Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kas mus vienija ir kas skiria?

Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje surengta Pasaulio lietuvių metams skirta konferencija „Diaspora: amžių kaita“. Dviejų dalių renginyje padaryti keli solidūs pranešimai, skatinantys labiau įsigilinti tiek į praeities faktus, tiek į šių dienų aktualijas, nedaryti skubotų išvadų. „Norint susivokti reikia prisiminti“, – sveikindama konferencijos svečius ir dalyvius sakė bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė.
„Pradėkime tikėti, kad geriausia vieta pasaulyje ten, kur gyvename. Marijampolėje“,  – nepasiduoti minios nuotaikoms ragino prof. Egidijus Aleksandravičius.Istorikas, publicistas, VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas profesorius Egidijus Aleksandravičius nagrinėjo temą „Pasaulio lietuvija: kintančios supratimo ribos“, šio instituto profesorė Dalia Kuizinienė kalbėjo apie egzilio (išeivijos) literatūrą, VDU Menų fakulteto ir Meilės Lukšienės švietimo centro atstovė dr. Rasa Žukienė supažindino su Hamburgo dailininkės Aliutės Mečys gyvenimu ir kūryba, patirtimi iš Argentinos lietuvių bendruomenės dalijosi savanorė istorikė Žiedūnė Lukošiūtė ir Argentinos lietuvė Augustina Daiana Esplet. Marijampolės savivaldybės Komunikacijos skyriaus vyr. specia­listė Danguolė Micutienė kalbėjo apie darbus ir projektus buriant išsisklaidžiusius šio krašto gyventojus. Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis pristatė eksponuojamą parodą „Per Atlantą. Lietuvos ir JAV draugystė amžiams“.
Biblioteka į konferenciją kvietė visus, kuriems rūpi mūsų išeivijos problemos.Profesorius E. Aleksandravičius, apžvelgdamas lietuvių išeivijos atskirais istoriniais laikotarpiais ypatumus, akcentavo besikeičiantį lietuvybės vaidmenį, kvietė Pasaulio lietuvių metais pradėti kiek­vienam domėtis savo šaknimis, genealogija. „Bandykime išsiugdyti šiek tiek jautresnį, kitokį požiūrį į tuos, kurie gyvena ne Lietuvoje. Mes, lietuviai, esame tauta visame pasaulyje, ir ne tik kalba lemia, kas mes. Mus vienija atmintis, mes turime savo gimtąją žemę – tai šventas dalykas. Kodėl nekalbame apie tai, kiek lietuvių yra už Lietuvos ribų, kodėl šito nerasime istorijos programose? Apie tai buvo kalbama, tuo rūpinamasi jau tik ką susikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje – 1930 metais Kaune įvyko Pasaulio lietuvių kongresas… 1918–1940 metais išvyko iki 100 tūkst. žmonių, o kiek to amžiaus pradžioje? Žmonės visada migravo, jau Daukantas minėjo pirmuosius išeivius. Sunku patikėti, bet viena labiausiai migruojančių tautų buvo vokiečiai.
Pristatydamas parodą Arūnas Antanaitis sakė, kad ji ir apie tai, kaip lietuviai prisidėjo prie JAV kultūrinio gyvenimo.Po Pirmojo pasaulinio karo Europa sunkiai atsistatė, ir tada kuri nors Pietų Amerikos šalis atrodė kaip rojus…“ Pranešėjas kvietė pažinti išeiviją, kvietė įsigilinti į sąvoką „pasaulio lietuvija“.
Kalbėdami apie įvairias kultūros sritis temą tęsė kiti pranešėjai. Prof. D. Kuizinienė, sakydama, kad šiame amžiuje rašoma egzilio literatūra liudija istoriją, o autoriai, ypač pasakojantys apie istorijos skaudulius, yra Lietuvos ambasadoriai. Tai reikšminga, kai rašoma anglų kalba ar lietuviški tekstai verčiami. Kyla nemažai diskusijų, ar ne Lietuvoje gimusių, augusių žmonių kūryba gali atspindėti tai, kas mums svarbu. „Vertindami šias knygas ar filmus turime prisiminti, kad pasaulis į juos reaguoja vienaip, o mes – kitaip. Nuo 2000 metų knygų išeivijoje gimę ar ten gyvenantys lietuvių autoriai išleido 60, sėkmingai jų knygos dalyvauja geriausių knygų rinkimuose.“
Konferencijoje buvo paminėta tik nedidelė dalis žmonių, kurie savo menine ir kitokia kūryba praturtino ne vienos šalies kultūrą, priminė, kokios vertybės svarbiausios. Deja, mes tų žmonių vardus dažnai prisimename tik jubiliejų proga ar apskritai nelabai žinome…
D. Micutienė pakvietė skleisti žinią apie antrąjį Pasaulio marijampoliečių sambūrį „Sveiki, sugrįžę namo“. Jis vyks gegužės 31 d. 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.