Grafikos dizainas – meno rūšis, kurią dažniausiai renkasi jaunosios kartos menininkai. Juos patraukia tai, kad meninius gebėjimus išreikšti padeda šiuolaikinės technologijos, suteikiančios dideles galimybes.
Šį kartą – pažintis su jaunu grafikos dizaineriu ir Marijampolėje įsikūrusios LISPA mokyklos (LISPA – tai programavimo kalbų šeima, kuriai atstovauja ši mokykla) vadovu bei mokytoju Martynu Klimašausku. Kalbamės apie kūrybą, galimybes, kurias jam suteikė pasirinkta specialybė ir pedagogiką – tai dar viena Martyno aistra.
– Esate grafikos dizaineris. Kur mokėtės šios specialybės?
Martynas Klimašauskas sako, kad įvaldęs grafikos dizainą pasijuto tarsi įgijęs supergalią, nes dabar gali realizuoti daugybę savo idėjų. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
– Esu marijampolietis, čia gimęs ir augęs, baigiau Sūduvos gimnaziją. Tik studijų metu buvau išvykęs į Kauną, bet nuolat grįždavau.
Taip, esu grafikos dizaineris, tai yra viena iš pagrindinių krypčių, kuria užsiimu ir kurioje save realizuoju. Kauno kolegijoje esu baigęs Reklamos technologijų studijas. Bet tai – tik pradžia mano tapimo grafikos dizaineriu. Už tai, kad juo esu, negaliu atiduoti visos atsakomybės kolegijai. Daugiausia žinių įgijau tobulindamasis, mokydamasis savarankiškai, daug laiko skirdamas praktikai.
– Kodėl nutarėte pasirinkti būtent grafikos dizainą, kuo ši sritis Jums įdomi? Jeigu domina menas, tai vis dėlto ar nekilo dilema: rinktis tradicines, su daile, menu susijusias studijas, ar besisiejančias su technologijomis?
– Ieškojau galimybės, kaip save realizuoti kūryboje, bet nesisprausti į vienos meno šakos rėmus. Grafikos dizaino suteikiamos galimybės leidžia įvairovę, eksperimentus.
Be to, grafikos dizainas, reklamos technologijos šiuo metu yra vienos iš perspektyviausių profesijų. Atrodo, kad šių sričių specialistų pasaulyje reikės nuolatos, laikui bėgant šis poreikis galbūt netgi didės… Taip manau įvertindamas dabartinę situaciją pasaulyje – skaitmeninis turinys tapo labai svarbus. Taigi mano pasirinkimą lėmė noras kurti ir galimos ateities perspektyvos. Todėl grafikos dizainas man pasirodė patrauklesnis už tradicinį meną.
Tradicinis menas, manau, yra labiau kultūrinis dalykas, o aš iš prigimties esu praktikas ir suprantu, kad ranka pieštą paveikslą daug sunkiau platinti ir realizuoti, nei skaitmeninį piešinį. Bet nuo dailės ir kitų meno šakų tikrai neketinu nusisukti, nes grafikos dizaine jos reikalingos. Dailė, tapyba, kaligrafija – visa tai yra grafikos dizaino sudedamosios dalys.
Tuo, kad jungia daugybę meno šakų, grafikos dizainas mane žavi. Be to, praktikuojant grafikos dizainą, reikalingos psichologijos, matematikos, istorijos, fizikos ir kitų mokslų žinios. Tai taip pat įdomu.
– Kokias galimybes atvėrė pasirinkta sritis būtent Jums? Ką dabar kuriate, kur realizuojate?
Atvirukai su žmonių portretais, sukurti grafikos dizaino būdu, labai įdomūs, nes yra personalizuoti. Žmogus dažnai vaizduojamas su jo asmenybę atspindinčiais daiktais.
– Įvaldęs grafikos dizainą, pasijutau lyg valdantis kokią nors supergalią. Nes dabar galiu pagaminti beveik viską, kas man šauna į galvą: medinį raktų pakabuką, odinę apyrankę, sveikinimą ant stiklo, dėlionę, stalo žaidimą ar drabužių kolekciją. Gali kilti klausimas, kaip meną kurdamas ekrane, galiu sukurti kasdien sutinkamus daiktus? Aš savo darbams panaudoju įvairią įrangą, kuri gali tai pagaminti. Pavyzdžiui, lazeriu galima pjaustyti ir graviruoti medieną, odą, stiklą ar net metalą. Tad, galima sakyti, vienu paspaudimu savo kūriniams parenku įrangą. Tik, žinoma, tam jau reikalingi tikslieji mokslai. Mat reikia skaičiavimų parenkant dydžius, reikia suprasti įrangą ir ją nustatyti. Tradicinės krypties menininkui to galbūt ir nereikia, bet man šie dalykai patinka.
Darbas LISPA mokykloje turi daug privalumų. Mokykloje yra įranga, reikalinga mano sumanytiems gaminiams sukurti. Tad noriu pasakyti, kad ir Marijampolėje turime daug galimybių – reikia tik norėti ir pasidomėti.
Šiuo metu aš užsiimu portretų piešimu, drabužių gamyba ir fotografija. Gaminu personalizuotus atvirukus su žmonių portretais. Šie atvirukai dažniausiai naudojami sveikinant įvairių švenčių proga. Taigi atvirukas grįžta… Bet grafinio dizaino būdu sukurto atviruko skirtumas nuo tradicinio tas, kad piešiamas žmogaus atvaizdas ir jam būdinga aplinka, daiktai. Atviruko viduje – sveikinimai ir nuotraukos, kur žmogus yra su draugų būriu ar jį sveikinančiu žmogumi. Taip atvirukas tampa personalizuotas ir daug artimesnis. Šis užsiėmimas – ir savirealizacija, ir būdas papildomai užsidirbti.
