Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Marijonų vienuolyno sode – pasaulinė premjera

Sekmadienį Marijampolėje baigėsi šiemetinis, jau šeštasis muzikos festivalis „Šv. Jurgio meno sezonas“. Įdomus ne tik specifine, į rimtosios muzikos klausytoją orientuota programa, bet ir tuo, kad vyko tarsi naujai atrastose erdvėse. Jų paieškoti privertė postpandeminės aplinkybės – koncertai privalėjo vykti atvirose erdvėse. Tad panaudoti kameriniams renginiams tinkantys kampeliai – liuteronų bažnyčios, sinagogos kiemai, tradiciškai – Kačių kiemelis. O paskutiniams dviem koncertams vartus atvėrė Marijampolės marijonų vienuolyno sodas – įsitikinome, ypač tinkantis didesniems klasikinės muzikos koncertams.
Iš viso festivalio metu buvo surengti šeši koncertai.

Jolanta RAČAITĖ

Solistai: Kristina Zmailaitė, Aistė Miknytė, Edmundas Seilius, Egidijus Dauskurdis. Redos BRAZYTĖS nuotraukosLiepos 17-ąją Kačių kiemelyje koncertavo ansamblis „Folk Trio“, pristatęs programą „Legendos apie mus“. Profesionalūs Lietuvos muzikantai savitai, subtiliai pateikė lietuvišką folklorą. Scenoje pasirodė liaudies dainų atlikėja Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė, akordeonistas ir dainų aranžuotojas Nerijus Bakula ir saksofono virtuozas Janas Maksimovičius.
Liepos 23 d. rinkomės jaukiame Marijampolės marijonų vienuolyno sode. Vietos užteko ir itin gausiam būriui atlikėjų, ir žiūrovams.
talų kompozitorius ir dirigentas Antonio D‘Anto ne tik specialiai atvyko į festivalį Marijampolėje. Kvietimas dalyvauti jame inspiravo sukurti Didžiąsias mišias, „La Grande Messa“, dedikuotas Lietuvos globėjui šv. Kazimierui.Sulaukėme tarptautinės premjeros. Renginį (jį transliavo ir LRT) vedusi muzikologė Jūratė Katinaitė tai, kas vyko, pavadino pasauline premjera. Tai – naujas žingsnis festivalio istorijoje, tarptautinio bendradarbiavimo su Italijos menininkais rezultatas – premjera būtent Marijampolėje.
Festivalio įkvėpėjo Edmundo Seiliaus iniciatyva užsimezgusio kūrybinio bendradarbiavimo dėka į Marijampolę atvyko italų kompozitorius ir dirigentas Antonio D’ Anto. Buvo atlikti jo kūriniai, sukurti būtent šiam festivaliui – krikščioniškasis himnas „Te Deum“ ir Didžiosios mišios, dedikuotos Lietuvos globėjui šv. Kazimierui, „La Grande Messa“.
Kūriniams dirigavo pats maestro Antonio D’Anto, atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (vadovas Modestas Pitrėnas), choras „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas), Č. Sasnausko kamerinis choras (vadovas Mindaugas Radzevičius) ir solistai: Vienuolyno sode tilpo gausus būrys klausytojų.Kristina Zmailaitė (sopranas), Aistė Miknytė (mecosopranas), Edmundas Seilius (tenoras), Egidijus Dauskurdis (bosas). Marijonų vienuolyno sode kūriniai nuskambėjo didingai.
Kompozitoriaus D’ Anto muzikai, ir religinės tradicijos kūriniams, būdingas itališkas melodingumas, jausmingumas. Pasak J. Katinaitės, daugelyje kūrinių jaučiamas neapolietiškas dainingumas, itališkos operos tradicijos.
Itališka muzika ir pats kompozitorius D’ Anto mus džiugino ir per paskutinį festivalio koncertą, kuris praėjusį sekmadienį taip pat vyko marijonų vienuolyno sode. Vakaro, pavadinto „La Serata italiana“, metu skambėjo klasikos melodijos ir San Remo festivalio šlageriai. Juos marijampoliečiams dovanojo Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras (dirigentas Jonas Janulevičius) ir solistai Evelina Sakalauskaitė, Sandra Lebrikaitė, Kristina Zmailaitė, Ramūnas Urbietis, Edmundas Seilius, Osvaldas Petraška.
Koncertai buvo įspūdingi, tad belieka laukti, kuo šis festivalis pradžiugins mus kitais metais…

Kopta į kalnus, klausytasi, žvalgytasi...

