Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Bažnytinėse knygose – neįkainojami lobiai (Ieškojimai ir atradimai)

Rimvydas Urbonavičius sako, kad jam, kaip istorikui, džiugu ne tik dėl savęs – senuosiuose raštuose dar slypi daug neatrastos informacijos... Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos„Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip sužinotume daugelį pas mus vykusių dalykų, jei praėjusiais amžiais popieriuje, o anksčiau kitose medžiagose, nebūtų buvę užrašyta tai, kas vyko, – sako Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjas Rimvydas Urbonavičius. – Kalbant konkrečiai – sunku pervertinti Bažnyčios nuopelną dėl to, kad nuo seniausių laikų kruopščiai buvo vedamos bažnytinės knygos: gimimų, vedybų, krikštynų, mirties… Iš jų sužinome ne tik patį faktą ir datą – galime rasti daugybę šalutinių, tarsi nereikšmingų, bet iš tiesų labai svarbių dalykų, į kuriuos gilindamiesi, juos gretindami, ypač – žinodami istorinį foną susidarome vaizdą apie vieno ar kito meto, konkrečios vietovės ir čia gyvenusių žmonių situaciją, įvykius.“
Apie bažnytines knygas kalbėjome neatsitiktinai: jau nuo vasario archyve skaitmeninamos Vilkaviškio vyskupijos bažnytinės knygos. Tai prieš ketvertą metų įvykusio gražaus ir labai reikalingo Lietuvos vyskupų konferencijos ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos susitarimo rezultatas. Kaip sakė R. Urbonavičius, darbas šalyje vyksta jau seniai, dabar atėjo eilė ir mūsų vyskupijai. Jis tik apgailestavo, kad istorijos vingiuose labai daug ne tik šių knygų, bet ir kitų šio krašto archyvinių vertybių prarasta – sudegė per gaisrus, pateko svetur. Priskaičiuojama apie 400 Vilkaviškio vyskupijos parapijų knygų, jas atsargiai varto ir į šiuolaikines technologijas perkelia trys skaitmenintojos, priklausančios projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ komandai. Rasa Gurčytė, Daina Karlonaitė ir Viktorija Sketerytė darbuojasi jau ne pirmoje vietoje ir sako, kad net dar nepradėjus gilintis neretai jau matyti, kaip vieno Lietuvos regiono bažnytinės knygos skiriasi nuo kito. Štai pas mus jos lengvai vartomos, lengviau dirbti, nes nesutvirtintos virvutėmis kaip kitose vietose – verčiant tokių lapus reikia ir kantrybės, ir laiko. Šiaip jau kantrybės reikia bet kokiu atveju, tačiau moterys jos turi. Kita vertus, jos nedirba kaip automatai – sako, pačioms įdomu ir smalsu, ką atras atvertusios dar vieną knygą, kokias istorijas slepia šis kraštas.
Štai taip, taupiai, be paraščių, buvo viskas surašoma – skaitmenoje viskas turi būti matoma.„Seniai domiuosi istorija – ir savo krašto, ir kitų, o šiose knygose tiek daug randi… Čia neišsemiami šaltiniai – sužinai ne tik faktus, bet paaiškėja pavardžių, vardų kilmė, jų raida: polonizacija, rusifikacija, santvarkų kaita pavardes vertė keisti, kiti keitė jas patys dėl savų motyvų… Štai apie vietovardžius sukurta visokiausių legendų, o beverčiant knygas paaiškėja, kad kokio kaimo pavadinimas kilo nuo čia įsikūrusio žmogaus vardo ar pavardės – nebuvo jokių stebuklų… Pačios seniausios knygos, kurias vartėme – 1629–1700 metų, o Vilkaviškio vyskupijos – 1898 metų aplinkraščiai. Buvo rašoma lotyniškai, paskui lenkiškai. Beje, Vilniaus krašto lenkų kalba palyginus su šio krašto atrodo kaip visai kita kalba. Lietuviški įrašai atsirado atkūrus Nepriklausomybę 1918 metais, bet kartais ankstesniuose įrašuose randi lietuvišką raidę arba kokiame XVII amžiuje – galūnę „-as“… Smagu. Šios knygos pasakoja ir didžiąją istoriją – karai, epidemijos (taip pat ir maras), sukilimai, ir atskirų parapijų, šeimų istorijas, nes tuokiantis ar krikštijant būdavo užrašoma daug informacijos apie žmones, net smulkmenos. Štai Garliavos didikas (beje, šios parapijos knygos itin švarios, gražios) Juozas Godlevskis dažnai būdavo krikštatėviu, tačiau savo vaikų čia nekrikštijo – matyt, važiuodavo į kitus dvarus…“
Rasa Gurčytė sako, kad kolegos galėtų rengti konkursą: užsimerkę, tik palietę gali atspėti, kurio laikmečio viena ar kita knyga. Jos visos skirtingos, ir tik džiaugtis šiandien galima, kad tiek popierius, tiek rašalas buvo ypatingos kokybės, nes atlaikė šimtmečius – ir ne steriliose saugyklose (kuo arčiau mūsų dienų, tuo kokybė prastesnė). Nežiūrint visko, tenka elgtis atsargiai, kartais saugant, kad lapai tiesiog nesutrupėtų, o prie plonos knygos tenka sėdėti ilgiau, nei prie storos – dėliojant po gabalėlį.
Rimvydas Urbonavičius džiaugiasi šiuo projektu – ir todėl, kad tai, kas glūdi tose knygose ir buvo ne kiekvienam prieinama, o dabar bus atvira ne tik istorikams (tarkime, ir ieškantiems savo giminės šaknų). Svarbiausia, kad viskas bus užfiksuota ir apsaugota nuo sunaikinimo: turime nemažai pavyzdžių, kai ir mūsų dienomis supleška ir bažnyčios, ir vienuolynai su visomis vertybėmis. „Praradimai milžiniški ir, svarbiausia, prarandama negrįžtamai. Materialų daiktą dar gali kažkaip atgaminti, o čia… Jei pas kolekcininką yra kokia sena knyga – džiaugsmas jam pačiam, bet tikroji jos vertybė, manau, tada, kai ja dalinamasi. Panašiai ir šiuo atveju.“
Beje, projektas bus baigtas kitais metais – tada bus galima susipažinti su septynių vyskupijų bažnytinėmis knygomis – iki 1921 metų. Pagal asmens duomenų apsaugos reikalavimus, viešinti galima praėjus 100 metų nuo duomenų paskelbimo…