Nemažai laiko skiriu ir kitiems praktiniams darbams. Pavyzdžiui, drabužių kūrimui. Kuriu personalizuotus džemperius: ant jų gali būti pavaizduota žmogaus profesija arba hobis, pažymiu žmogaus patirtį jo pasirinktoje srityje ir darbinius įgūdžius, Taip pat išskiriu ir „minkštuosius“ įgūdžius, tai gali būti komunikabilumas, gebėjimas dirbti komandoje, planuoti laiką ir panašiai, nes šiais laikais tikrai matome, kad įmonėms nėra svarbu vien mūsų profesiniai įgūdžiai. Toks džemperis net tampa savitu CV ant mūsų pačių. Šie džemperiai dažniausiai užsakomi dovanoms. Tikriausiai labiau personalizuotos dovanos nelabai ir galima įsivaizduoti… Žvelgiant į ateitį, tokia apranga galėtų tapti aktuali įmonių komandoms: kolegos galėtų dar geriau pažinti vienas kitą, žinoti savo ir tų, su kuriais dirba, stipriąsias bei silpnąsias puses.
Šiuo metu generuoju idėjas ir bandau pirmus kūrinius džemperių ir palaidinių kolekcijai, susijusiai su Marijampole. Ant drabužių būtų vaizduojami žinomi ir lankomi miesto objektai: miesto aikštė, Kačių kiemelis, projekto „Malonny“ piešiniai ir kiti Marijampolę reprezentuojantys dalykai.
Dar viena sritis, kurioje kol kas save realizuoju dar tik minimaliai, yra fotografija. Žmonių fotografijos, švenčių įamžinimas ir gamtos fotografija. Tai – senoka mano svajonė. Bandau šioje srityje tobulintis.
– Esate minėjęs, kad baigtų studijų jokiu būdu neužtenka – reikia nuolat tobulintis. Kokiu būdu tai darote?
Martynas taip pat kuria personalizuotus džemperius: ant jų gali būti pavaizduota žmogaus profesija arba hobis. Toks džemperis gali tapti mūsų CV ant mūsų pačių.
– Tobulintis, manau, ypač svarbu, kai dirbama su technologijomis. Jeigu to nedarysi, lengva atsilikti ir pamesti tendencijas. Žinoma, kaip ir dauguma, tobulinuosi interneto pagalba. Turiu išsipirkęs platformų, kuriose atrandu man aktualių ir reikalingų kursų. Klausydamasis jų, pasižymiu, kas man atrodo svarbiausia ir stengiuosi kuo greičiau pritaikyti tai, ką išgirdau ir ko išmokau. Nes vis dėlto praktika moko geriausiai. Dar vienas iš tobulinimosi būdų – susigalvoti sau projektų ir juos įgyvendinti. Jeigu kurdamas matau, kad man dar trūksta žinių ar iškyla problema, kartais pats, kartais vėl su interneto pagalba įveikiu šias problemas. Tuomet žinau, kad kitą kartą susitvarkysiu daug greičiau arba išvengsiu tų pačių problemų bei klaidų.
– Kaip manote, kokia grafikos dizaino ateitis – ar jis gali nukonkuruoti tradicines meno šakas?
– Manau, grafinis dizainas ir tradicinis menas „žaidžia“ labai skirtingose pusėse ir tarp jų neturėtų būti konkurencijos. Grafikos dizainas yra daugiau industrinis ir komercinis dalykas, jo kūriniai sukuriami gana greitai. Žinoma, aš pats ir, ko gero, nemaža dalis įvaldžiusiųjų grafikos dizainą, naudoja šią sritį saviraiškai. Bet dažnu atveju tai gali tapti komercija. O tradicinis menas – tai mūsų kultūra, istorija, paveldas ir nesinorėtų, kad tai kada nors dingtų iš mūsų gyvenimų. Tradicinio meno paskirtis kita, nei grafikos dizaino.
Bet, kai kuriais aspektais tradicinis menas yra nukonkuruotas, nes, manau, grafikos dizainerių atrastume daugiau, nei dailininkų. Nors… Dauguma grafikos dizainerių užsiėmė daile arba vis dar užsiima, tiesiog skaitmeninis kūrinys vienu metu gali pasiekti milijonus žmonių ir greičiau atnešti finansinę naudą, todėl tapo patrauklus menininkams. Bet aš pats, mokydamas kitus grafinio dizaino, supažindinu su daile, užduodu su tradiciniu menu susijusias užduotis. Manau, neignoruojant, o dar ir susipažįstant su tradiciniu menu, galima tikėtis geresnių rezultatų ir grafiniame dizaine. Sakyčiau, kad tai tarpusavyje neatsiejami dalykai ir tarp šių sričių neturėtų būti konkurencijos. Laikui bėgant gali keistis tik specialistų skaičius šiose srityse.
– Kokie Jūsų paties ateities planai?
– Tikrai žadu toliau likti LISPA mokykloje. Nors ir jaučiu pašaukimą kūrybai, ne mažesnį pašaukimą, manau, turintis ir švietimui. Noriu dalintis su kitais savo patirtimi ir žiniomis. Žinoma, toliau plėtosiu savo kūrybinius sumanymus, nes savirealizacija, kūryba, suteikia daug laimės. Dar šiais metais žadu toliau studijuoti ir įgyti magistro laipsnį.