Aušrakalnis – rašytojo dėka plačiai žinomas... Romo LINIONIO nuotraukosPaskutinį liepos savaitgalį Lietuvos muziejų kelio maršrutas atvedė į Sūduvą (Suvalkiją). Organizatoriai, atsiliepdami į šių metų temą „Lietuvos kraštovaizdžiai: kalnų ir kalvų kultūriniai renginiai“, kvietė pasižvalgyti nuo mūsų, šiaip jau lygumų krašto, aukštumų. Ne vienam tai buvo netikėta – nors apie jas girdėta ar pro šalį važiuojant kažkas matyta, bet, kaip kalbėjo grupelė dalyvių viename renginių, „tai buvo tikriausias atradimas…“
Liudas Vasaris su Liuce ar ?.. Pirmasis susitikimas – prie Aušrakalnio, kurį Vincas Mykolaitis-Putinas įamžino romane „Altorių šešėly“, ir kuris yra visai prie rašytojo gimtinės Pilotiškių kaime, jau Prienų rajone… Prienų krašto bei Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejai suvienijo jėgas ir kvietė abiejų savivaldybių žmones į bendrą renginį. Susirinko tikrai nemažai iš abiejų pusių, į svečius atvyko ir vilniečių – Šeškinės bendruomenių sąjungos liaudiškos muzikos ansamblis „Auksinis ruduo“, vadovaujamas Astos Taluntienės.
Atminčiai prie Aušrakalnio: Mykolaičių giminės atstovai, organizatoriai, svečiai.…Tarsi nelabai aukštas tas prozoje ir eilėse ne kartą paminėtas kalnelis, bet kai atsklido nuo jo viršaus ypatinga melodija, kai pasiekusi papėdėje įsitaisiusius šventės dalyvius nuplaukė lomomis tolyn – tarsi pakilo kartu su ta melodija Aušrakalnis, paaukštėjo… Marijampolės kultūros centro apeiginio dainavimo ansamblis „Dijūta“ (vadovė Audronė Jusaitytė) į programą įpynė ne vieną dainą ir sutartinę, kartu su svečiais iš Vilniaus atliepdami į pasakojimą. Jis buvo ne apie ką kita – apie Aušrakalnį, anksčiau Kruškalniu vadintą. Ir, žinoma, apie rašytoją. Taip pat – apie jausmų, jaunatviško nerimo kupiną, būsimą kančią tarsi nujaučiantį jo romano herojų Liudą Vasarį. Marijampoliečiai muziejininkai Valė Klesevičienė ir Tomas Kukauskas „pavedžiojo“ žiūrovus veikiausiai jau primirštais romano puslapiais (ir Aušrakalnio šlaitais)… Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatras „Vėtrungė“ (vadovė Anelė Lukjančuk) parodė V. M. Putino „Prologą Gedimino sapnui“ – subtiliai režisuotą eiliuotą kūrinį, jį rašytojas skyrė Tautos teatro atidarymui 1923 metais. Šis kolektyvas nuolat dalyvauja visuose rašytojui skirtuose renginiuose, nemažai jų vyksta gimtojoje sodyboje. Iš jos prie Aušrakalnio irgi atėjo nemažai Mykolaičių giminės žmonių – vieni čia gyvena ir puoselėja tradicijas, prižiūri muziejų, kiti atvažiuoja iš Marijampolės ar kitur. Ir neatsitiktinai nuskambėjo kalnelio papėdėje jaunosios kartos atstovo Juliaus Mykolaičio skaitomas garsusis eilėraštis „Į didelį ir aukštą kelią“…
Apie Gedimino sapną liudijo Naujosios Ūtos teatro mylėtojai. Buvo šiame netrumpame susėjime ir gražių kalbų, ir padėkų, pasidžiaugta, kad pavyko sėkmingai suvienyti jėgas dviejų savivaldybių muziejininkams (šią vasarą išankstiniai planai visur pasikeitė, reikėjo greitai persiorientuoti), dėkota svečiams iš Vilniaus, su kuriais bendrauja prieniškiai.
…Kitą dieną Muziejų kelias pasiekė Jono Basanavičiaus gimtinę, kur pažvelgus nuo vieno kalno gali pamatyti visą kraštą – net Marijampolės bažnyčią… Kaip sakė projekto mūsų regione koordinatorius Tomas Kukauskas, tiek čia, tiek trečiąją dieną Sudarge (Šakių r.) norinčių pažvelgti nuo Suvalkijos kalvų buvo tikrai daug, organizatoriai pasistengė, kad dalyviai nenuobodžiautų. Tad ne tik istorijas pasakojo, bet ir patiems į kalnelius – ir tikrus kalnus, šimtais pakopų – užlipti kvietė. Basanavičynėje beeinant žolynų prisirinkusius Žolinčių akademijos viceprezidentas Marius Lasinskas juos atpažinti mokė, kuo kas naudingas pasakojo. Sudarge po ekskursijos „Sūduvos Kernavė“ visus sužavėjo vietos bendruomenės parengta teatralizuota programa „Susitikimai laiko ženkluose“. Estafetę Zanavykų muziejus perdavė Mažajai Lietuvai.
Kaip sakė Tomas Kukauskas, koordinavęs ir ankstesnius Muziejų kelio regione renginius, nepaisant prieš tai buvusių ypatingų aplinkybių, projektas pavyko, nemažai marijampoliečių susidomėjo ir dalyvavo keliuose renginiuose.