Nijolė LINIONIENĖ

„Kol vaidiname, tol esame“ (Istorijos kontekste)

2007-ieji – Kalvarijos teatras po „Aukso paukštės“ apdovanojimų ceremonijos. Įvertintas ne tik už R. Kaškausko „Meilės keturkampį“, bet ir nuoseklų ilgametį darbą. Prieš šimtą metų ar dar anksčiau Lietuvoje gimė tai, ką dabar vadiname vienu apibendrinančiu vardu TEATRAS. Teatrų, pačių įvairiausių, tapusių didelės visos Europos ir net pasaulio šio žanro kūrėjų bendruomenės dalimi, pas mus dabar daug. Ir šioje gausoje, deja, ne visada pastebimi, o kartais net ir ignoruojami mėgėjų kolektyvai: jų veikla, šventės ir dešimt-mečius šį žanrą puoselėję žmonės. O juk ne kas kitas – vaidintojų būreliai ar kitaip besivadinantys lietuvių sambūriai – prisidėjo prie valstybės kūrimo, žmonių švietimo prieinamiausia forma, lietuvybės puoselėjimo. Tyrinėtojai teigia, kad XIX a. baigiantis iki maždaug 1917 metų Lietuvoje buvo vaidinama daugiau nei 200 vietovių…
„Kalvarijos krašto teatras šimt-mečio vygėj“ – taip vadinasi prieš penketą metų išleista solidi knyga, kurios reikšmė tinkamai įvertinta veikiausiai bus tik ateityje. Joje begalė vertingos medžiagos apie šio regiono kultūrinį – teatrinį, šviečiamąjį – vyksmą: kaimuose ir miesteliuose, mokyklose ir visuomeninėse organizacijose, šviesuolių kluonuose ar kiemuose ir jau kultūros įstaigose… Surinkta daugybė faktų iš spaudos – pradedant pačia XX a. pradžia, kalbinta per 60 žmonių, surinkta daugybė vertingų fotografijų ir kitos medžiagos…

