Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

2020-ieji - metai, kurie įsimins ilgam

Metų sandūroje įprasta grįžtelėti atgal ir pamąstyti, kokie nuėję metai buvo, kas pavyko, džiugino, kas nepasisekė, liko neįgyvendinta. Kokie 2020-ieji buvo Kazlų Rūdos savivaldybei, kalbamės su mero pavaduotoju Mariumi ŽITKUMI.

zitkus

– Tad kokie metai buvo Jūsų savivaldybei?

– Nenustebinsiu atsakydamas, kad metai buvo įdomūs. Juos su kolegomis pradėjome turėdami didelių užmojų, tačiau jau kovo mėnesį darbų planus sujaukė koronaviruso infekcijos protrūkis šalyje ir pasaulyje. Tačiau vertinant apskritai – tai buvo metai, kurie įsimins kaip vieni iš vertingiausių dirbant šiose pareigose. Mero komanda, Savivaldybės taryba ir administracija nuveikė nemažai prasmingų ir būtinų infrastruktūros darbų, identifikuotos ir pradėtos taisyti viešojo valdymo spragos, parengta artimiausio savivaldybės vystymosi laikmečio strategija. Jaučiu, kad paaugau kaip politikas, įgijau vertingos darbo patirties.

– Kokiais 2020-aisiais realizuotais planais ir nuveiktais darbais džiaugiatės?

– Nuveikta tikrai nemažai, tačiau apsistosiu ties tais darbais, prie kurių prisidėjau tiesiogiai. Labai džiaugiuosi, kad dvi Savivaldybės valdomas įmones – Kazlų Rūdos komunalininką ir Kazlų Rūdos šilumos tinklus – pavyko sujungti į vieną. Tai suteiks galimybę taupiau naudoti įmonės valdymo lėšas, o jas bus galima skirti naujoms paslaugoms teikti arba jau teikiamų paslaugų kainoms mažinti. Reorganizacija užtikrins, kad nuo šiol svarbiausias komunalines paslaugas gyventojai gaus iš vienų rankų, bus pateikiama viena bendra sąskaita.
Esu laimingas, kad koalicijos kolegos patikėjo idėja Kazlų Rūdoje steigti Visuomenės sveikatos biurą. Jo nauda – neabejotina. Biuro darbuotojos tapo aktyviomis mūsų krašto nevyriausybinių organizacijų renginių partnerėmis, suaktyvino sveikatinimo veiklą mokyklose ir tapo nepamainomomis pagalbininkėmis stengiantis suvaldyti koronaviruso pandemiją savivaldybėje.
Pavyko padaryti staigmeną visiems savivaldybės mokyklų pirmokams – Rugsėjo 1-ąją Savivaldybė jiems padovanojo po Pirmoko krepšelį, kuriame buvo sudėti svarbiausi mokymosi reikmenys.
Džiaugiuosi, kad šiais metais sparčiai pradėjome diegti elektronines paslaugas Savivaldybės administracijos ir tarybos darbe. Tarybos nariams tai suteikė galimybę nuotoliniu būdu dalyvauti posėdžiuose ir balsuoti juose internetu, Administracijoje paspartėjo vidaus ir išorės dokumentų valdymas, sumažėjo jų spausdinamas kiekis, nes aktyviai išnaudojame visas išmanios dokumentų valdymo sistemos galimybes.
Atnaujinome savivaldybės interneto svetainę, pradėjome skaitmeninti kapavietes ir pasiūlėme gyventojams kitų elektroninių sprendimų, kurie neabejotinai paprastina kasdieninių reikalų tvarkymą.
Visiems geriems darbams išvardinti neužtektų jaučio odos (juokiasi – aut.past.).

kazlu ruda

– Savivaldybėms teko nelengva užduotis: pandemijos akivaizdoje turėjote padėti gydymo įstaigoms, užtikrinti sveikatos paslaugų teikimą visuomenei, išsaugoti gyventojus, medikus. Kaip sekėsi įveikti šį etapą?

– Manau, kad koronaviruso pandemija tapo didžiuliu išbandymu visai savivaldybės bendruomenei. Tačiau pavyko susitelkti ir jau nuo pirmųjų dienų ryžtingai sprendėme visus iškylančius rūpesčius. Kolegos patikėjo man atsakomybę vadovauti Ekstremalių situacijų operacijų centrui, stengiausi neapvilti nei jų, nei visų, kuriems reikėjo įvairios pagalbos. Dėl sprendimų tarėmės savivaldybės vadovybės lygmenyje, reguliariai su savivaldybės įstaigomis keitėmės informacija ir dalinomės šios nepatirtos kovos prieš koronavirusą metu įgytais įgūdžiais, išsamiai informavome gyventojus. Nors nelengvai, tačiau sukaupėme būtiną apsaugos priemonių rezervą, dalinomės juo su visais, kuriems prireikė pagalbos. O sudėtingiausia buvo tai, kad nuolat trūko statistikos informacijos apie realią pandemijos padėtį šalyje ir savivaldybėje, skubūs ir kartais tiesiog nelogiški aukštesnių institucijų sprendimai varė į neviltį, patirtį teko kaupti mokantis iš klaidų ir einamųjų situacijų. Tačiau pandemijas įveikia ne tik politikų sprendimai – jas įveikia gyventojų susitelkimas ir bendruomeniškumas. Pastarasis, mano nuomone, karantino metu mūsų savivaldybėje tapo didžiausia pademonstruota vertybe.