Lina VOLUNGYTĖ

Eina garsas nuo Vištyčio...

Apie ką? Apie visokias permainas miestelyje, nes nesulaikomai artėjant 450 metų jubiliejui čia vyksta daug gražių dalykų. Bet svarbiausia pastarojo meto naujiena apie malūną – jis suremontuotas, atnaujintas bei atjaunintas, iškilmingai atidarytas ir jau laukia lankytojų. Vienintelis toks ne tik Suvalkijoje, bet ir Lietuvoje, nes čia išlikusi visa autentiška technologinė įranga, o ant stogo puikuojasi „vėjų rožė“… Nežinote, kas tai? Apsilankysite – sužinosite.

Nijolė LINIONIENĖ

Taip malūnas atrodo šiandien... ...o taip – 2013 metais. Romo LINIONIO nuotraukosGražu buvo žiūrėti, kaip daugybė žmonių, kas vorele ar būreliu, kas po vieną neskubiai (vis dėlto – į kalną, Ilguoju vadinamą) kopė link malūno, tarsi nupiešto liepos dangaus fone. Galima tik įsivaizduoti, kaip kone prieš šimtą metų čia traukdavo arklių traukiami vežimai su grūdais – kieno pilnutėliai, o kieno tik maišelis kitas, kaip reikėdavo ilgai laukti savo eilės kartais net kelias paras… 1925-aisias Vištytyje pradėjęs veikti vėjo malūnas nebuvo vadinamas kitaip, tik šeimininko Jono Kanapkio vardu. Dar tebėra jį pažinojusių. Pasakojama, kad tai buvęs darbštus ir užsispyręs vyras, vietinis, kartą nuo šios vietos apžvelgęs apylinkes ir nutaręs, kad čia turi būti jo malūnas. Prie statybų daug dirbęs pats, samdęs ir darbininkų, įrangą parsivežęs iš Vokietijos…
Malūno istorija – tai ir šio krašto (o ir visos Lietuvos) istorija. Nes malūno sparnai laisvai sukosi iki neramiųjų permainų, vėliau vėją – jau be šeimininko valios – pakeitė elektra, malūnas tapo visų ir niekieno, vėl buvo savininkų susigrąžintas… Prieš septynetą metų teko būti solidžiame pasitarime, kuriame malūno likimą svarstė Kultūros paveldo departamento ir kitų respublikinių bei Marijampolės institucijų, asociacijos „Sūduvos kultūros fondas“ ir, žinoma, Vištyčio atstovai. Buvo imtasi rimtų žygių, bet dėl įvairių priežasčių vėl viskas išblėso. Ir Vištyčio seniūnija, ir Regioninio parko administracija vis dėlto neprarado vilties (reikėjo išspręsti daug problemų, bet pirmiausia – išpirkti malūną iš tuomečių savininkų) kada nors jį prikelti. Reikėjo skubėti, nes sulig kiekvienais metais pastatas nyko tiesiog akyse…
.O viduje ir tikras Malūnininkas! …Šiuos ir kitus faktus, pasveikinęs gausiai susirinkusius į oficialų malūno atidarymą, priminė Vištyčio regioninio parko direkcijos direktorius Nerijus Paškauskas. „Malūnas neatsiejamas nuo Vištyčio – jis ir mūsų parko logotipe, kaip ir ežeras, garsusis akmuo – liudija, kuo šis kraštas unikalus. Vyresnieji dar prisimena, kad tuomet tai buvo tikras technikos stebuklas, jo viršuje esanti „vėjų rožė“, nukreipianti sparnus pagal vėją reikiama kryptimi, buvo retas dalykas. Juostelę perkirpo labiausiai prie atstatymo prisidėjusių tarnybų atstovai.Manau, kad lankytojams ir dabar bus įdomu vaikštant ir apžiūrinėjant spėlioti, kuris mechanizmas kaip veikia, kaip vyksta visas procesas. Bus čia įdomių dalykų, vyks edukaciniai užsiėmimai…“ Naujasis objektas bus Regioninio parko žinioje – iki šiol būtent jo žmonės daugiausia kartų beldėsi į įvairiausias duris.