Kodėl prisimename šią knygą?
Todėl, kad jos sutiktuvėmis buvo paminėtas reikšmingas jubiliejus: Kalvarijos mėgėjų teatro „Titnagas“ 30-metis. Taigi, šie metai taip pat neeiliniai – 35-metis. Jubiliejui buvo ruošiamasi iš anksto, bet įvyko tai, kas įvyko, net ir Tarptautinė teatro diena (kovo 27-oji) visame pasaulyje liko nepaminėta. Nežinia, kaip dar ilgai gyvensime be gyvos kultūros, tad belaukiant tikrosios šventės nutarėme pavartyti knygą, kurioje „Titnagui“ irgi tenka nemažas skyrius, prisiminti kai kuriuos išskirtinius momentus – o jų tikrai daug.
Rasa Januškienė, ilgus metus besidarbuojanti Kalvarijos kultūros centre, „Titnago“ kolektyvo narė, yra ir viena svarbiausių minėtos knygos sudarytojų. Ji surinko daugybę medžiagos iš praeities, o teatro istorija kurta, viskas išgyventa kartu su visais. Rasa ir pasiūlė pažvelgti į „Titnago“ veiklą per svarbiausius Lietuvos mėgėjų teatrams renginius – krivūles.
„Petras Bielskis su studentais atgaivino Agluonėnų (Klaipėdos r.) klojimo teatrą, ir tai buvo naujos mėgėjiškų teatrų bangos pradžia. Nuo 1988 metų krivūlė buvo šaukiama įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose. Mėgėjiškų teatrų sąjūdžio siela, Klaipėdos universiteto docentas, Klojimo teatrų draugijos pirmininkas Petras Bielskis sakė: „Susirinkta ypatingais metais: prieš 120 metus Palangoje buvo suvaidintas pirmasis viešas lietuviškas vaidinimas, prieš 115 metų atgavome lietuvišką raštą…Tada pasakėme pasauliui: „Mes esame! Turime praeitį, istoriją, kalbą, galime ir norime kalbėti lietuviškai. Ir tas pirmasis vaidinimas nebuvo pramoga – tai buvo svarbus, likiminis faktas. Liaudiškasis teatras, būręs, kvietęs, ypatingomis priemonėmis raginęs priešintis, yra vienas didžiausių dvasinio paveldo turtų. Todėl ir į krivūles renkamės kaip į atlaidus, pateisindami viltis tų, kurie prieš 120 metų daug kuo rizikuodami viešai prabilo… Kol vaidinam, tol esam, ir jokie pavojai nei mūsų tautiškumui, nei kultūrai negresia. Jūs nesate tik kokie nors vietiniai vaidintojai, jūs esate reikšmingi europiniu mastu“.

