyvenantis į 74-us metus žengiantis Albinas Zdanauskas rodo namą, kuriame gimė – ten buvo ligoninė su gimdymo skyriumi. Šioje gatvėje, kur yra vos apie 20 namų, XX amžiaus viduryje buvo miesto centras. „Net bankas buvo štai tame name“,– rodo Albinas. Vėliau ligoninė perkelta į kitą vietą, o namas, kuriame kadaise buvo bankas, sudegė. Albino močiutė pasakojusi, kad 1914 metais šioje (tuomet pelkėtoje, be grindinio) gatvėje buvo įkurta ir belaisvių stovykla. O štai po šituo namu, kuris ne taip seniai sudegė, pasakoja Albinas, „pakavotas“ žmogus. Galbūt belaisvis. Šią istoriją žino visi gatvės gyventojai.

„Metų kaimyno“ titulą pelnė Albinas Zdanauskas. Nuotraukoje Albinas prie namo, kuriame gimė (tuomet tai buvo ligoninė). Šalia – žmona Birutė.

Feisbukas gelbėjo per karantiną

Marius Žitkus pasakoja, kad, nors gatvelė ir nedidelė, visi vieni kitus pažįsta, tačiau karantinas apribojo bendravimą akis į akį. Tada kaimynai aktyviau ėmė bendrauti prieš 7-erius metus sukurtoje feisbuko grupėje. Taip bendraujant gimė ne viena idėja. Pernai visiems labai patiko sendaikčių turgus. Kaimynai ruošėsi šiai dienai – ant prekystalių atsirado ne tik senoviški atvirukai, vazos, bet puikavosi ir visai nauji daiktai – auksarankės Danguolės Botyriūtės mezginiai. Buvo galima už 15 eurų net važiuojantį dviratį nusipirkti. O dvi jaunos panelės Vasarė ir Aira ant staliuko išdėliojo daugybę lėlių. Paklaustos, kodėl nori atsisveikinti su žaislais, mergaitės sako, kad dabar žaidžiančios telefonais.

Kalbasi ir susitaria

Paklausti, kaip sprendžia per garsiai lojančio kaimynų šuniuko problemas, kas šienauja žaliąją zoną, šluoja šaligatvį, kaimynai sako dėl visko sutariantys. Su šuniuku susitaria, kad „ant visos gatvės“ be reikalo neskalys. O žolę pjauna ir šaligatvius patys pašluoja, nes… kaip nesusitvarkysi, jei čia gyveni? Visus žavi jau minėto sendaikčių turgelio idėja ir rezultatas – dalį gautų lėšų renka į kaimynų fondą. Nes pinigas toks daiktas – jo visada reikia: arba gatvės naujagimiui pasveikinti (tokių visai „naujutėlaičių“ kaimynų šiemet buvo du – mergaitė ir berniukas), arba su kaimynu, iškeliaujančiu į Amžinybę, atsisveikinti, ar paaukoti Mišioms už gyvus ir mirusius gatvės gyventojus.

Idėja – skatinti kaimyniškumą

Algirdo gatvės žmonės stengiasi, kad jų gatvė būtų saugi, kad būtų jaučiamas rūpestingumas. Būna, kad vienos šeimos šventė tampa visos gatvės švente. Taip sutapo, kad Marius ir Vilma Žitkai minėjo vestuvių metines, tai ta proga buvo ir kaimynų pasveikinti – kad dar ilgai ir laimingai gyventų. Pradžiugino Kazlų Rūdos parapijos klebono kun. Žydrūno Kulpio apsilankymas kaimynų šventėje. Kaip tik tądien Algirdo gatvėje apsilankė ir Kazlų Rūdos policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Akvilė Krunglevičienė, įteikusi gyventojams saugios kaimynystės steigimo deklaraciją. „Tai labai šauni bendruomenė, jie išties rūpinasi savo namų ir gatvės saugumu, čia esame surengę ir daiktų žymėjimo dieną. O dabar tai jau ir oficiali saugios kaimynystės grupė!“ – džiaugiasi pareigūnė.

Sendaikčių turgelis.

„Kelionės“ į išsvajotas šalis

Kadangi pernai kelionės į užsienius buvo labai komplikuotos, o ir šiemet ne visi drąsiai keliauja, tai kaimynai sumanė pakartoti pernai labai patikusias „keliones“ į išsvajotų šalių virtuves. Vakare kaimynai skanavo Meksikos buritų, ispanišką tortiliją su bulvėmis, lenkiškus koldūnus, itališką karpačio, pagamintą iš lietuviškos elnienos, ragavo prancūzišką šampaną, galetę (galette) su rikota ir kumpiu. Visi smagiai stebėjosi angliško pudingo skoniu su aštriu mėsos padažu. Buvo ir lietuviškų skanumynų – tikras rūgpienis su šviežiomis bulvėmis ir silke, naminė duona, aviečių vynas. Iš Fantazijos šalies atkeliavo kubeliais pjaustytas arbūzais, pagardintas druska ir pipirais. Tegul pavydi tie, kas gyvenime neragavo karšto pieno su prabangiais (ir labai brangiais) šafrano prieskoniais. (Kažkaip šioje gausybėje pasigedau baltos mišrainės. Negi tikrai nebuvo?) Algirdo gatvės virtuvės šefo titulą pelnė bene jauniausias konkurse dalyvavęs kaimynas Paulius Ragina, kurio amerikietiškasis pyragas „brownie“ pelnė daugiausia kaimynų simpatijų.

Vasarė ir Aira nors ir skausmingai, bet nusprendė atsisveikinti su lėlėmis.

Kaip be rinkimų?!

Aukščiausia kaimynų dienos „nata“ – „Metų kaimyno“ rinkimai. Slaptu balsavimu renkamas žmogus, kuris… na labai labai patinka kaimynams. Šiemet šis titulas atiteko šioje gatvėje gimusiam, po jo grindinį dar basomis laksčiusiam, o paskui jau ir savus vaikus su žmona Birute auginusiam Albinui Zdanauskui. Prizas – pereinamasis: puikus indas su vaisiais. Vaisius visi kartu gali suvalgyti, o štai indas kitais metais atiteks jau kitam kaimynui. Tai motyvacija ir stimulas! Ir – svarbiausia – noras bendrauti. Juk geras kaimynas – kartais geriau nei giminė.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.