Kultūrologė Rima Gagienė, žinanti visus su malūnu susijusius faktus, kalbinusi „kitą jo gyvenimą“ mačiusius žmones ir svajojusi apie šią dieną labai seniai, priminė, kad jis buvo tarsi atgimusios ir augančios Lietuvos simbolis. Buvo statomas ir pradėjo veikti tuo laiku, kai šalis augo ir stiprėjo, kūrėsi pramonė miestuose… Iš šalies ir anuomet, ir dabar gal atrodė, kad viskas vyko sklandžiai ir buvo paprasta, tačiau iš tiesų buvo sudėtinga. Ji paminėjo ne vieną tarnybą ir ne vieną žmogų, kurių supratimo, pritarimo, pagalbos ir konkretaus darbo dėka šis visam kraštui svarbus objektas šiandien atveria duris lankytojams. Kaip vėliau šiai minčiai paantrino vienas svečių, „tai buvo geras įvairių institucijų bendradarbiavimo pavyzdys“.
Sunku pasverti kiekvieno indėlį, vis dėlto vienas didžiausių – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos. Šios tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis, be kita ko, akcentavo, kad nežiūrint specifikos, tai buvo vienas objektų, kur pavyko be problemų, didesnių trikdžių sėkmingai dirbti. Buvo susitelkę visi: Vilkaviškio rajono savivaldybė, paveldosaugos tarnybos, puikiai dirbo rangovai, buvo daug suinteresuotų žmonių… Padovanojęs lankytojų atsiliepimų knygą A. Stanislovaitis linkėjo, kad Vištyčio regioninis parkas taip pat sėkmingai siektų nacionalinio parko lygmens.
Kalba Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis. Iš dešinės – regioninio parko kultūrologė Rima Gagienė ir direktorius Nerijus Paškauskas. Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, pripažinęs, kad pirmasis apsilankymas dar būnant kitose pareigose optimizmo nesukėlė, pasidžiaugė, kad „malūno sparnai sukosi ne tik daugelio žmonių galvose, bet ir širdyse“. Ministras dovanų atvežė inkilą, skirtą malūnininko namo šeimininkams.
Dėkota Vilkaviškio savivaldybei ir verslininkui, mecenatui, Vilkaviškio garbės piliečiui Donatui Kazlauskui – jo dėka malūnas buvo išpirktas iš tuomečių savininkų. Daug gerų žodžių pasakyta rangovų – UAB „Vilkasta“ – adresu. Kaip sakė jos generalinis direktorius Aloyzas Beržanskis, norėjosi, kad Kanapkio malūno sparnai vėl suktųsi, tad buvo padaryta ir kiek daugiau, nei planuota. O darbų vykdytojas Rolandas Kepenis dabar galėtų būti ekspertu ir patarėju, nes buvo paniręs į tikras malūnininkystės studijas…
Vištyčio žmones, Regioninio parko darbuotojus sveikino Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Kultūros paveldo departamento ir kitų institucijų atstovai, muziejininkai, svečiai iš Lenkijos – visi atvyko ne tuščiomis. Svečiai apdovanoti mažais malūnėliais, kviesta nepamiršti šio objekto, skleisti apie jį žinią.
…O paskui buvo perkirpta simbolinė juostelė ir visi suskubo per duris vidun. Čia netikėtai pasirodė Malūnininkas – vieni jo klausėsi, kiti skubėjo į viršų apžvelgti atsiveriančio vaizdo.
Svetelius sutiko ir visus dainomis išlydėjo folkloro ansamblis „Šilojai“, vadovaujamas Aldonos Krapavickienės.