Kasmet po spektaklį – ir prizą…
2019-ieji – Lietuvos mėgėjų teatrų krivūlei Smilgiuose pasibaigus, su organizatoriais ir mecenatais. Kalvarijos „Titnagas“ dalyvavo daugelyje šių ypatingų sambūrių, beveik niekada namo negrįždavo be apdovanojimų… 1991 m. Anykščių r. Griežionėliuose suvaidino Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komediją „Paskubėjo“ – tai buvo IV Lietuvos klojimo teatrų krivūlė.
1997 m. Klaipėdoje vykusioje X klojimo teatrų krivūlėje kolektyvui įteikta pagrindinė „Valstiečių laikraščio“ premija už S. Kapnio komediją „Plutelė ir pelės“; 1998 m. komedija „Numanė“, suvaidinta XI krivūlėje Ožkabaliuose, pelnė Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos premiją.
1999 m. rugpjūčio 21–22 dienomis surengtas tautos suvažiavimas, pavadintas Didžiąja Med-vėgalio krivūle. Kalvarijiečiai čia suvaidino Vydūno pjesę „Numanė“. Kolektyvui paskirta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos premija, o režisieriui Kęstučiui Krasnickui – kultūros ministro padėkos raštas. Šis spektaklis buvo suvaidintas 35 kartus.
Juozo Židanavičiaus-Seirijų Juozo komedija „Moterims neišsimeluosi“ 2000 m. parodyta XIII klojimo teatrų krivūlėje Niūronyse – už ją teatras apdovanotas „Valstiečių laikraščio“ premija. 2002 m. Agluonėnuose suvaidinta komedija „Knarkia paliepus“ (iš viso suvaidinta 15 kartų) kolektyvui pelnė Klaipėdos universiteto premiją.
„Jaunikis iš Kauno“, kurį žiūrovai matė 18 kartų, 2003 metais rodytas XVI krivūlėje Laukuvoje, teatrui įteikta Klaipėdos universiteto premija – ir ne tik. „Titnagui“ perduotas krivūlės (susirinkimo, sueigos) simbolis, o tai reiškė, kad kalvarijiečiams patikima būsimoji XVII šventė. 2004 m. Karališkajame parke buvo pastatytas simbolinis klojimas, „Titnagas“ šioje krivūlėje suvaidino Žemaitės veikalą „Mūsų gerasis“ (iš viso parodytas 15 kartų), kolektyvas ir režisierius Kęstutis Krasnickas, pelnęs ir daug padėkos žodžių už šventės organizavimą, buvo įvertinti Laukuvos seniūnijos pirmąja premija. Spektaklis „Mirta Činčiberaitė arba 15000 litų“, 2005 m. suvaidintas XVIII krivūlėje Marcinkonyse, teatrui pelnė Žemės ūkio ministerijos premiją. Jis buvo populiarus, parodytas 23 kartus.
2010 m. XXII klojimo teatrų krivūlėje Tautkaičiuose buvo parodyta I. Lisenkos-Konyčiaus komedija „Gyvieji nabašninkai“ (už antraplanį vaidmenį apdovanota artistė Rasa Januškienė). 2016 m. Anykščių r. Niūronyse vyko XXVIII klojimo teatrų krivūlė. Stasio Ylos komedija „Aš nenoriu Jurgio“ įvertinta Anykščių kultūros centro premija. Vaidinimas ilgai gyvavo, parodytas 43 kartus.
2019 m. XXXI krivūlėje Smilgiuose (Panevėžio r.) Lietuvos klojimo teatro patriarcho kunigo Jono Katelės didysis prizas ir vyskupo emerito Jono Kaunecko įsteigtas piniginis prizas atiteko Kalvarijos „Titnagui“. Šis apdovanojimas, anot komisijos, ne tik už spektaklį „Brangusai pabučiavimas“ (jį, kaip ir visus nuo teatro gyvavimo pradžios, režisavo Kęstutis Krasnickas). „Vertinami buvo ne tik šiandienos spektakliai, bet ir kolektyvo istorija, jo indėlis į klojimo teatrų veiklą, į mėgėjiško teatro puoselėjimą, sklaidą Lietuvoje, už stabilią, augančią teatrinę estetiką“, – sakė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Rimantas Balsys. Diplomas įteiktas Reimundui Tyrui, pripažįstant jį unikaliu liaudies menininku, ryškiu liaudinio teatro vaidila. „Brangusai pabučiavimas“ suvaidintas 15 kartų…