– Lygiagrečiai su šiais rūpesčiais ir darbais vyko kasdieniai: miesto ir kaimiškose seniūnijose esančių gyvenviečių infrastruktūros darbai, buvo įgyvendinami svarbūs projektai. Kas reikšmingo nuveikta per metus, kuo galite pasidžiaugti?

– Savivaldybės tarybos valdančioji dauguma 2020 metus buvo paskelbusi seniūnijų metais ir nuosekliai laikėsi pažadų daugiau dėmesio skirti seniūnijų vietovių infrastruktūrai. Investuota į gatvių tvarkymą, pradėtas, o jau ir baigiamas gatvių apšvietimo modernizavimas. Taip pat džiaugiuosi pernai išbandytu ir labai lūkesčius pateisinusiu sumanymu – Savivaldybė perdavė Jūrės miestelio, Bagotosios ir Višakio Rūdos bendruomenėms gatvių ir kapinių priežiūros darbus, mokėdama už jų atlikimą sutartą sumą. Šio pilotinio projekto sėkme džiaugiamės visi – tiek bendruomenės, tiek politikai. Tai gražus bendradarbiavimo ir gyventojų įsitraukimo į savivaldybės reikalų sprendimą pavyzdys.

– Ko tikitės iš šių metų? Kokie darbai, iššūkiai laukia?

– Šie metai iššūkių nepagailės. Koronavirusas kol kas neatsitraukia, savivaldybės biudžetas gali būti mažesnis, bus nelengva jį surinkti. Tačiau nauji darbai ir sumanymai toliau planuojami. Kaip ir minėjau, yra parengtas Kazlų Rūdos savivaldybės 2021–2027 m. strateginis plėtros planas, kurį tvirtinsime šį mėnesį. Jame numatyti darbai bus pradėti įgyvendinti iškart patvirtinus biudžetą. Ketiname savivaldybėje diegti modernių vaizdo kamerų, kurios stiprins viešąjį saugumą ir saugos savivaldybės turtą, tinklą. Tikimės, kad pavyks įsteigti viešosios tvarkos specialisto pareigybę. Esame užsibrėžę jau šiemet realizuoti Vieno langelio aptarnavimo principą, kuris gyventojams dar labiau supaprastins viešųjų savivaldybės paslaugų gavimą ir palengvins asmeninių reikalų sprendimą. Pertvarkos laukia ir savivaldybės sveikatos priežiūros bei gydymo įstaigos – Kazlų Rūdos ligoninė, Kazlų Rūdos pirminės sveikatos priežiūros centras. Ketiname šias įstaigas sujungti, siekiame efektyvesnio jų valdymo, norime gyventojams pasiūlyti daugiau sveikatos priežiūros, ambulatorinės slaugos, fizinės medicinos reabilitacijos paslaugų.
Šiais metais prasidės svarbūs institucinės globos pertvarkos darbai – per artimiausius dvejus metus Kazlų Rūdoje atsiras grupinio gyvenimo namai neįgaliesiems, bendruomeniniai vaikų namai.

– Kokie 2020-ieji buvo Jums asmeniškai?

– Pasibaigę 2020 metai man asmeniškai buvo kontrastingi. Juos lydėjo skaudi asmeninė netektis šeimoje, nerimas dėl artimųjų sveikatos. Teko keisti ne tik darbų, bet ir atostogų bei sumanytų kelionių planus. Tačiau buvo kuo ir pasidžiaugti – švenčiau gražią santuokos sukaktį, Vytauto Didžiojo universitete Švietimo akademijoje įgijau pedagogo kvalifikaciją, tame pačiame universitete metų sandūroje (ką tik – 2021 m. sausio 12-ąją) apgyniau baigiamąjį šešerių metų studijų darbą ir nuo šiol galiu vadintis profesionaliu politiku – tapau politikos sociologu.

– Ko palinkėtumėte Kazlų Rūdos savivaldybės gyventojams, sau?

– Nuoširdžiai linkiu saugoti ir branginti sveikatą – šiuo neramiu laikotarpiu tai neskamba pernelyg banaliai. Linkiu, kad 2021-ieji būtų ramesni metai ir leistų mums grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

–Ačiū už pokalbį. Linkiu, kad planai ir sumanymai realizuotųsi.

Loreta TUMELIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Autorių teisės saugomos

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...