Vištyčio malūną galima aplankyti darbo dienomis ir šeštadieniais, iš anksto susitarus su Regioninio parko direkcijos darbuotojais telefonu (8 342) 65332.

Stebuklingas švytėjimas Vištytyje (Gražūs sumanymai)

Nijolė LINIONIENĖ

Irena Kačkauskienė su sūnumi Martynu galerijos atidaryme. Redos BRAZYTĖS nuotraukos Gal tokios idėjos kyla dėl didelio vandens, kuris skaidrią vasaros dieną plieskia auksu ir mirguliuoja fantastiškais baltų debesų atspindžiais – juk kartais bangos pasišiaušia kaip tikroje jūroje, jos žvaigždėtą pavasario ar rudens naktį tuos dangaus šviesulius tarsi neša į krantą – tik eik ir rinkis… O gal tos mintys ir vizijos kartu su miško ir laukų garsais paryčiais ar temstant atplaukė iš pušynų ir smėlingų daubų bei kalnelių atšlaičių? Ką ten kalnelių – tikrų kalnų, kurių prašalaitis nesitiki čia rasiąs, o radęs maloniai nustemba…
…Ir jau tikrai ne vienas, net ir vietiniu save laikantis, gerokai nustebo pasklidus žiniai, kad čia, Vištytyje, atidaroma meno galerija. Ir nė neįsivaizdavo, kad ji bus tokia: susirinkusieji į atidarymą arba aikčiojo, arba tylėjo, kupinais susižavėjimo žvilgsniais klaidžiodami po… Net sunku būtų realiai įvardinti, kas tai. Ne įprastinė paroda su ant sienų iškabintais paveikslais, išsirikiavusiomis skulptūromis, meno dirbiniais stiklo vitrinose, ne vis dar populiarūs, bet jau gerokai pabodę performansai. Nors – tai, ką pamatėme, gal ir arčiausiai šio žanro. Tačiau tai – ir atskiras pasaulis.
„Švytinti žemė“ – taip vadinasi ir galerija, ir visa ekspozicija, ji bus nuolatinė, nebent pasipildys. Šie du pavadinimo žodžiai juk ir jungia svarbiausius dalykus, be kurių nebūtų ir mūsų: stovime ant žemės, gyvybės šviesa apšviesti – ir ji sklinda ne vien iš viršaus. Deja, to nė nepastebime, juo labiau – nesugebame ja džiaugtis, iš to švytėjimo pasisemti sielos ramybės. „Ateiti, pažiūrėti, atsisėsti, paklausyti, pailsėti – pajusti kitą aplinką. Pabėgti trumpam nuo kasdienybės“. Taip savo idėją, kurios įgyvendinimas truko (nenustebkite) bent penketą metų, ir tikslą apibūdina Irena Kačkauskienė. Ją Vištytyje iš tiesų pažįsta kiekvienas. Kaip sakė Regioninio parko atstovė Rimutė Gagienė, „jos ir jos darbų ilgus metus pilna visur: puošdavo įvairias erdves per šventes, didesnėmis ir mažesnėmis progomis – nekalbant jau apie darbą mokykloje. Tačiau iki šiol jai tinkamai gal nė nepadėkojome – tardavome „ačiū“ prabėgomis… Ši galerija – didelė dovana mūsų mažam miesteliui, ji verta didžiausios padėkos“. Nuoširdžiai sveikino ir dėkojo Vištyčio seniūnas Bronius Polita, akcentavęs, kad šiemet „atsivėrė vietinių menininkų čakros: tai knygą kas išleido, tai čia pasaką sukūrė…“