Ne vien krivūlės…
Nors tai – išskirtiniai renginiai, bet įvairių švenčių, projektų, kuriuose dalyvavo ir rengė „Titnagas“, daugybė. 2005 m. pirmo viešo vaidinimo Keturakio „Amerika pirtyje“ 100-mečiui Sūduvoje penki šio krašto mėgėjų teatrai – Kalvarijos „Tit-nagas“, Tautkaičių klojimo teatras „Gegnė“, Kazlų Rūdos teatras-studija „Kazlų vaidilos“, Griškabūdžio kaimo teatras ir Šakių Zanavykų teatras – pastatė trijų veiksmų komediją „Amerika pirtyje“. Bendras spektaklis suvaidintas Tautkaičiuose, Šakiuose ir J. Jablonskio tėviškėje Rygiškių kaime, Kalvarijoje, Kazlų Rūdoje, Marijampolėje, Rumšiškėse. Kalvarijiečiai čia vaidino II veiksmą, o atskirai jį parodė dar 21 kartą… 2009 m. „Amerika pirtyje“ pateko tarp 15 geriausių Lietuvos mėgėjų teatrų pastatymų. 2019 m. rugpjūčio 20 d. Kalvarijoje prie Trobių užeigos kieme surengtas lietuviškas vakaras, skirtas „Amerikos pirtyje“ 120-mečiui.
Lietuvos šimtmečio dainų šventėje 2018 m. teatrą išgarsino „Pasaka apie Sūduvos ąžuolą“, o spektaklis „Pasaka apie Joną Basanavičių“ pateko tarp 7 geriausių Lietuvos mėgėjų teatrų pastatymų. 2005 m. teatrui įteikta Marijampolės apskrities kultūros nominacija ir Didžiojo Angelo statulėlė. 2007 m. kolektyvui įteikta Aukso paukštės statulėlė ir nominacija „Geriausias mėgėjų teatras ir vadovas“. 2012 m. režisieriui K. Krasnickui įteikta LKC asociacijos nominacija „Geriausias metų meno kūrėjas“ ir statulėlė „Auksinis feniksas“…
Tarptautinės teatro dienos proga kasmet įvertinami bei pagerbiami ryškiausius vaidmenis sukūrę „Titnago“ artistai. 2006 m. nominaciją „Už meilę teatrui“ ir „Titano“ statulėlę pelnė Reimundas Tyras. Vėlesniais metais – Vitalijus Jankauskas, Evelina Varnagirytė, Aurimas Galianovas, Renata Sinkevičiūtė, Rasa Matulevičienė, Robertas Degutis…

Nijolė LINIONIENĖ

Nuotraukos iš „Titnago“ teatro archyvo

Marijampolietis Aivaras Vilutis atliko stažuotę NASA

Iš Marijampolės kilęs Aivaras Vilutis – Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiofizikos trečio kurso studentas. Iš stažuotės JAV, NASA Eimso (Ames) tyrimų centre, jis grįžo prieš kelias savaites, o šiandien jau pasiekęs Marijampolę, tėvų namus. Po to, kai parskrido iš Kalifornijos, dvi savaites atbuvo saviizoliacijoje Vilniuje.

Loreta AKELIENĖ

Tai ne turistinė nuotrauka atminimui prie garsaus ženklo. A. Vilutis čia dirbo.– Prašome papasakoti plačiau apie stažuotę NASA.
– Apie stažuotes NASA sužinojau dar nestudijuodamas neurobiofizikos. Visuomet maniau, kad ten gali pakliūti tik aeronautikos, aviacijos, mechanikos inžinieriai ar programuotojai. Sprendimas dalyvauti atrankoje buvo visiškai impulsyvus. Pamenu, kad dokumentus užpildžiau bene paskutinę akimirką.
Pirmas etapas buvo nacionalinė atranka. Ją organizavo Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Turėjau pasirinkti projektą iš NASA pateikto projektų sąrašo ir pagrįsti pasirinkimą, įrodyti savo motyvaciją, kompetencijas ir žinias, reikalingas stažuotei. Vėliau manęs laukė interviu su ekspertais. Interviu laukiau labiausiai – mokslas jau tapęs mano aistra, visuomet apie jį kalbu su užsidegimu.
– Koks buvo stažuotės tikslas? Ką veikėte NASA?
– Ten atlikau mokslinį darbą tema „Statistinio bioženklų klasifikatoriaus kūrimas“. Nors prieš stažuotę buvau pasirinkęs šiek tiek kitokią darbo temą, atvykęs ir pasikalbėjęs su savo darbo vadove dr. Diana Gentry sprendimą pakeičiau, nes prie tokio projekto dar niekas nebuvo dirbęs. Buvau pirmas, kuris idėją pradėjo versti realiu produktu.
Gyvenau ne pačioje NASA Eimso tyrimų bazėje, o Silicio slėnio sostinėje – San Chosė. Darbo diena prasidėdavo nuo apsaugos punktų ir pirštų antspaudų patikrinimo. Šiame vos dviejų aukštų pastate dirba mokslininkai, kurie yra atsakingi ne tik už tai, kokiomis sąlygomis pirmieji žmonės nusileis Marse, bet ir kada, kaip bus atrasta nežemiška gyvybė, kaip mes kolonizuosime kitas planetas. Jaučiausi tikrai neapsakomai.
– Kaip susidomėjote tokia nelabai girdėta studijų programa kaip neurobiofizika?
– Na, mano kelias link to buvo tikrai vingiuotas. Besimokydamas Rygiškių Jono gimnazijoje apie ket-verius metus lankiau teatro studiją prie Marijampolės dramos teatro. Mano vienintelė svajonė buvo vaidyba, planavau studijuoti aktorinį meistriškumą. Rimtai ruošiausi stojamiesiems, bet neįstojau, nes buvo didžiulis konkursas.
Taigi turėjau arba laukti metus arba pradėti studijuoti kažką kitą. Norėjosi kažko, susijusio su kūryba, taigi pasirinkau kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete (VU). Prastudijavau ten dvejus su puse metų, iš kurių pusmetį teko mokytis pagal mainų programą Italijoje. Universitete, priklausančiame Vatikanui, aš buvau vienintelis mainų studentas, o paskaitos, pasirodo, vyksta tik italų kalba. Aš turėjau kitokią informaciją, taigi man buvo tikras šokas. Tas pusmetis buvo labai sunkus, bet negalėjau mesti ir grįžti namo, nes buvo pasirašyta sutartis.
Iš Italijos grįžęs pagalvojau, kad jei jau ištvėriau ten, tai ir čia noriu didelio iššūkio. Kilo mintis išmėginti, ar galiu daugiau. Taigi mečiau kūrybos komunikacijos studijas. Ieškojau kažko sunkaus, ko mokykloje nesupratau. Pasiėmiau akademines atostogas, ėmiau vaikščioti į VU biblioteką, skaityti įvairias knygas ir ieškoti srities, ką studijuosiu. Užsukau ir į tiksliųjų mokslų aukštą, tų, kurių visada mokykloje prisibijojau…
– Kodėl prisibijojote tiksliųjų mokslų?
– Daugelis draugų, su kuriais lankiau teatro studiją, buvo pasirinkę mediciną, rimtai tam ruošėsi. O man geriau sekėsi kalba, literatūra, rašyti. Manau, gal tokia aplinka mane demotyvavo, jaučiausi esąs nepakankamai stiprus tiksliesiems mokslams. O gal tiesiog neskyriau jiems laiko, neturėjau kantrybės? Sekėsi neblogai, bet netraukė. Mokyklos aplinkoje visi gyrė būsimus medikus… Šiandien manau, kad per daug buvo kalbama apie mediciną, o niekas neaiškino apie mokslininkus, mokslinius tyrimus. Tai, ką aš dabar studijuoju, yra pasirengimas būti mokslininku. O tada mokykloje turėjau apie tai per mažai žinių. Nenorėjau būti mediku, nepasitikėjau savo jėgomis, todėl nesirinkau tiksliųjų mokslų. Kaip dabar matau, mokytojams gal trūksta įkvėpimo, jie neskatina plačiau domėtis, o tik išmoko pagal programą. Kritiškas visų požiūris išgąsdino mane, aš tenorėjau saugiai pabaigti mokyklą tais egzaminais, kurie tikrai sekėsi – iš humanitarinių dalykų.