Nuotraukose įspūdžio neperteiksi – reikia pamatyti pačiam... …Nuo pirmos pažinties su šia moterimi praėjo gerokai laiko. Tąsyk su ja, darbščia auksaranke, kalbėjomės jos namuose, kur kaip tik džiūvo natūraliomis medžiagomis dažyta vilna – Irena buvo pasigavusi vėlimo „virusą“. O šiaip, kaip pati sako, ko tik nėra dariusi: įvaldė keramikos paslaptis, pynė iš vytelių, dekoravo stiklą, gamino iš tošies, vėlė… Kas matė, susižavėjo jos vestuvinėmis dekoracijomis. „Tačiau manęs nebetraukia tai, ką jau visi ima daryti – tada ir imuosi ko nors naujo. Kaip išeina? Nežinau. Tiesiog bandau ir darau.“
Į klausimą, kaip gimė šios galerijos vizija, atsakė netikėtai: „Nuo medienos – švytinčių malkų. Mes kūrename malkomis: vieną kartą naktį net išsigandau – kažkas tamsoje švyti! Pasirodo, vykstant tam tikriems procesams mediena švyti – net ir miške. Nuo tada mane tarsi kas apsėdo…“ Taip kartu su sūnumi Martynu sukūrė gigantiškas skulptūras, augalus ir simbolius, nes viskas ne tik dėl gražaus vaizdo. Tai ir mitinis vienaragis, ir šviesą į žemę atnešęs elnias (yra tokia legenda), ir kitos būtybės ar augalai bei ženklai. Didžiausias iššūkis, sako autorė, buvo net ne technologijos (kiek čia visko išbandyta!), o švytėjimas. Kaip sukurti švytintį paviršių? Pasakoti reikėtų ilgai – o ir ne viską suvoktume. Faktas, kad tai kainavo ne tik laiko, darbo, bet ir pinigų – vien įvairių medžiagų kiek išbandyta… Keičiantis šviesoms pritemdytoje patalpoje keičiasi nuotaika ir mintys, ypač, jei leidi sau jų nebekontroliuoti, o laisvai „ganytis“ po paslaptingus užkaborius.
…Realistui šis faktas – nuomojamos patalpos, už kurias reikia mokėti, kitos išlaidos (kas suskaičiuos, kiek jų buvo?) – gali pasirodyti tikra avantiūra. Bet Irena Kačkauskienė su sūnumi Martynu, tą dieną džiaugdamiesi į atidarymą suplūdusių žmonių gausa, tiki, kad viskas bus gerai. O kai tiki…
Būsite Vištytyje – aplankykite „Švytinčią žemę“. Rasti nesunku: aikštė, Regioninio parko administracija, dvi parduotuvės – šalia vienos jų ją ir pamatysite…


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.