Jaunimui reikia ne tik mokytis, dirbti, bet ir linksmintis.– Tai kaip visgi susidomėjote tiksliaisiais mokslais?
– Universiteto bibliotekoje suradau kelias astrobiologijos knygas. Lietuvoje niekas to nemoko, o šis mokslas tyrinėja gyvybės atsiradimą. Man tie dalykai labai įdomūs. Astrobiofizika ne tik reikalauja mokslo žinių, bet ir filosofavimo. Ieškodamas panašios studijų programos Vilniaus universitete radau neurobiofiziką. Šios programos studentai mokosi chemijos, programavimo, biologijos, fizikos. Taigi norint įstoti reikėjo būti išlaikius tiksliųjų dalykų egzaminus. Grįžęs iš Italijos turėjau 3 mėnesius pasiruošti brandos egzaminams eksternu. Ir taip praėjus trejiems metams vėl laikiau abitūros biologijos ir chemijos egzaminus, kuriems pasiruošiau savarankiškai iš vadovėlių. Išlaikiau labai gerai ir įstojau į nemokamą vietą neurobiofizikos studijų programoje. Štai kokia ilga mano kelionė iki šios profesijos.
– Ar esate patenkintas studijų kokybe?
– Viskas labai patiko nuo pat pirmo kurso. Baigiamąjį darbą įprastai studentai renkasi 3-ame ar 4-ame kurse. Aš galvojau, kad esu vyresnis, todėl turiu pradėti anksčiau. Pirmame kurse nuėjau į laboratoriją, gavau mokslinio darbo projektą, pradėjau kaupti praktinę patirtį.
Paskaitos labai įdomios. Kurse mūsų tik 10 studentų, taigi dėstytojai gerai išaiškina, nekyla problemų. Einu kasdien į universitetą su entuziazmu, anksčiau taip niekur nesijaučiau. Taigi atradau savo sritį.
NASA tyrimų centre dirbau mokslinį darbą laboratorijoje, paskaitų neturėjau. Kaip tik tuo laiku ten atidarė naują NASA „Biosciences Collaborative“ laboratorijų kompleksą, skirtą biomokslams. Kai pamačiau tą naują įrangą, supratau, kad mes viską ir čia, Lietuvoje, turime – VU mokslinių tyrimų bazė labai stipri. Jei norisi kokybiško mokslinio darbo, viską galima padaryti čia, tai labai mane nudžiugino. Turiu pasakyti ir tai, kad NASA specialistai lietuvius labai vertina. Iš Lietuvos pas juos ateina motyvuoti studentai, pasiruošę stažuotėms. Ir mano atveju nekilo jokių problemų.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Dabar dirbu iš namų prie to paties projekto, kaip ir Kalifornijoje, analizuoju duomenis prie kompiuterio. Bendradarbiauju su savo darbo vadove, kalbamės apie tolimesnius mano planus, ji domisi, ar galėčiau grįžti į Kaliforniją, gal studijuoti toliau, tęsti darbą. Turiu planų po bakalauro baigimo tolimesnes studijas rinktis užsienyje. Bet kokiu atveju mokslinis darbas yra globalus, visų šalių mokslininkai bendradarbiauja tarpusavyje.
Po stažuotės JAV man atsiveria geros galimybės. Jau ėmiau ieškoti tarp geriausių dešimties universitetų pasaulyje, kur galėčiau siekti magistro, daktaro laipsnio.
Galvoju, jei sugebėjau nuo vaidybos iki NASA nueiti šitokį kelią, tai gal turiu šansų patekti ir į tuos geriausius universitetus. Pabandžiau dar vieną kartą nenuvertinti savęs, kaip darydavau anksčiau. Mokslai ten labai brangūs, šeima neišgalėtų mokėti, bet universitetai siūlo stipendijas, bandysiu pretenduoti.
Mano svajonė – grįžti po studijų į tėvynę, dėstyti, atvežti naują mokslo sritį, tokią kaip astrobiologija. Lietuvoje nieko šioje srityje kol kas nėra daroma. Taigi kryptingai einu pamažu link šių tikslų.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.